Gaila, kad apsiribojo trimis, pamanė Tirionas.
— Seras Loras, matyt, pasuko prie Karčiojo tilto, — kalbėjo Veiris. — Ten yra jo sesuo, Renlio karalienė, ir daugybė kareivių, staiga netekusių karaliaus. Į kieno pusę stos jie dabar? Keblus klausimas. Daug jų tarnauja prie Vėtrų Gūžtos pasilikusiems lordams, o šie jau priklauso Staniui.
Tirionas palinko į priekį.
— Man regis, čia atsiveria galimybė. Jei patrauktume į savo pusę Lorą Tairelį, ko gero, prie mūsų prisidėtų ir lordas Meisas Tairelis su savo pavaldiniais. Galbūt jie dabar perėję pas Stanį, tačiau kažin ar labai jį myli, kitaip būtų palaikę jį nuo pat pradžių.
— Negi mus jie myli labiau? — paklausė Sersėja.
— Kažin, — atsiliepė Tirionas. — Aišku, jie mylėjo Renlį, bet Renlis nužudytas. Galbūt rastume jiems gerų ir pakankamų priežasčių rinktis ne Stanį, o Džofrį… bet privalome veikti greitai.
— Kokios galėtų būti tos priežastys?
— Auksinės, — čia pat pasiūlė Mažasis Pirštas.
Veiris palingavo galvą.
— Mielasis Petirai, tikriausiai nemanote, kad tuos galingus lordus ir aukštakilmius riterius galima nupirkti kaip viščiukus turguje.
— Lorde Veiri, ar lankėtės pastaruoju metu mūsų turguose? — pasiteiravo Mažasis Pirštas. — Drįstu teigti, kad būtumėt patyręs, jog lordą dabar nupirkti lengviau nei viščiuką. Žinoma, lordai už viščiukus kvaksi išdidžiau ir įsižeidžia, jeigu siūlai jiems pinigėlį kaip kokiam prekijui, bet retai pasitaiko, kad jie atsisakytų dovanų… pilių, žemių, titulų.
— Kyšiais galima palenkti vieną kitą menkesnį lordą, — tarė Tirionas, — bet ne Haigardeną.
— Tai tiesa, — sutiko Mažasis Pirštas. — Čia svarbiausias Gėlių riteris. Meisas Tairelis turi du vyresnius sūnus, bet Loras visada buvo mylimiausias. Perviliokite jį — ir Haigardenas jūsų.
Taip, pagalvojo Tirionas.
— Atrodo, kad čia galėtume pasimokyti iš velionio lordo Renlio. Sąjungą su Taireliais galime laimėti tokiu pat būdu. Vedybomis.
Veiris susigaudė pirmas.
— Norite apvesdinti karalių Džofrį su Mardžere Tairel?
— Noriu.
Jaunoji Renlio karalienė buvo ne vyresnė negu penkiolikos, gal šešiolikos, jeigu atmintis jam nemeluoja… taip, vyresnė už Džofrį, bet vieni ar pora metų nieko nereiškia, ta mintis buvo tokia aiški ir saldi, kad tarėsi jaučiąs jos skonį burnoje.
— Džofris susižadėjęs su Sansa Stark, — paprieštaravo Sersėja.
— Vedybų susitarimus galima nutraukti. Kokia nauda karaliui vesti negyvo išdaviko dukterį?
— Jo malonybei galėtumėte pabrėžti, — prabilo Mažasis Pirštas, — kad Taireliai kur kas turtingesni už Starkus, o Mardžerė, sako, daili… ir, beje, jau tinkama guoliui.
— Taip, — atsiliepė Tirionas, — Džofui tai tikrai turėtų patikti.
— Mano sūnus dar per jaunas, kad rūpintųsi tokiais dalykais.
— Taip manote? — paklausė Tirionas. — Jis jau trylikos metų. Aš susituokiau tokio paties amžiaus.
— Tuo poelgiu visiems mums užtraukei gėdą. Džofris — kilnesnės prigimties.
— Tokios kilnios, kad liepė serui Borosui nuplėšti Sansai suknelę.
— Buvo supykęs ant tos mergaitės.
— Vakar vakare jis buvo supykęs, kad virėjo berniūkštis išliejo sriubą, bet nuogai jo neišrengė.
