Mat kaip smarkiai trokšti, Sersėja, mane išguiti iš miesto?
— Sesute, tu be galo maloni, bet man atrodo, kad berniuko vedybų reikalus derinti labiau tinka jo motinai, o ne dėdei. Be to, turi dovaną pelnyti draugystę, čia tau niekada negalėsiu prilygti.
Sersėjos akys prisimerkė.
— Džofui reikia, kad būčiau greta.
— Jūsų malonybe, milorde ranka, — tarė Mažasis Pirštas, — jūs abu reikalingi karaliui čia. Vietoj jūsų galėčiau keliauti aš.
— Jūs?
Kokią jis čia mato naudą sau? — sukluso Tirionas.
— Priklausau karaliaus tarybai, bet nesu karališko kraujo, tad iš manęs būtų prastas įkaitas. Neblogai pažinojau serą Lorą, kol jis gyveno mūsų dvare, ir nesuteikiau jam jokio pagrindo manęs nemėgti. Meisas Tairelis nejaučia man kokio priešiškumo, bent jau nieko apie tai nežinau, ir drįstu manyti — gal ir pernelyg gerai, — kad derėtis esu įgudęs.
Jis mus pričiupo. Petiru Beilišu Tirionas nepasitikėjo, be to, nenorėjo paleisti jo iš akių, tačiau ar galėjo rinktis ką nors kitą? Arba Mažasis Pirštas, arba pats Tirionas, bet jis puikiai suvokė — pakaks jam bent kiek ilgesniam laikui išvykti iš Karaliaus Uosto, ir visa, ką jis iki šiol sugebėjo pasiekti, bus išardyta.
— Žemėse nuo čia iki Karčiojo tilto vyksta mūšiai, — prabilo jis atsargiai. — Ir netenka abejoti, kad lordas Stanis pasiųs savų piemenų, turinčių sugaudyti į šalį nuklydusias jo brolio aveles.
— Piemenys manęs niekada negąsdino. Daugiau nerimo man kelia avys. Bet, šiaip ar taip, palyda man pritiktų.
— Galėčiau nesunkiai išsiversti, jei skirčiau šimtą auksinių apsiaustų, — tarė Tirionas.
— Penkis šimtus.
— Tris.
— Ir dar keturiasdešimt — dvidešimt riterių su tiek pat ginklanešių. Jeigu atvyksiu be riterių palydos, Taireliams pasirodysiu menko svorio.
Tokia mintis atrodė tikrai pagrįsta.
— Sutarta.
— Į savo būrį įtrauksiu Horą ir Hoberį, paskui nusiųsiu jų lordui tėvui. Bus geros valios ženklas. Paksteris Redvainas mums reikalingas, jis — senas Meiso Tairelio draugas ir šiaip didžiai galingas lordas.
— Ir išdavikas, — nepanoro nusileisti karalienė. — Arboras būtų perėjęs pas Renlį kartu su visais kitais, bet Redvainas labai gerai žinojo, kad jo šunyčiai būtų už tai skaudžiai nukentėję.
— Jūsų malonybe, Renlis nebegyvas, — priminė Mažasis Pirštas, — ir manau, kad nei Stanis, nei lordas Paksteris nebus pamiršę, kaip Redvainų galeros užtvėrė jūrą per Vėtrų Gūžtos apsiaustį. Grąžinkite dvynius ir galbūt mums pavyks pelnyti Redvainų meilę.
Sersėjos tai neįtikino.
— Tegu Kiti rūpinasi ta meile, man reikia jų kalavijų ir burių. Laikyti tuos dvynius kietai — geriausias būdas visa tai gauti.
Tirionas čia pat pasiūlė išeitį:
— Tada siųskime serą Hoberį atgal į Arborą, o serą Horą palikime čia. Lordui Paksteriui turėtų užtekti proto, kad susigaudytų, ką tai reiškia.
Pasiūlymas buvo priimtas be prieštaravimų, bet Mažasis Pirštas dar nebaigė.
— Mums reikės žirgų. Greitakojų ir stiprių. Vykstant kovoms, pakeisti juos kelyje bus sunku. Taip pat pravers gera aukso atsarga — toms dovanoms, apie kurias kalbėjome anksčiau.
— Imkite, kiek jums reikia. Jeigu miestas kris, viską vis tiek susigrobs Stanis.
— Pageidausiu gauti raštiškai patvirtintą įgaliojimą. Popierių, kuris Meisui Taireliui neleistų abejoti mano vaidmeniu ir kuriuo man suteikiama neribota galia derėtis su juo dėl šios sąjungos bei visų kitų susitarimų, jei tokių prireiktų, taip pat reikšti tvirtus pažadus karaliaus vardu. Jis turėtų būti pasirašytas Džofrio ir kiekvieno šios tarybos nario su jų visų antspaudais.
