— Pergalinga diena, — šūktelėjo žemyn Dagmeras, — tačiau tu, vaikine, nesišypsai. Gyvieji turėtų šypsotis, nes mirę to jau nebegali.
Ir pats parodė, kaip reikėtų tai daryti. Atrodė šiurpiai. Po baltais lyg sniegas ir kaip karčiai tankiais plaukais Dagmeras Skeltalūpis turėjo klaikų randą, kurį išvydus darydavosi bloga, tokio Teonas niekada nebuvo matęs. Šitą pėdsaką Dagmero jaunystėje paliko ilgakotis kirvis; nedaug trūko, kad būtų ir gyvybę atėmęs. Smūgis jam perskėlė žandikaulį, ištaškė priekinius dantis, ir ten, kur visi vyrai turi tik dvi lūpas, Dagmero veide jų atsirado net keturios. Susivėlusi barzda dengė jo skruostus ir kaklą, tačiau ant rando plaukai nežėlė, tad ryški susisukusi ir persikreipusi raukšlė kirto veidą tarsi griovys apsnigtą lauką.
— Girdėjome juos dainuojant, — tarė senasis karys. — Graži daina, ir traukė ją narsiai.
— Dainavo jie geriau, negu kovėsi. Vietoj iečių galėjo pasiimti lyras, naudos būtų buvę tiek pat.
— Kiek žuvo žmonių?
— Mūsiškių? — Teonas gūžtelėjo pečiais. — Todrikas. Nudėjau jį už tai, kad prisigėrė ir lindo peštis dėl grobio.
— Kai kuriems nuo gimimo lemta būti užmuštiems.
Menkesnis vyras būtų baiminęsis rodyti visiems tokį klaikų veidą, bet Dagmeras šypsodavosi kuo plačiausiai ir kur kas dažniau už lordą Beiloną.
Kad ir kokia atgrasi, ta šypsena gaivino gausius atsiminimus. Vaikystėje Teonas matydavo ją dažnai — kai raitas peršokdavo samanomis apžėlusią sieną ar švystelėjęs kirvį suskaldydavo taikinį. Sulaukdavo jos atmušęs Dagmero kalavijo kirtį, persmeigęs strėle skrendančią žuvėdrą ar saugiai išvedęs ilglaivį tarp putojančių ir griaudžiančių uolų. Jis man šypsojosi daugiau negu tėvas ir Edardas Starkas kartu sudėti. Net ir Robas… jis tikrai buvo nusipelnęs šypsenos tą dieną, kai išgelbėjo Braną nuo tyržmogio, tačiau tik gavo barti lyg koks pietus prisvilinęs virėjas.
— Dėde, mums reikia pasikalbėti, — tarė Teonas.
Dagmeras iš tiesų nebuvo jam dėdė, tik ištikimybę prisiekęs valdinys, galbūt prieš penkias ar šešias kartas ir gavęs kokį lašą Greidžojų kraujo, ir tą patį tikriausiai iš kitos antklodės pusės. Bet Teonas vis tiek jį visada vadindavo dėde.
— Tai lipk čionai pas mane.
Iš Dagmero lūpų, kai jis stovėdavo ant savo laivo denio, niekada nepasigirsdavo „milordų“. Geležies salose kiekvienas kapitonas savo laive buvo karalius.
Teonas keturiais dideliais žingsniais užkopė lentiniu lieptu ant „Bangų rijiko“ denio, ir Dagmeras nusivedė jį į ankštą kambarėlį laivo gale. Įsipylė sau į ragą rūgštaus alaus, pasiūlė ir Teonui. Šis atsisakė.
— Arklių paėmėme mažokai. Kažkiek jų yra, bet… na, manau, teks verstis su tuo, ką turiu. Mažiau žmonių — daugiau šlovės.
— Kam mums reikia tų arklių? — Kaip ir daugelis Geležies salų gyventojų, Dagmeras labiau mėgo kautis pėsčias arba nuo laivo denio. — Tik dergs laivuose ir painiosis visiems po kojomis.
— Jeigu plauktume, taip ir būtų, — sutiko Teonas. — Bet mano planas kitoks.
Jis atidžiai stebėjo, ką galvoja senasis karys. Be Skeltalūpio sėkmės tikėtis buvo sunku. Tai kas, kad jis paskirtas vadu, vyrai tikrai jo neklausys, jeigu priešinsis ir Eironas, ir Dagmeras, o įkalbėti paniurėlį šventiką — jokios vilties.
— Tavo lordas tėvas mums įsakė puldinėti pakrantes ir daugiau nieko.
Pasislėpusios po gauruotais baltais antakiais į jį žvelgė blyškios tarsi jūros puta akys. Kas gi ten jose atsispindėjo — nepritarimas ar susidomėjimo blyksnis? Gal labiau tas blyksnis, vylėsi Teonas…
— Esi mano tėvo žmogus.
