— Tavo tėvas…
— …man padėkos, kai įteiksiu jam karalystę. Ketinu atlikti tokį žygdarbį, apie kurį dainiai kurs giesmes tūkstantį metų.
Jis žinojo, kad šitai Dagmerą privers susimąstyti. Vienas dainius sudėjo giesmę apie kirvį, pusiau perskėlusį jam žandikaulį, ir senis mėgdavo jos klausytis. Kai tik įkaušdavo, prašydavo plėšikų dainos, kad skambėtų garsiai ir audringai, kad pasakotų apie žuvusius didvyrius ir pašėlusios drąsos žygius. Jo plaukai nubalę ir dantys sukirmiję, bet šlovės jam dar negana.
— O koks būtų mano vaidmuo tavo sumanymuose, vaikine? — ilgokai tylėjęs paklausė Dagmeras Skeltalūpis, ir Teonas suprato laimėjęs.
— Pasėti priešo širdyje baimę, kokią gali įkvėpti tik toks vardas kaip tavo. Pasiimsi didesniąją mūsų pajėgų dalį ir žygiuosi prie Toreno Kertainio. Helmanas Tolhartas visus geriausius karius nuvedė į pietus, o Benfredas su kitais sūnumis žuvo čia. Bus likęs tik jo dėdė Leobaldas su nedidele įgula, — jeigu būčiau galėjęs ištardyti Benfredą, žinočiau, kokio didumo ji yra iš tiesų. — Nesislapstyk, tegu visi išgirsta, kad ateini. Traukite visas tas smagias narsuolių dainas. Noriu, kad jie ten užremtų visus vartus.
— Tas Toreno Kertainis — stipri tvirtovė?
— Užtektinai. Sienos — iš akmenų, trisdešimties pėdų aukščio, ties kiekvienu kampu ketvirtainiški bokštai, viduje — ketvirtainė pilis.
— Akmeninės sienos nedega. Kaipgi jas paimsime? Turime per mažai žmonių, kad galėtume pulti net ir mažą pilaitę.
— Prie pilies sienų įkursi stovyklą ir pradėsi statyti svaidykles ir apgulties bokštus.
— Tai prieštarauja Senajai Tvarkai. Gal užmiršai? Geležies žmonės kaunasi kalavijais ir kirviais, o ne svaidydami akmenis. Marindamas priešą badu šlovės nepelnysi.
— Leobaldas šito nežinos. Išvydus kylant tavo apgulties bokštus, jo senas bobiškas kraujas sustings gyslose ir jis ims klykti šaukdamasis pagalbos. Liepsi, dėde, lankininkams sėdėti ramiai, tegu varnai skrenda. Vinterfelo pilies valdytojas — narsus vyras, bet su amžiumi sustingo ne tik jo sąnariai, bet ir smegenys. Sužinojęs, kad vieną iš jo karaliaus pavaldinių puola baisusis Dagmeras Skeltalūpis, surinks karius ir išjos padėti Tolhartui. Tai jo pareiga. Sero Rodriko tikrai negalėtum apkaltinti abejingumu pareigai.
— Kad ir kiek žmonių jis surinktų, vis tiek jų bus daugiau negu mano, — tarė Dagmeras, — o tie seni riteriai gudresni, negu tau atrodo, kitaip niekada nebūtų sulaukę žilo plauko. Teonai, sugalvojai mums mūšį, kurio laimėti neturime jokios vilties. Tas Toreno Kertainis niekada nekris.
Teonas nusišypsojo.
— O aš Toreno Kertainio imti ir neketinu.
Arija
Pilyje tvyrojo sumaištis, nuo triukšmo aidėjo visi užkaboriai. Vyrai, sulipę į vežimus, krovė statines vyno, maišus miltų, ką tik pagamintų iečių ryšulius. Kalviai tiesino kalavijus, plaktukais lygino įlenktus šarvus, kaustė žirgus ir nešulinius mulus. Ginklanešiai grūdo žiedmarškinius į statines su smėliu ir rideno jas per nelygų Apsilydžiusių Akmenų kiemą, kad nusišveistų. Vyzės moterys gavo lopyti dvidešimt apsiaustų ir dar šimtą skalbti. Į septą melstis susigrūdo ir kilmingieji, ir prasčiokai. Stovykloje prie pilies sienų sparčiai mažėjo palapinių. Tarnai kibirais pylė ant laužų vandenį, kareiviai, išsitraukę galąstuvus, taikėsi dar sykį brūkštelėti ginklų ašmenis. Triukšmas tarsi bangų mūša vis augo: prunkštė ir žvengė arkliai, šūkaudami svaidė įsakymus lordai, vienas kitą plūdo kareiviai, kivirčijosi kekšės.
Lordas Taivinas pagaliau pakilo į žygį.
Seras Adamas Marbrandas iš vadų susiruošė pirmas, diena anksčiau už kitus. Savo išvykimą jis pavertė įspūdingu reginiu. Jojo karštu raudo plauko žirgu, kurio karčiai švytėjo tokiu pat variu, kaip ir ilgi, ant pečių krintantys sero Adamo plaukai. Arklį dengė puošni bronzos spalvos gūnia, atitinkanti raitelio apsiaustą. Ant jos buvo išsiuvinėtas liepsnojantis medis. Pamačiusios jį išjojant, aimanavo daugelis pilies moterų. Vyzė sakė, kad jis — puikus raitelis ir nuostabiai valdo kalaviją, narsiausias lordo Taivino vadas.