Tirionas suirzęs pasisuko krėsle.
— Gausite tokį popierių. Ar tai viskas? Primenu, kad nuo čia iki Karčiojo tilto — tolimas kelias.
— Dar neišaušus išjosiu į tą pusę, — Mažasis Pirštas atsistojo. — Tikiuosi, kad man grįžus karalius pasirūpins tinkamai atsilyginti už mano narsias pastangas jo labui.
— Džofris — nepaprastai dėkingas valdovas, — sukikeno Veiris. — Esu tikras, kad neturėsite priežasties skųstis, gerasis ir narsusis milorde.
— Petirai, ko jūs norite? — tiesiai paklausė karalienė.
Mažasis Pirštas su gudria šypsenėle žvilgtelėjo į Tirioną.
— Reikės apie tai rimtai pamąstyti. Manau, kad ką nors sugalvosiu.
Jis atsainiai nusilenkė ir išėjo itin kasdieniškai, lyg būtų susiruošęs į vieną savo viešnamių.
Tirionas pažvelgė pro langą. Tvyrojo toks tirštas rūkas, kad nebuvo matyti net išorinės pilies sienos kitoje kiemo pusėje. Vos keli žiburėliai neryškiai prasišvietė pro tą pilkumą. Kokia prasta diena keliauti, pamanė jis. Ir visiškai nepavydėjo Petirui Beilišui.
— Geriau imkimės ruošti tuos popierius. Lorde Veiri, liepkite atnešti pergamento ir plunksnų. Be to, kažkas turėtų pažadinti Džofrį.
Posėdžiui pagaliau pasibaigus, lauke tebebuvo pilka ir tamsu. Veiris išskubėjo vienas, čiūžčiodamas per grindis minkštomis šlepetėmis. Abu Lanisteriai akimirką stabtelėjo prie durų.
— Kaip reikalai su tavo grandine, broli? — paklausė karalienė, kol seras Prestonas apsiautė jai pečius ir susegė sidabru ataustą, voverių kailiu apkraštuotą apsiaustą.
— Grandis po grandies vis ilgėja. Turėtume padėkoti dievams, kad seras Kortnėjus Penrouzas toks užsispyręs. Stanis niekada nežygiuos į šiaurę, kol užnugaryje liks nepaimta Vėtrų Gūžta.
— Tirionai, žinau, kad mes ne visada sutariame, kaip reikia veikti vienu ar kitu metu, bet man regis, dėl tavęs aš klydau. Tu nesi toks kvailas, kaip įsivaizdavau. Tiesą sakant, suprantu, kad didžiai padėjai. Už tai tau dėkoju. Privalai man atleisti, jei anksčiau kalbėjau su tavimi per daug atšiauriai.
— Nejaugi? — Tirionas gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. — Mieloji sese, nesi pasakiusi nieko, už ką reikėtų atleisti.
— Turi galvoje šiandieną? — jie abu nusijuokė… o Sersėja pasilenkė ir paskubomis švelniai pakštelėjo jį į kaktą.
Per daug apstulbęs ir nerasdamas žodžių, Tirionas tik žvelgė, kaip ji, lydima sero Prestono, žygiuoja per menę tolyn.
— Man pasimaišė protas ar iš tiesų sesuo mane ką tik pabučiavo? — paklausė jis Brono, jai nuėjus.
— Tai buvo taip malonu?
— Labiau… nelaukta.
Pastaruoju metu Sersėja elgėsi keistokai. Tirioną tai labai erzino.
— Bandau prisiminti, kada ji paskutinį kartą mane bučiavo. Vargu ar buvau vyresnis negu šešerių ar septynerių. Tada taip pasielgti ją paskatino Džeimis.
— Ta moteris pagaliau pastebėjo, koks esi žavus.
— Ne, — tarė Tirionas. — Ne, ta moteris kažką rezga. Bronai, verčiau pasistenk sužinoti, kas tai galėtų būti. Juk žinai — aš nekenčiu staigmenų.
Teonas
Teonas atgalia ranka nusišluostė spjūvį nuo skruosto.
— Robas paskers tave, Greidžojau, — klykė Benfredas Tolhartas. — Sušers tavo išverstakailišką širdį savo vilkui, tu avies mėšlo gabale.
Įžeidimų srautą tarsi kalavijas sūrį perskrodė Eirono Šlapiagalvio balsas.
— Dabar privalai jį nužudyti.
— Pirma dar paklausinėsiu, — atsakė Teonas.
— Užsikrušk su savo klausimais, — kruvinas ir bejėgis Benfredas kybojo tarp Stigo ir Verlago. — Paspringsi jais, baily, kol ką nors iš manęs išgirsi. Išverstakailis.