— Tąkart priežastis buvo ne sriubos lėkštė…
Ne, priežastis buvo dailūs papukai. Po to įvykio kieme Tirionas aptarė su Veiriu, kaip reikėtų surengti Džofrio apsilankymą pas Čatają. Paragavęs medaus berniukas galbūt sušvelnėtų — šito vylėsi Tirionas. Gal net pajustų dėkingumą, jei dievai bus maloningi, o Tirionui šiek tiek valdovo dėkingumo tikrai nepakenktų. Visa tai, žinoma, reikėtų atlikti slapčia. Sunkiausia būtų jį atskirti nuo Skaliko. „Skalikas visada sukasi aplink šeimininko kojas, — sakė jis tada Veiriui, — tačiau kiekvienam žmogui reikia pamiegoti. O kai kurie dar mėgsta lošti, vaikšto pas kekšes, geria smuklėse.“ — „Visa tai Skalikas labai mėgsta, jeigu šito klausiate.“ — „Ne, — atšovė Tirionas, — klausiu kada.“ Paslaptingai šypsodamasis, Veiris įbedė pirštą sau į skruostą. „Milorde, įtarus žmogus galėtų pagalvoti, kad norite ištaikyti laiką, kai Sandoras Kligeinas nesaugo karaliaus Džofrio, ir kažkokiu būdu berniukui pakenkti.“ — „Na, lorde Veiri, neabejoju, kad apie mane galvojate geriau, — tarė Tirionas. — Juk siekiu tik vieno, — kad Džofris mane mylėtų.“
Eunuchas pažadėjo apie tai pagalvoti. Tačiau visų pirma reikėjo rūpintis karo reikalais, tad Džofrio įšventinimą į vyrus teko atidėti.
— Be abejo, savo sūnų pažįstate geriau negu aš, — Tirionas prisivertė pasakyti Sersėjai, — bet vis dėlto vedybos su Taireliais turi labai daug privalumų. Galbūt tai vienintelis būdas užtikrinti, kad Džofris gyventų tiek ilgai, kad sulauktų savo vestuvių nakties.
Jam pritarė ir Mažasis Pirštas.
— Vesdamas Starkų mergaitę, Džofris gautų tik jos kūną, tegu ir žadantį didelį malonumą. Mardžerė Tairel duotų penkiasdešimt tūkstančių kalavijų ir visą Haigardeno galią.
— Iš tiesų, — Veiris uždėjo minkštą ranką karalienei ant rankovės. — Jūsų motiniška širdis jautri. Žinau, kad jo malonybė myli savo mieląją sužadėtinę. Tačiau karaliai privalo išmokti, kad jiems krašto reikalai svarbiau už jų pačių troškimus. Sakyčiau, kad turime pateikti tokį pasiūlymą.
Karalienė patraukė ranką išsivaduodama nuo Veirio plaštakos.
— Jeigu būtumėt moterys, taip nekalbėtumėt. Sakykite ką norite, milordai, bet Džofris per daug išdidus, kad tenkintųsi Renlio išėdomis. Jis niekada nesutiks.
— Po trejų metų, — Tirionas gūžtelėjo pečiais, — sulaukęs pilnametystės, karalius galės sutikti ar nesutikti, kaip pats panorės. Iki tol jūs esate jo regentė, o aš — jo ranka, ir jis ves tą merginą, kurią mes jam nurodysime. Nesvarbu, kas ji — išėdos ar ne.
Sersėjos strėlinė buvo tuščia.
— Ką gi, siųskite savo pasiūlymą, tačiau tegu pasigaili dievai jūsų visų, jeigu ta mergina Džofriui nepatiks.
— Labai džiaugiuosi, kad sutarėme, — tarė Tirionas. — Kas gi iš mūsų turėtų keliauti prie Karčiojo tilto? Mūsų pasiūlymą reikia pateikti serui Lorui, kol jo kraujas dar neatvėso.
— Norite pasiųsti ką nors iš tarybos?
— Vargu ar galiu tikėtis, kad Gėlių riteris leisis į kalbas su Bronu ar Šiaga. Taireliai išdidūs.
Jo sesuo nedelsdama pamėgino pakreipti reikalą savo naudai.
— Seras Džeislinas Baivoteris — aukštos kilmės. Siųskite jį.
Tirionas papurtė galvą.
— Čia reikia žmogaus, kuris ne vien pakartotų mūsų žodžius ir parneštų atsakymą. Pasiuntinys turi kalbėti karaliaus bei tarybos vardu ir kuo greičiau pasiekti susitarimą.
— Ranka kalba karaliaus balsu, — žvakių liepsnelės žaliose Sersėjos akyse atsispindėjo tarsi laukinė ugnis. — Jeigu pasiųstume tave, Tirionai, tai prilygtų paties Džofrio atvykimui. O kas gi būtų už tave geresnis? Žodį valdai taip pat meistriškai, kaip Džeimis — kalaviją.