— Geriausias jo žmogus, toks buvau visada.
Puikybė, pagalvojo Teonas. Jis išdidus, privalau tuo pasinaudoti, jo puikybė parodys man kelią.
— Geležies salose nė vienas nė perpus taip gerai nevaldo ieties ar kalavijo.
— Labai jau ilgai buvai išvykęs, berniuk. Kai iškeliavai, taip ir buvo, kaip tu sakai, bet, tarnaudamas lordui Greidžojui, aš pasenau. Dainiai dabar geriausiu vadina Andriką. Andriką Rūstųjį — taip apie jį atsiliepia. Tikras milžinas. Tarnauja lordui Dramui iš Senojo Viko. Ne ką menkesni už jį ir Juodasis Lorenas bei Kvarlas Mergelė.
— Gal tas Andrikas — didis karys, tačiau vyrai jo bijo ne taip, kaip tavęs.
— Na, tas tiesa, — sutiko Dagmeras. Ant pirštų, spaudžiančių ragą su gėrimu, gausiai blizgėjo žiedai — auksiniai, sidabriniai, bronziniai, apsodinti safyrais, granatais ir obsidianu. Teonas žinojo, kad už kiekvieną sumokėta geležimi.
— Jei man tarnautų toks vyras kaip tu, nesiuntinėčiau jo su vaikiškais reikalais — puldinėti ir deginti. Netinka tokie darbai geriausiam lordo Beilono vyrui…
Dagmeras nusišypsojo, sužalotos lūpos prasiskyrė, parodydamos rudas dantų nuolaužas.
— Ir jo tikram sūnui? — jis nusikvatojo. — Per daug gerai tave pažįstu, Teonai. Mačiau tave žengiant pirmuosius žingsnius, padėjau tau sulenkti pirmąjį lanką. Ne, čia ne aš, o kažkas kitas jaučiasi veltui gaištąs laiką.
— Pagal teisybę vietoj sesers vadu turėjau būti aš, — pripažino Teonas, nejaukiai suvokdamas, kad kalba tarsi aikštingas vaikas.
— Vaikine, per daug imi šitai į širdį. Viskas tik dėl to, kad tavo lordas tėvas tavęs nepažįsta. Žuvus tavo broliams, tau atsidūrus pas vilkus, vienintele jo paguoda tapo tavo sesuo. Jis įprato ja pasikliauti, o ji niekada jo nenuvylė.
— Nenuvyliau ir aš. Starkai žinojo, ko esu vertas. Buvau vienas iš Brindeno Juodosios Žuvies rinktinių žvalgų ir prie Kuždesių girios puoliau su pirmąja banga. Tik per štai tokį atstumą nesukryžiavau kalavijų su pačiu Karalžudžiu. — Teonas ištiesė rankas per dvi pėdas vieną nuo kitos. — Tarp mūsų įsiterpė Darinas Hornvudas ir dėl to žuvo.
— Kodėl man šitai pasakoji? — paklausė Dagmeras. — Aš, o ne kas kitas, įdavė tau į ranką pirmąjį kalaviją. Žinau, kad nesi bailys.
— O mano tėvas ar žino?
Senasis žilas karys pažvelgė taip, lyg būtų atsikandęs ko nors neskanaus.
— Tai tik… Teonai, Vilkų bernas — tavo draugas, tie Starkai laikė tave dešimtį metų.
— Aš — ne Starkas, — tuo pasirūpino Edardas Starkas. — Aš — Greidžojus ir ketinu būti tėvo įpėdiniu. Kaip to pasieksiu, jeigu nepasižymėsiu kokiais garsiais žygiais?
— Tu dar jaunas. Bus kitų karų, turėsi progų atlikti savo didžius žygdarbius. Kol kas mums įsakyta puldinėti Akmenuotąjį krantą.
— Tegu tuo užsiima mano dėdė Eironas. Paliksiu jam šešis laivus, visus, išskyrus „Bangų rijiką“ ir „Jūros kalę“, tegu sau degina ir skandina sotindamas savo dievą.
— Vadovauti pavesta tau, o ne Eironui Šlapiagalviui.
— Koks skirtumas? Kažkas liks niokoti pakrančių, ir gana. Šventikas nepajėgus atlikti to, ką esu numatęs ir ko prašau tavęs. Turiu tikslą, kurį pasiekti gali tik Dagmeras Skeltalūpis.
Dagmeras gerokai trūktelėjo iš savo rago.
— Klok.
Jis norėtų, pamanė Teonas. Šitas plėšikavimas jam nepatinka taip pat kaip ir man.
— Jeigu mano sesuo gali paimti pilį, tai ir aš ne prastesnis.
— Aša turi keturis ar penkis kartus daugiau vyrų už mus.
Teonas leido sau vylingai šyptelti.
— Užtat mes turime keturiskart daugiau proto ir penkiskart — narsos.