Arija stvėrė tą popieriuką ir nubėgo. Ginklinė buvo įsikūrusi greta pilies kalvės, ilgo ir siauro belangio pastato aukštais skliautais su dvidešimčia sienose išmūrytų žaizdrų, kurių kiekvienas turėjo po akmeninį, vandens pilną lovį plienui grūdinti. Viduje pusė žaizdrų kūrenosi. Visa kalvė aidėjo nuo kūjų smūgių, tvirti vyrai su odinėmis prijuostėmis, apsipylę prakaitu nuo dusinančio karščio, stovėjo palinkę virš dumplių ir priekalų. Arija pastebėjo ir Gendrį, jo nuoga krūtinė blizgėjo nuo prakaito, bet žydros akys po juodų plaukų kupeta žvelgė su tokiu pat užsispyrimu kaip anksčiau. Arija suabejojo, ar apskritai nori su juo kalbėtis. Tai jo kaltė, kad juos sučiupo.
— Kuris čia Lukanas? — ji atkišo popierių. — Man reikia naujo kalavijo serui Lioneliui.
— Seras Lionelis palauks, — paėmęs už rankos, jis patraukė Ariją į šalį. — Vakar vakare Pyragėlis manęs klausė, ar girdėjau, kaip toje sodyboje, kai visi kovėmės ant sienos, tu šaukei „už Starkus“.
— Visiškai ne!
— Šaukei, aš taip pat girdėjau.
— Visi ten ką nors šaukė, — ėmė teisintis Arija. — Pyragėlis šaukė „karšti pyragai“. Išrėkė kokį šimtą kartų.
— Svarbu, ką šaukei tu. Pyragėliui pasakiau, kad geriau tegu išsikrapšto purvus iš ausų, nes šaukei „tuoj tau dar bus“. Jeigu jis tavęs klaustų, geriau sakyk tą patį.
— Gerai, — sutiko ji, nors pati sau pagalvojo, kad šaukti „tuoj tau dar bus“ atrodo kvaila. Pasakyti Pyragėliui, kas ji tokia iš tikrųjų, Arija nedrįso. Gal reikėtų apie Pyragėlį užsiminti Džakenui.
— Paieškosiu Lukano, — tarė Gendris.
Pažvelgęs į popierių, Lukanas suniurnėjo (nors Arija abejojo, kad jis mokėtų skaityti) ir ištraukė ilgą ir sunkų kalaviją.
— Tam pusgalviui jis per daug geras, perduok, kad tai mano žodžiai, — pasakė jis duodamas jai tą ginklą.
— Būtinai, — pamelavo Arija. Jei pasakytų ką nors panašaus Vyzei, tas ją sumuštų iki kraujo. Kitus plūsti Lukanas gali ir pats.
Didysis kalavijas buvo kur kas sunkesnis už Adatą, bet Arijai laikyti jį patiko. Plienas svėrė rankas, bet ji jautėsi stipresnė. Galbūt nesu vandens šokėja, bet ir ne pelytė. Pelytė nemoka elgtis su kalaviju, o aš moku. Vartai buvo atlapoti, kareiviai vaikštinėjo pirmyn atgal, į vidų viena po kitos riedėjo tuščios vežėčios, iš pilies siūbuodamos ir girgždėdamos nuo svorio ritosi jau pakrautos. Ji galėjo nueiti į arklides ir pasakyti, kad serui Lioneliui reikia naujo žirgo. Juk turėjo raštelį, arklininkai būtų jį skaitę taip pat, kaip Lukanas. Pasiimčiau arklį, kalaviją ir paprasčiausiai išjočiau. Jeigu sargybiniai mėgintų mane sustabdyti, parodyčiau tą popierėlį ir pasakyčiau, kad viską gabenu serui Lioneliui. Tačiau ji neįsivaizdavo, kaip tas seras Lionelis atrodo ir kur jis galėtų būti. Pradėję klausinėti jie greitai susigaudytų, o tada Vyzė… Vyzė…
Prikandusi lūpą ji stengėsi negalvoti, koks būtų jausmas, kai jai nupjautų pėdas. Tuo metu pro šalį nužygiavo būrys lankininkų su odinėmis liemenėmis ir geležiniais šalmais, ant pečių užsimetę lankus. Arijos ausis pasiekė jų kalbų nuotrupos.
— …sakau tau, milžinai ten su juo, dvidešimties pėdų ūgio, kur už Sienos gyvena, atkeliavo ir sekioja iš paskos kaip šunys…
— …tikrai ne žmonės, žinai, užpuolė taip staiga, naktį. Jis labiau vilkas, o ne žmogus, visi tie Starkai tokie…
— …švilpt man ant tavo vilkų ir milžinų, bernelis privarytų į kelnes sužinojęs, kad ateiname. Harenholą pulti drąsos tai pritrūko, ką? Į kitą pusę nurisnojo, ar ne? Neštų kudašių ir dabar, jei tik susivoktų, ką reikia daryti.
