Senasis riteris pasisuko krėsle ir atgręžė griežtą žvilgsnį į Braną.
— O ką jūs, milorde prince, nuveikėte, kol buvau išvykęs? Paliepėte mūsų sargybiniams nebesiprausti? Pageidaujate, kad jie smirdėtų kaip tas Dvokas, ar ne taip?
— Čionai artėja jūra, — tarė Branas. — Džodženas matė tai žaliajame sapne. Alapilvis joje nuskęs.
Meisteris Luvinas timptelėjo savo grandinę.
— Sere Rodrikai, Ridų berniukas galvoja sapnuose įžvelgiąs ateitį. Jau kalbėjau su Branu, kad tokios pranašystės nieko vertos, tačiau, tiesą sakant, palei Akmenuotąjį krantą turime daug bėdų. Plėšikai iš ilglaivių siaubia žvejų kaimus, prievartauja ir degina. Su jais tvarkytis Leobaldas Tolhartas pasiuntė savo sūnėną Benfredą, ir manau, kad jie, vos išvydę ginkluotus vyrus, susės į laivus ir spruks tolyn.
— Taigi, o tada smogs kažkur kitur. Tegu Kiti griebia tokius bailius. Jeigu mūsų didžiosios jėgos nebūtų už tūkstančių mylių pietuose, jie niekada nedrįstų kišti nosies, kaip ir tas Boltono Mergvaikis.
Seras Rodrikas pažvelgė į Braną.
— Ką dar pasakojo tas vaikinas?
— Jis sakė, kad per mūsų sienas liesis vanduo. Matė nuskendusį Alapilvį, dar Mikeną ir septoną Čeilį.
Seras Rodrikas susiraukė.
— Na, vadinasi, jeigu nutiktų taip, kad turėsiu pats joti prieš tuos plėšikus, reikės Alapilvio neimti. O manęs jis prigėrusio nematė? Ne? Gerai.
Tai girdėdamas Branas apsidžiaugė. Galbūt jie nepaskęs, pagalvojo jis. Jei laikysis toliau nuo jūros.
Taip manė ir Mira, kai vėliau tą vakarą ji su Džodženu atėjo pas Braną trise žaisti kauliukais, bet jos brolis tik papurtė galvą.
— To, ką matau žaliuosiuose sapnuose, pakeisti neįmanoma.
— Kodėl dievai siųstų įspėjimą, — pyktelėjusi tarė ji, — jeigu negalime į jį atsižvelgti ir pakeisti to, kas gresia?
— Nežinau, — liūdnai atsakė Džodženas.
— Alapilvio vietoje tikriausiai šoktum į šulinį, kad viskas greičiau pasibaigtų! Jis privalo kovoti, kaip ir Branas.
— Aš? — Branas staiga išsigando. — Kodėl turėčiau kovoti? Ir aš turėsiu nuskęsti?
Mira kaltai pažvelgė į jį.
— Nereikėjo man užsiminti…
Branas jautė, kad ji kažką slepia.
— Ar žaliajame sapne matei ir mane? — apimtas nerimo paklausė jis Džodženo. — Aš paskendau?
— Ne, nepaskendai, — Džodženas kalbėjo taip, tarsi kiekvienas žodis keltų jam skausmą. — Sapnavau žmogų, kuris šiandien atvyko, tą, kurį vadina Dvoku. Tu ir tavo brolis negyvi gulėjote jam prie kojų, o jis ilgu raudonu peiliu lupo jums odą nuo veido.
Mira pašoko.
— Jeigu nueičiau į požemį, suvaryčiau ietį jam tiesiai į širdį. Kaip jis nužudytų Braną, jei pats būtų negyvas?
— Tave sulaikytų kalėjimo prižiūrėtojai, — atsiliepė Džodženas. — Sargybiniai. O jeigu jiems papasakotum, kodėl nori jį nužudyti, jie nieku gyvu nepatikėtų.
— Aš pats turiu sargybinių, — priminė jiems Branas. — Alapilvį ir Spuoguotąjį Timą, Šiengalvį ir visus kitus.
Samanas primenančiose Džodženo akyse pasirodė gailestis.
— Jie nepajėgs jo sustabdyti, Branai. Nemačiau, kaip viskas prasidėjo, bet regėjau pabaigą. Mačiau tave ir Rikoną jūsų kriptose, ten žemai, tamsoje su visais mirusiais karaliais ir akmeniniais vilkais.
Ne, pagalvojo Branas. Ne.
— O jeigu iškeliaučiau iš čia… į Pilkuosius Vandenis, pas varną ar dar kur nors toli, kur jie manęs nerastų…
— Visa tai nesvarbu. Ten buvo žaliasis sapnas, Branai, o žalieji sapnai nemeluoja.
Tirionas
Veiris stovėjo prie gorės su žarijomis ir šildė savo išpuoselėtas rankas.
— Atrodo, kad Renlis žuvo baisia mirtimi pačiame savo kariuomenės viduryje. Jam gerklę nuo vienos ausies iki kitos perrėžė kalavijas, plieną ir kaulus kirtęs tarsi minkštą sūrį.
