Džakenas Hagaras vėl užsimerkė ir plūduriavo suglebęs, tarsi užsnūdęs.
— Perduok milordui, kad žmogus, radęs laisvo laiko, aplankys jį.
Staiga jis mostelėjo ranka, tėkšdamas ant Arijos karšto vandens, šiai teko stryktelti atgal, kad neliktų kiaurai peršlapusi.
Kai Tuflberis išgirdo, ką perdavė Vyzė, tas aludaris prapliupo keiktis visu balsu.
— Pasakyk Vyzei, kad mano vaikinai turi sočiai darbų, ir dar pasakyk, kad jis — spuoguotas niekšas, ir greičiau septyni pragarai užšals nuo viršaus iki dugno, negu jis gaus iš manęs bent ragą alaus. Jeigu per valandą tų statinių nesulauksiu, viską pranešiu lordui Taivinui, štai tada ir žiūrėsim.
Arijai grįžus su atsakymu, Vyzė irgi keikėsi, nors apie spuoguotą niekšą ji neužsiminė. Vyzė niršo ir putojo, bet galų gale surado šešis vyrus ir niurnėdamas išsiuntė juos ridenti statinių į alaus daryklą.
Vakarienei tą vakarą buvo skystas miežių, svogūnų ir morkų viralas su kriaukšle sužiedėjusios duonos. Viena moterų sutiko miegoti su Vyze, todėl gavo dar ir gabalą ilgai brandinto mėlynojo sūrio bei sparnelį to gaidžio, apie kurį Vyzė kalbėjo rytą. Visa kita jis sušlamštė pats, net taukai plona blizgančia srovele varvėjo jam iš burnos per spuogus, pridygusius ties lūpų kampučiais. Iš paukščio beveik nieko jau nebuvo likę, kai jis pakėlė galvą nuo lėkštės ir pastebėjo į jį įsmeigtas Arijos akis.
— Kiaune, ateik čia.
Prie vienos šlaunelės dar kybojo keli tamsesnės mėsos kąsniai. Jis pamiršo, bet dabar prisiminė, pagalvojo Arija. Ir iškart susigraužė liepusi Džakenui jį nužudyti. Atsikėlusi nuo suolo, ji nuėjo į galustalę.
— Mačiau, kad spoksojai į mane. — Vyzė nusišluostė rankas į jos suknelės priekį. Tada viena ranka stvėrė ją už gerklės, o kita žiebė antausį. — Ką aš tau sakiau? — Ir trenkė dar kartą, dabar atgalia ranka. — Neužsimiršk, nes kitą kartą paėmęs šaukštą iškabinsiu tau vieną akį ir sušersiu savo kalei.
Tada pastūmė Ariją taip, kad ši nusirito ant grindų. Jos suknelės kraštas užkibo už vinies, kyšančios iš medinio suolo, ir perplyšo.
— Prieš guldama susitvarkysi, — pareiškė Vyzė, dantimis plėšdamas paskutinius mėsos likučius nuo gaidžio kaulo. Baigęs triukšmingai apsičiulpė pirštus, o kaulus numetė savo šlykščiai dėmėtai kalei.
— Vyzė, — šnibždėjo tą vakarą Arija, palinkusi prie sudriskusios suknelės. — Dunsenas, Poliveris, Rafas Meilutis, — kartojo ji, tardama po vardą sulig kiekvienu kaulinės adatos dūriu į nedažytą vilną. — Kutulis ir Skalikas, seras Gregoris, seras Eimoris, seras Ilinas, seras Merinas, karalius Džofris, karalienė Sersėja.
Spėjo pagalvoti, ar dar ilgai jai reikės savo maldelėje minėti Vyzę, ir užsnūdo sapnuodama, kad rytą atsibudus jis bus jau negyvas.
Tačiau ją, kaip visada, pažadino smaila Vyzės bato nosis. Pusryčiams kramtant avižinius papločius jis paskelbė, kad tądien turi išvykti pagrindinės lordo Taivino pajėgos.
— Tik nemanykite, kad dabar tai jau bus lengva, vyriausiajam Lanisteriui iškeliavus, — įspėjo Vyzė. — Pilis nė kiek nesumažės, galiu jus užtikrinti, tik jai prižiūrėti liks kur kas mažiau rankų. Dabar jūs, slunkių gauja, sužinosite, ką reiškia darbas, tai jau tikrai.
Bet ne iš tavęs. Arija knebinėjo savo paplotį. Vyzė žvelgė į ją susiraukęs, tarsi užuostų jos paslaptį. Arija skubiai nuleido akis ir daugiau nedrįso jų pakelti.
