— Ar atvykstate nuo Karčiojo tilto, miledi? — pasiteiravo žvalgas.
— Ne.
Pro ten keliauti ji nedrįso. Žuvus Renliui, Ketlina nežinojo, kaip ją pasitiks jaunoji našlė ir jos globėjai. Todėl traukė per labiausiai karo siaubiamas vietas — derlingas upių žemes, kurios dabar dėl Lanisterių įtūžio virto pajuodusiomis dykynėmis. Jos žvalgai kas vakarą grįžę pasakojo ką matę, ir nuo jų žodžių Ketlinai darėsi bloga.
— Lordas Renlis nužudytas, — pridūrė ji.
— Vylėmės, kad tos kalbos — tik dar viena Lanisterių melagystė ar…
— Būtų puiku, bet, deja… Riveranui vadovauja mano brolis?
— Taip, miledi. Jo malonybė paliko serą Edmurą ginti Riverano ir saugoti jo užnugario.
Tegu dievai suteikia jam jėgų tai atlikti, pagalvojo Ketlina. Ir dar išminties.
— Ar yra žinių, kaip Robui sekasi vakaruose?
— Tai jūs nieko negirdėjote? — tas žmogus akivaizdžiai nustebo. — Jo malonybė iškovojo didžią pergalę prie Okskroso. Seras Stafordas Lanisteris žuvo, jo kariuomenė išblaškyta.
Seras Vendelis Manderlis džiugiai ūktelėjo, bet Ketlina tik palenkė galvą. Rytojaus išmėginimai jai rūpėjo labiau negu vakarykštė šlovė.
Martinas Riversas buvo įkūręs stovyklą sugriautos sodybos liekanose, greta stogo netekusios arklidės ir šimto ką tik sukastų kapų kauburių. Ketlinai nušokus nuo balno, jis priklaupė ant vieno kelio.
— Labai laiku susitikome, miledi. Jūsų brolis pavedė mums stebėti, kada pasirodysite su savo būriu, ir, jei sutiktume jus, kuo skubiausiai palydėti į Riveraną.
Tokie žodžiai Ketlinai iš karto sukėlė nerimą.
— Tai dėl mano tėvo?
— Ne, miledi. Lordas Hosteris vis toks pat, — patikino rausvažandis Riversas, visiškai nepanašus į savo netikrus brolius. — Tik baiminomės, kad nesusidurtumėt su Lanisterių žvalgais. Lordas Taivinas išžygiavo iš Harenholo ir su visomis pajėgomis traukia į vakarus.
— Stokitės, — susiraukusi tarė ji Riversui. Netrukus pajudės ir Stanis Barateonas, tegu dievai būna maloningi. — Per kiek laiko lordas Taivinas ateis iki čia?
— Per tris dienas, gal keturias, sunku pasakyti. Mūsų žmonės budi palei visus kelius, bet geriau nedelsti.
Delsti niekas nesirengė. Riversas skubiai susiruošė ir jau raitas atsidūrė šalia Ketlinos. Visi — dabar jau beveik penkiasdešimties žmonių būrys — tuoj pat išjojo po plevėsuojančiomis vėliavomis su didvilkiu, iš vandens šokančiu upėtakiu ir dviem bokštais.
Jos vyrams rūpėjo daugiau sužinoti apie Robo pergalę prie Okskroso, ir Riversas mielai papasakojo.
— Riverane dabar apsistojęs dainius, besivadinantis Rimundu Eiliuotoju. Jis apie tą kovą sudėjo dainą. Be abejo, ją šįvakar išgirsite, miledi. Tą dainą Rimundas pavadino — „Vilkas naktyje“.
Riversas toliau dėstė, kaip sero Stafordo kariuomenės likučiai puolė slėptis atgal į Lanisportą. Be apgulties mašinų šturmuoti Kasterlių Uolą buvo neįmanoma, tad Jaunasis Vilkas ėmėsi atsilyginti Lanisteriams už nusiaubtas upių žemes. Lordai Karstarkas ir Gloveris niokojo pakrantę, ledi Mormont užgrobė tūkstantines raguočių bandas ir jau varė jas atgal į Riveraną, o Didysis Džonas užėmė aukso kasyklas prie Kastamero, Vienuolės daubos ir Pendriko kalvų. Seras Vendelis nusijuokė:
— Niekas taip nepriverčia Lanisterių bėgti, kaip pavojus jų auksui.
— O kaip karalius sugebėjo paimti Auksinį Dantį? — seras Pervinas stebėdamasis paklausė savo netikro brolio. — Tai stipri ir tvirta pilis, sauganti kelią per kalvas.
— Jis jos ir neėmė. Naktį prasmuko pro šalį. Sako, kelią parodė jo didvilkis, tas Pilkasis Vėjas. Šitas žvėris beuostinėdamas žemiau keteros rado ožkų takelį, besileidžiantį tarpeklio šlaitu žemyn, o paskui aukštyn, labai vingiuotą ir nelygų, bet užtektinai platų vyrams joti po vieną. Lanisterių sargybiniai bokštuose taip nieko ir nepastebėjo.