Tikiuosi, kad jis žus, pagalvojo Arija žiūrėdama, kaip jis joja pro vartus, o iš paskos susirikiavę po du plūsta jo vyrai. Tikiuosi, kad visi jie žus. Arija žinojo, kad tie vyrai žygiuoja kautis su Robu. Lakstydama su savo darbais ir klausydamasi įvairių kalbų, ji buvo girdėjusi, kad Robas vakaruose iškovojo didelę pergalę. Jis sudegino Lanisportą, sakė vieni, o gal dar tik ketino sudeginti, kiti tvirtino, kad užgrobė Kasterlių Uolą ir visus išžudė ar apgulė Aukso Dantį… tačiau, šiaip ar taip, buvo aišku — kažkas tikrai atsitiko.
Vyzė ją su visokiomis užduotimis vaikė nuo aušros iki sutemų. Kartais tekdavo išeiti ir už pilies sienų, į purvynuose ir sumaištyje skendinčią stovyklą. Galėčiau pasprukti, pro šalį girgždant vežimui, pagalvojo Arija. Užšokčiau ant vežimo galo ir pasislėpčiau arba įsimaišyčiau tarp kekšių ir tarnų, niekas manęs nepastebėtų. Gal taip ir būtų padariusi, jeigu ne Vyzė. Jis ne kartą aiškino, ką padarysiąs kiekvienam, kuris mėgintų nuo jo pabėgti. „Ne, nemuščiau, nė pirštu nepaliesčiau. Tik pasaugočiau, kol atvyks tas iš Kohoro, taigi, būtinai pasaugočiau ponui Luošintojui. Jį vadina Vargu Houtu, ir grįžęs šis tokiam bėgikui nupjautų pėdas.“ Gal jeigu Vyzė būtų negyvas, svarstė Arija… bet tikrai ne, kol jam tarnauja. Vos pažvelgęs, uoste užuosdavo, kas ką galvoja, — jis taip visada tvirtindavo.
Tačiau Vyzei niekada neatėjo į galvą, kad Arija moka skaityti, todėl jis niekada ant jai duodamų laiškelių nedėdavo antspaudo. Arija visada į juos žvilgteldavo, bet nieko gero ten nerasdavo, vien kvailus nurodymus — šitą vežimą į sandėlį, o tą į ginklinę. Viename buvo reikalaujama grąžinti tai, kas pralošta, tačiau riteris, kuriam ji tą laišką padavė, nemokėjo skaityti. Kai Arija pasakė jam, kas ten parašyta, riteris užsimojo jai trenkti, bet Arija tūptelėjusi išvengė smūgio, čiupo prie balno kabėjusį sidabru kaustytą geriamąjį ragą ir nuskuodė tolyn. Riteris sustugęs puolė vytis, bet ji prasmuko tarp dviejų vežimų, nėrė pro lankininkų būrį ir peršoko išvietės griovį. Apsivilkęs šarvų marškiniais riteris paskui ją niekaip nespėjo. Vyzė, gavęs tą ragą, pasakė, kad tokia maža vikri Kiaunė nusipelno atlygio.
— Esu nusižiūrėjęs riebų traškų gaidį šios dienos vakarienei. Mes abu jį pasidalysime. Tau tikrai patiks.
Kad ir kur eidama, Arija nesiliovė ieškojusi Džakeno Hagaro, nes norėjo pašnibždėti jam dar vieną vardą, kol jos nekenčiamieji neiškeliavo, tačiau visuotinėje netvarkoje ir sumaištyje samdinio loratiečio niekur nebuvo matyti. Jis buvo Arijai skolingas dar dvi mirtis, ir ją kamavo nerimas, kad tos skolos gali nesulaukti, jeigu Džakenas kartu su visais kitais išjos į mūšį. Galų gale ji įsidrąsino pasiteirauti vieno sargybinio prie vartų, ar jis dar čia.
— Jis vienas iš Lorčo vyrų, ar ne? — atsakė tas. — Tuomet jis niekur nekeliaus. Mūsų lordas serą Eimorį paskyrė Harenholo pilies valdytoju. Anie visi pasilieka ginti pilies. Liks ir Kruvinieji Juokdariai, užsiims maisto paieškomis. Tas ožys Vargas Houtas spjaudosi, jiedu su Lorču nuo seno vienas kito nekenčia.
Tačiau su lordu Taivinu iškeliauti turėjo ir Kalnas. Buvo paskirtas mūšyje vadovauti priešakiniam būriui, ir tai reiškė, kad Dunsenas, Poliveris ir Rafas ištrūks jai iš nagų, jeigu ji iki tol nesuras Džakeno ir nelieps vieno iš jų nužudyti.
— Kiaune, — tą popietę pasakė jai Vyzė, — eik į ginklinę ir pasakyk Lukanui, kad seras Lionelis per pratybas įlenkė kalavijo ašmenis, jam reikia naujo ginklo. Štai jo matmenys, — ir padavė popieriaus skiautę. — Ir skubinkis kiek gali, jis turi išjoti su seru Kevanu Lanisteriu.