— Kieno ranka jį nužudė? — griežtai paklausė Sersėja.
— Ar kada buvo jums atėjusi mintis, kad daug atsakymų — tas pats kaip nė vieno? Žinias man teikiantys žmonės ne visada užima tokią aukštą padėtį, kaip mums norėtųsi. Mirus karaliui, prasimanymai dygsta tarsi grybai tamsoje. Arklininkas sako, kad Renlį nužudė vienas iš jo paties vaivorykštinės sargybos. Skalbėja tikina, esą Stanis su savo stebuklinguoju kalaviju prasmuko pro pačią brolio kariuomenės tirštumą. Keli kariai mano, kad nužudė moteris, tačiau nesutaria, kuri tai padarė. Renlio atstumta mergina — taip tvirtina vienas. Antras sako, kad tai kekšė, atvesta jam pasitenkinti prieš mūšį. Trečias mano, kad tai galėjo būti ledi Ketlina Stark.
Karalienė buvo nepatenkinta.
— Ar būtina mus gaišinti dėstant visus gandus, kuriuos sugalvoja kvailiai?
— Už tuos gandus, mano maloningoji karaliene, jūs man gerai mokate.
— Jums mokame už tiesą, lorde Veiri. Įsidėmėkite šitai, kitaip šita mažoji taryba gali dar sumažėti.
— Jeigu taip tęsite ir toliau, — nervingai sukikeno Veiris, — jūs ir jūsų kilnusis brolis jo malonybę paliksite apskritai be tarybos.
— Drįsčiau teigti, kad kraštas nepražus, jei patarėjų bus vienu kitu mažiau, — šyptelėjęs tarė Mažasis Pirštas.
— Brangiausiasis Petirai, — atsiliepė Veiris, — negi nejaučiate nerimo, kad trumpame karaliaus rankos sąraše jūsų vardas galbūt įrašytas pirmas?
— Prieš jus, Veiri? Šito niekad nė nesusapnuočiau.
— Gali nutikti, kad broliais prie Sienos tarnausime drauge — jūs ir aš, — Veiris vėl sukikeno.
— Anksčiau negu norėtum, eunuche, jei kiti tavo ištarti žodžiai bus tokie pat beverčiai. — Sprendžiant iš Sersėjos žvilgsnio, ji buvo pasiruošusi kastruoti Veirį dar kartą.
— Gal čia kokia klasta? — paklausė Mažasis Pirštas.
— Jei taip, ji nepaprastai gudri, — atsiliepė Veiris. — Bent jau mane tikrai supainiojo.
Tirionui tų kalbų jau buvo gana.
— Džofas labai nusivils, — tarė jis. — Renlio galvai jis saugojo tokį puikų smaigą. Tačiau kad ir kas būtų tai padaręs, reikia manyti, jog atlikta Stanio rūpesčiu. Tai jam akivaizdžiai naudinga.
Šita žinia Tirionui labai nepatiko. Jis tikėjosi, kad broliai Barateonai susikibs kruviname mūšyje ir be gailesčio išnaikins vienas kito kariuomenę. Jautė, kaip tvinkčioja alkūnė — toje vietoje per mūšį ją buvo sužeidusi kuoka. Kartais taip atsitikdavo drėgnu oru. Jis pamaigė ją pirštais ir paklausė:
— O kaip Renlio kariuomenė?
— Didžioji pėstininkų dalis lieka prie Karčiojo tilto. — Veiris atsitraukė nuo gorės su žarijomis ir atsisėdo į savo krėslą prie stalo. — Dauguma Renlį palaikiusių ir su juo prie Vėtrų Gūžtos atžygiavusių lordų su visomis vėliavomis, ginklais ir riteriais perėjo pas Stanį.
— Galiu lažintis, kad pirmieji žengė Florentai, — tarstelėjo Mažasis Pirštas.
Veiris apdovanojo jį itin meilia šypsena.
— Ir laimėtumėt, milorde. Iš tiesų, lordas Alisteris priklaupė pirmas. Jo pavyzdžiu pasekė daugelis kitų.
— Daugelis, — atkreipė dėmesį Tirionas, — bet ne visi?
— Ne visi, — sutiko eunuchas. — Tarp jų nebuvo nei Loro Tairelio, nei Rendilo Tarlio, nei Mačio Rovano. Nepasidavė ir pati Vėtrų Gūžta. Seras Kortnėjus Penrouzas gina pilį Renlio vardu ir atsisako patikėti, kad valdovas negyvas. Reikalauja parodyti jam mirusiojo palaikus, tik tuomet sutiktų atidaryti pilies vartus, bet atrodo, kad Renlio lavonas dingo, ir niekas negali paaiškinti kur. Tikriausiai kažkas jį išgabeno. Penktoji Renlio riterių dalis atsisakė prisiekti Staniui ir patraukė paskui serą Lorą. Kalbama, esą Gėlių riteris, pamatęs karaliaus kūną, išprotėjo ir rūstybės apimtas nudėjo tris Renlio sargybinius, tarp jų Emoną Kajų ir Robarą Roisą.