Dėdė Eironas neatlyžo.
— Spjaudamas ant tavęs, jis spjauna ant mūsų visų. Jis spjaudo ant Nuskendusio Dievo. Jis privalo mirti.
— Dėde, tėvas čia vadovauti skyrė mane.
— Ir pasiuntė mane, kad tau patarčiau.
Ir mane stebėtum. Teonas nedrįso per daug draskyti dėdei akių. Taip, vadovavo jis, tačiau jo vyrai Nuskendusiu Dievu pasitikėjo, o Teonu — ne, be to, Eironas Šlapiagalvis jiems kėlė kuo nuoširdžiausią siaubą. Negaliu jų už tai kaltinti.
— Už tokius darbus, Greidžojau, neteksi galvos. Varnos išles tau akis, — Benfredas pamėgino spjauti dar kartą, bet tik išspaudė kraujo srovelę.
Tolhartai, išspjovei savo gyvybę, pagalvojo Teonas.
— Stigai, užčiaupk jį.
Jie jėga parklupdė Benfredą. Verlagas nuplėšė triušio kailį jam nuo diržo ir sugrūdo į dantis, kad liautųsi rėkęs. Stigas siektelėjo kirvio.
— Ne, — pareiškė Eironas Šlapiagalvis. — Jis turi būti atiduotas dievui. Senuoju būdu.
Koks skirtumas? Negyvėlis yra negyvėlis.
— Tai pasiimkite jį.
— Tu privalai eiti kartu. Esi čia vadas. Tai turi būti tavo auka.
Šito Teonui buvo jau per daug.
— Dėde, jūs — šventikas, ir dievą palieku jums. Parodykite tokią pat malonę ir mūšius palikite man.
Jis mostelėjo ranka, ir Verlagas su Stigu nuvilko belaisvį prie kranto. Eironas Šlapiagalvis metė į Teoną priekaištingą žvilgsnį ir nusekė iš paskos. Jie patraukė prie žvirgždėtos pakrantės ruošdamiesi paskandinti Benfredą Tolhartą sūriame jūros vandenyje. Senuoju būdu.
Galbūt taip belaisviui dar geriau, tarė sau Teonas žirgliodamas į kitą pusę. Stigas — toli gražu ne pats mitriausias budelis, o Benfredo kaklas — kaip šerno, raumeningas ir riebus. Kadaise dėl to jį erzindavau vien norėdamas pažiūrėti, ar greitai galima jį supykdyti, prisiminė jis. Kada gi tai buvo — ką, tik prieš trejus metus? Nedui Starkui išsiruošus į Toreno Kertainį aplankyti sero Helmano, Teonas keliavo kartu ir dvi savaites praleido su Benfredu.
Nuo kelio vingio, kur neseniai vyko mūšis, sklido negailestingi pergalės aidai… jeigu tik apsiverstų liežuvis vadinti tai mūšiu. Tiesą sakant, panašiau į avių bandos išpjovimą. Plienu, o ne vilnomis apsitaisiusios avys, bet vis tiek avys.
Užlipęs ant akmenų sąvartos, Teonas pažvelgė į negyvus vyrus ir dvesiančius arklius. Arkliai tokio likimo nenusipelnė. Timoras su broliais surinko tuos, kurie kovoje nenukentėjo, o Urzenas su Juoduoju Lorenu vaikštinėjo nutildydami tuos gyvulius, kurie buvo per smarkiai sužeisti, kad vertėtų gelbėti. Likusieji jo vyrai plėšė lavonus. Gevinas Harlas, priklaupęs ant negyvo vyro krūtinės, pjovė jam pirštą norėdamas numauti žiedą. Sumokėjo geležimi. Mano lordas tėvas jį pagirtų. Gal vertėjo paieškoti, kur guli lavonai tų dviejų vyrų, kuriuos pats nudėjo, ir pažiūrėti, ar turėjo jie kokių vertų imti papuošalų, tačiau nuo tokios minties burnoje atsirado kartus skonis. Jis įsivaizdavo, ką apie tai pasakytų Edardas Starkas. Ir dar labiau įširdo. Starkas negyvas ir pūva kape, man jis niekas, priminė Teonas sau.
Senasis Botlis, dar vadinamas Žuvies Ūsu, susiraukęs sėdėjo prie savo grobio krūvos, o trys jo sūnūs kažką vis nešė ir krovė į ją. Vienas jų susistumdė su storuliu, vardu Todrikas, kuris, apsisiautęs baltos lapės kailio apsiaustu, tik truputį suteptu ankstesnio savininko krauju, sukiojosi tarp žuvusiųjų su alaus ragu vienoje rankoje ir kirviu kitoje. Girtas, nusprendė Teonas žiūrėdamas, kaip jis ten skeryčiojasi. Žmonės pasakojo, kad senovėje geležies žmonės per mūšį apsvaigdavo nuo kraujo ir taip įniršdavo, jog nejausdavo skausmo, nesibaimino jokio priešo. Tačiau šį kartą buvo paprasčiausiai prisigerta alaus.
— Veksai, paduok mano lanką ir strėlinę.