Šiek tiek tyliau Riversas pridūrė:
— Kai kas kalba, esą po mūšio karalius išpjovė Stafordui Lanisteriui širdį ir sušėrė tam vilkui.
— Netikėčiau tokiais plepalais, — griežtai atsiliepė Ketlina. — Mano sūnus — ne laukinis.
— Sutinku, miledi. Vis dėlto tas žvėris būtų tikrai to nusipelnęs. Ten tikrai ne koks paprastas vilkas. Girdėjau Didįjį Džoną sakant, kad tuos didvilkius jūsų vaikams atsiuntė senieji šiaurės dievai.
Ketlina atsiminė dieną, kai jos berniukai vėlyvos vasaros sniegynuose rado tuos vilkiukus. Iš viso jų buvo penki, trys vilkiukai ir dvi vilkiukės — penkiems tikriesiems Starkų giminės vaikams… ir dar šeštas, baltakailis, raudonomis akimis, Nedo pavainikiui sūnui Jonui Snou. Ne šiaip paprasti vilkai, pagalvojo ji. Tikrai ne paprasti.
Tą vakarą, apsistojus nakčiai, prie jos palapinės atsirado Brienė.
— Miledi, jau atsidūrėte tarp saviškių, pavojus jums nebegresia, nuo brolio pilies skiria vienos dienos žygis. Prašau leisti man jus palikti.
Ketlina per daug nenustebo šitai išgirdusi. Per visą kelionę tos neišvaizdžios merginos tarsi nebuvo matyti, daugiausia laiko ji praleisdavo su arkliais, valė ir šukavo juos, krapštė akmenis iš pasagų. Dar padėdavo Šadui virti valgį, doroti sumedžiotus žvėris; visi netrukus įsitikino, kad medžioti ji sugeba ne blogiau už kitus. Nesvarbu, kokio darbo Ketlina prašydavo jos imtis, Brienė viską atlikdavo vikriai ir neatsikalbinėdama, klausiama atsiliepdavo mandagiai, tačiau niekada neplepėdavo šiaip sau, neliejo ašarų ir nesijuokė. Ne vieną dieną ji jojo su šituo būriu, nakvojo su visais stovyklose, bet liko vieniša ir jiems svetima.
Tokia pat ji buvo ir pas Renlį, pagalvojo Ketlina. Per puotą, turnyro grumtynėse, net ir Renlio palapinėje su vaivorykštės sargybos broliais. Ją supa sienos, aukštesnės negu Vinterfele.
— Kur ketini keliauti mus palikusi? — paklausė ji Brienės.
— Atgal, — atsiliepė ši. — Į Vėtrų Gūžtą.
— Viena? — Ketlina tuo nė neabejojo.
Platus Brienės veidas atrodė tarsi sustingęs tvenkinio paviršius, patikimai slepiantis visa, kas dedasi jo gelmėje.
— Taip.
— Rengiesi nužudyti Stanį?
Šiurkščiais, nuospaudų nusėtais pirštais Brienė suspaudė kalavijo rankeną. Tas kalavijas anksčiau priklausė jam.
— Aš prisiekiau. Triskart. Jūs girdėjote mano priesaiką.
— Tikrai girdėjau, — sutiko Ketlina. Ji žinojo, kad ši mergina išmetė visus sukruvintus drabužius, bet tebesaugojo vaivorykštinį apsiaustą. Bėgdama ji paliko visą savo mantą, tad jai teko vilkėti tai, ką atliekama galėjo pasiūlyti seras Vendelis, nes būryje daugiau niekas neturėjo jai tinkamo dydžio drabužių.
— Priesaikos dera laikytis, iš tiesų, bet aplink Stanį — didžiulė kariuomenė ir jo paties sargybiniai, irgi davę priesaiką jį saugoti.
— Jo sargybinių aš nebijau. Galiu įveikti kiekvieną iš jų. Man nederėjo pabėgti.
— Nejaugi tik šitai tave slegia, — kad koks kvailys gali pavadinti tave baile? — Ketlina atsiduso. — Nesi kalta dėl Renlio mirties. Narsiai jam tarnavai, bet sumaniusi paskui jį žengti į kapą nepasitarnausi niekam, — ji ištiesė ranką tikėdamasi paguosti bent prisilietimu. — Žinau, kaip sunku…
Brienė jos ranką nustūmė.
— To nežino niekas.
— Klysti, — griežtai atkirto Ketlina. — Kas rytą nubudusi prisimenu, kad Nedo nebėra. Nemoku kautis su kalaviju, tačiau tai nereiškia, kad nesvajoju atsidurti Karaliaus Uoste, abiem delnais sugniaužti baltą Sersėjos kaklą ir spausti, kol ji pajuoduos.
Aukštoji Gražuolė pakėlė akis — gražiausia, ką ji turėjo.