Lordui Taivinui išvykstant iš Harenholo, kiemą jau gaubė blausi šviesa. Arija viską stebėjo pro skliautinį langą, palypėjusi iki Raudų bokšto vidurio. Lordo žirgą dengė gūnia, puošta raudono emalio žvynais, jo galvą ir kaklą slėpė auksuoti šarvai, o pats lordas Taivinas jojo apsigobęs storu šermuonėlių kailių apsiaustu. Puošnumu nenusileido ir jo brolis Kevanas. Prieš juos net keturi raiteliai nešė didžiules tamsiai raudonas vėliavas su auksiniais liūtais. Paskui Lanisterius žengė jų aukščiausi lordai ir vadai. Akindamos nuostabiausiomis spalvomis, plevėsavo ir plaikstėsi jų vėliavos: raudonas jautis ir auksinis kalnas, purpurinis vienaragis ir karingas gaidys, dėmėtas šernas ir barsukas, sidabrinis šeškas ir juokdario keturkampiais išsimarginęs žonglierius, žvaigždės ir spinduliuojanti saulė, povas ir pantera, durklas ir ševronas, juodas gobtuvas, žydras vabalas, žalia strėlė.
Paskutinis buvo seras Gregoris Kligeinas pilkais plokščių šarvais, raitas ant eržilo, kuris būdo bjaurumu galėjo varžytis su savo raiteliu. Poliveris jojo greta laikydamas vėliavą su juodu šunimi, užsidėjęs Gendrio raguotąjį šalmą. Nors buvo aukštas vyras, savo šeimininko šešėlyje atrodė lyg vos ūgtelėjęs berniukas.
Bežiūrint į juos visus, žengiančius po didžiulėmis Harenholo vartų grotomis, Ariją nusmelkė šiurpas. Ji staiga suvokė padariusi baisią klaidą. Kokia aš kvailė, galvojo ji. Juk ir Vyzė, ir Čizvikas visiškai nieko nereiškia. O štai šie vyrai tikrai svarbūs, juos jai ir derėjo nužudyti. Jeigu tik vakar nebūtų taip įsiutusi ant Vyzės, kad ją mušė ir melavo apie gaidį, būtų sušnibždėjusi bet kurio iš šitų vardą ir to būtų laukusi mirtis. Lordas Taivinas, kodėl nepasakiau — lordas Taivinas?
Gal dar ne vėlu apsigalvoti? Vyzė iki šiol gyvas. Jeigu rastų dabar Džakeną, galėtų jam pasakyti.
Užmiršusi visus savo darbus, Arija nuskubėjo įvijais laiptais apačion. Išgirdo, kaip girgžda grandinės, vartų grotoms lėtai leidžiantis ir jų virbams smengant gilyn į žemę. Ir iškart nuaidėjo kitas garsas — kažkas klykė iš skausmo ir baimės.
Bent tuzinas žmonių atlėkė tenai pirma jos, nors artintis nė vienas nedrįso. Arija prasigrūdo į priekį. Vyzė gulėjo paslikas ant grindinio, ten, kur turėjo būti jo gerklė, raudonavo kažkokia košė, bereikšmių akių žvilgsnis buvo įsmeigtas į pilkus debesis danguje. Šlykštus dėmėtas jo šuo, užšokęs jam ant krūtinės, lakė iš kaklo plūstantį kraują, vis atsiplėšdamas gabalą mėsos nuo negyvėlio veido.
Pagaliau kažkas atsinešė arbaletą ir nušovė dėmėtąją kalę, tuo metu draskiusią Vyzės ausį.
— Tai bent prakeiktas padaras, — Arija išgirdo vieną žmogų sakant. — Tą kalę jis augino nuo pat mažens.
— Čia vieta prakeikta, — atsiliepė žmogus su arbaletu.
— Tai Hareno šmėkla, štai ką jums pasakysiu, — tarė tetulė Amabelė. — Prisiekiu, daugiau nė vienos nakties čia nemiegosiu.
Arija pakėlė akis nuo lavono ir jo negyvo šuns. Atsirėmęs į Raudų bokšto sieną stovėjo Džakenas Hagaras. Susitikęs su ja akimis, kilstelėjo ranką prie veido ir tarsi šiaip sau priglaudė prie skruosto du pirštus.
Ketlina
Iki Riverano buvo likę keliauti dvi dienas, kai jų būrį, girdantį drumzliname upelyje arklius, aptiko žvalgas. Ketlina dar niekada taip nesidžiaugė matydama Frėjų giminės ženklą — du bokštus.
Ji paprašė palydėti pas dėdę, tačiau žvalgas atsakė:
— Juodoji Žuvis išvykęs į vakarus su karalium, miledi. Vietoj jo priešakiniams žvalgams vadovauja Martinas Riversas.
— Aišku.
Riversą ji anksčiau buvo mačiusi Dvyniuose. Žemakilmis lordo Valderio Frėjaus sūnus, sero Pervino pusbrolis. Ketlina nenustebo išgirdusi apie Robo smūgį į pačią Lanisterių galios širdį. Matyt, išsiųsdamas ją derėtis su Renliu kaip tik apie tai ir mąstė.
— Kur dabar Riversas?
— Iki jo stovyklos — dvi valandos kelio, miledi.
— Vesk mus tenai, — liepė ji. Brienė padėjo jai užsėsti ant žirgo, ir jie tuoj pat nujojo.