— Šnekėk šnekėk, bet gal tas vaikis kažką žino, o mes ne, gal kaip tik mums reikėtų bėgti…
Taip, pagalvojo Arija. Taip, jums tikrai reikia bėgti, ir lordui Taivinui, ir Kalnui, ir serui Adamui, ir serui Eimoriui, ir tam kvailam serui Lioneliui, kad ir kas jis toks, visi jūs geriau bėkite, nes mano brolis nužudys jus, jis — Starkas, labiau vilkas, o ne žmogus, ir aš tokia pat.
— Kiaune, — Vyzės balsas pliaukštelėjo tartum rimbas. Arija nė nepastebėjo, iš kur jis atsirado, bet dabar jis išdygo tiesiai prieš ją. — Duokš jį man. Labai ilgai užtrukai. — Jis čiupo kalaviją jai iš rankų ir skaudžiai šėrė atgalia plaštaka. — Kitąsyk suksies greičiau.
Valandėlę ji buvo vėl virtusi vilke, bet Vyzės antausis viską sunaikino, Arijai liko tik jos pačios kraujo skonis burnoje. Nuo smūgio ji įsikando liežuvį. Ir nusvilino neapykanta Vyzei.
— Nori dar? — paklausė Vyzė. — Gausi. Kad man čia nebūtų šitų akiplėšiškų žvilgsnių. Lėk į alaus daryklą ir pasakyk Tuflberiui, kad turiu jam du tuzinus statinių, bet tegu siunčia savo vyrukus jų parsinešti, kitaip rasiu, kam jų labiau reikia.
Arija pasisuko eiti, bet Vyzei pasirodė, kad per lėtai.
— Jei nori šį vakarą valgyti, bėk, — riktelėjo jis, jau pamiršęs paties žadėtą riebų traškų gaidį. — Ir nepradink, nes, garbės žodis, prilupsiu iki kraujo.
Neprilupsi, pamanė Arija. Daugiau nebeprilupsi. Tačiau nubėgo. Matyt, kelią jai rodė senieji šiauriečių dievai. Pusiaukelėje iki alaus daryklos, po akmeniniu tiltu, jungiančiu Našlių bokštą ir Karaliaus Laužą, pasigirdo šiurkštus, lojantis kvatojimas. Iš už kampo su kažkokiais trim vyrais pasirodė Rordžas, visi ant krūtinės turėjo išsiuvinėtą sero Eimorio mantikoros ženklą. Išvydęs ją sustojo ir išsišiepė, parodydamas pilną burną kreivų rudų dantų po odos juostele, kurią kartais nešiodavo uždengdamas veide žiojinčią skylę.
— Mažoji Jorino kekšyte, — šūktelėjo jis jai. — Ko gero, visi žino, kam tas juodasis netikėlis norėjo nugabenti tave prie Sienos, kaip manai? — Jis vėl nusikvatojo, pritardami nusijuokė ir kiti trys. — Kur dabar tas tavo pagalys? — Rordžas staiga įširdo, šypsena dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado. — Man regis, žadėjau tave juo iškrušti. — Jis žengė artyn. Arija atsitraukė atbula. — Na, dabar atrodai ne tokia drąsi, kai aš be grandinių, ką?
— Aš tave išgelbėjau. — Ji stengėsi likti nuo Rordžo bent per jardą, pasirengusi sprukti žaibiškai tarsi gyvatė, jeigu tik jis pamėgintų ją griebti.
— Už tai, man atrodo, galėsiu tave dar sykį išdulkinti. Kur Jorinas tau varė — į plyšelį? O gal jam labiau tiko tavo mažas stangrus užpakaliukas?
— Ieškau Džakeno, — pasakė Arija. — Turiu jam žinią.
Rordžas stabtelėjo. Kažkas šmėstelėjo jo akyse… ar galėtų būti, kad jis bijo Džakeno Hagaro?
— Jis pirtyje. Nesipainiok po kojomis.
Arija staigiai apsisuko ir nukūrė prie pirties, kojomis vos liesdama kiemo akmenis. Džakeną ji rado mirkstantį kubile, tarnaitė pylė jam ant galvos karštą vandenį, o aplink tumulais kilo garai. Jam ant pečių krito ilgi, šlapi ir sunkūs plaukai, raudoni iš vienos pusės ir šviesūs iš kitos.
Arija prisėlino tyliai tarsi šešėlis, bet jis vis tiek atsimerkė.
— Ji sėlina mažutėmis pelės kojelėmis, bet žmogus girdi, — prabilo Džakenas. Kaip jis išgirdo, nusistebėjo Arija, bet jis, regis, išgirdo ir šitai. — Per akmenis čežanti oda aidi lyg karo ragas, jei žmogaus ausys atviros. Gudrios mergaitės vaikšto basos.
— Turiu tau žinią, — Arija neryžtingai žiūrėjo į tarnaitę. Ši nesirengė niekur eiti, tad Arija pasilenkė taip arti, kad lūpomis beveik lietė jo ausį. — Vyzė, — sušnibždėjo ji.