Berniukas tekinas nubėgo jų atnešti. Teonas sulenkė lanką ir užmovė templę ant įrantų. Todrikas tuo metu Botlių berniuką parbloškė ant žemės ir kliūstelėjo jam į akis alaus. Žuvies Ūsas keikdamasis pašoko, bet Teonas jį aplenkė. Taikė į ranką, spaudžiančią geriamąjį ragą, kad apie tą šūvį visi ilgai kalbėtų, tačiau Todrikas viską sugadino — susverdėjo kaip tik tą akimirką, kai Teonas paleido templę. Strėlė pervėrė Todrikui pilvą.
Plėšikautojai sustingo išsižioję. Teonas nuleido lanką.
— Juk sakiau, kad nebūtų jokių girtuoklių ir peštynių dėl grobio.
Todrikas suklupęs triukšmingai merdėjo.
— Botliai, nutildykite jį.
Žuvies Ūsas su sūnumis tučtuojau puolė vykdyti įsakymo. Čia pat perrėžė Todrikui gerklę, tas dar šiek tiek patrūkčiojo kojomis, o Botliai, net nelaukdami, kol jis išleis paskutinį kvapą, čiupo jo apsiaustą, žiedus ir ginklus.
Dabar jie žinos, kad žodžių aš veltui nemėtau. Nors lordas Beilonas jį skyrė vadu, Teonas suprato, kad dalis jo vyrų, žiūrėdami į jį, mato tik skystablauzdį berniuką iš žaliųjų žemių.
— Kas dar ištroškęs?
Niekas neatsakė.
— Gerai.
Teonas paspyrė ant žemės gulinčią Benfredo vėliavą, kurią vis dar spaudė sustingusi ją nešusio ginklanešio ranka. Po audeklu buvo pririštas triušio kailiukas. Kodėl triušių kailiukai? — ketino jis klausti, bet spjūvis į veidą privertė pamiršti tuos klausimus. Švystelėjo lanką Veksui ir nužingsniavo šalin prisimindamas, koks pakilus jautėsi po Kuždesių girios, ir stebėdamasis, kodėl tokio smagumo nėra dabar. Tolhartai, tu prakeiktas pasipūtęs kvaily, nepasiuntei priekin nė vieno sumauto žvalgo.
Jie jojo pokštaudami ir net dainuodami, virš galvų jiems plaikstėsi trys Tolhartų medžiai, o ant iečių smaigalių kvailai pliaukšėjo triušių kailiukai. Už erškėtyno pasislėpę lankininkai apipylė juos strėlėmis ir sugadino dainą, o pats Teonas savo karių priešakyje puolė į skerdynių sūkurį, kurias derėjo užbaigti durklais, kirviais ir karo kūjais. Vadą įsakė paimti gyvą, kad būtų ištardytas.
Tačiau nesitikėjo, kad tai bus Benfredas Tolhartas.
Grįždamas į „Jūros kalę“, Teonas matė, kaip jo žmonės nuo vandens velka suglebusį Benfredo kūną. Ilglaiviai stovėjo palei žvirgždu nubertą pakrantę, jų stiebai ryškiai skyrėsi danguje. Iš žvejų kaimo liko tik atvėsę pelenai, nuo kurių per lietų sklido smarvė. Vyrai buvo išžudyti, išskyrus saujelę, kuriems Teonas leido pabėgti, kad žinia pasiektų Toreno Kertainį. Jų žmonos ir dukterys tapo sūriosiomis žmonomis, tačiau tik jaunesnės ir išvaizdesnės. Senes ir negražias išprievartavo ir nužudė arba paėmė į vergiją, jei mokėjo kokį naudingą darbą ir neatrodė kuo nors pavojingos.
Ir tą antpuolį rengė Teonas. Savo laivus atplukdė prie kranto žvarbioje priešaušrio tamsoje, su kirviu rankoje šoko nuo pirmagalio ir nuvedė savo vyrus į miegantį kaimą. Nuo tokių žygių jį pykino, tačiau ką kita jis galėjo rinktis?
Jo triskart prakeikta sesuo su savo „Juoduoju vėju“ dabar plaukė į šiaurę iškovoti sau pilies. Lordas Beilonas neleido jokiai žiniai apie susirinkusius laivus pasklisti iš Geležies salų, tad kruvini Teono darbai palei Akmenuotąjį krantą visiems turėjo atrodyti kaip paprasčiausių jūros plėšikų siautėjimas. Šiauriečiai tikrąją grėsmę suvoks tik išgirdę nuo kūjų dundant Gūdmiškį ir Keilino Griovą. O kai mūšiai bus baigti ir laimėti, žmonės apie tą kalę Ašą kurs dainas ir nė neprisimins, kad aš čia buvau. Aišku, jei jis leis, kad viskas taip ir liktų.
Dagmeras Skeltalūpis stovėjo aukštame raižytame „Bangų rijiko“ priekyje. Teonas jį skyrė saugoti laivų; kitaip vyrai sakytų, kad tą pergalę pasiekė ne Teonas, o Dagmeras. Labiau pasipūtęs žmogus būtų įsižeidęs, bet Skeltalūpis tik nusijuokė.