— Jeigu apie tai svajojate, kodėl stengiatės mane sulaikyti? Ar dėl to, ką Stanis kalbėjo per derybas?
Negi tikrai dėl to? Ketlina žvilgtelėjo į stovyklą. Du vyrai su ietimis rankose stovėjo sargyboje.
— Mane visada mokė, kad geras žmogus privalo kovoti su blogiu šiame pasaulyje, o Renlio mirtis, be jokių abejonių, buvo pats tikriausias blogis. Tačiau nuo mažens girdėjau tvirtinant, kad karaliai gimsta ne žmonių kalavijų, o dievų valia. Jeigu Stanis yra mūsų teisėtas karalius…
— Ne, jis toks nėra. Net ir Robertas nebuvo teisėtas karalius, taip manė ir pats Renlis. Teisėtąjį karalių užmušė Džeimis Lanisteris, vėliau jo įpėdinį prie Trišakio nužudė Robertas. Kurgi tada žiūrėjo dievai? Dievams žmonės nerūpi, kaip ir karaliams — jų valstiečiai.
— Geras karalius rūpinasi savo valdiniais.
— Lordas Renlis… jo malonybė, jis… būtų buvęs geriausias visų laikų karalius, miledi, jis buvo toks nuostabus, jis…
— Briene, jo nebėra, — kaip įmanydama švelniau tarė Ketlina. — Stanis ir Džofris gyvi… taip pat ir mano sūnus.
— Jis juk ne… jūs niekada nesitaikysite su Staniu? Neprisieksite jam ištikimybės? Juk ne…
— Pasakysiu tau tiesą, Briene. Nežinau. Galbūt mano sūnus — karalius, bet aš — ne karalienė, tik motina, kuri rūpinasi, kaip kuo geriau apsaugoti savo vaikus.
— Aš nesutverta būti motina. Man reikia kovoti.
— Tai kovok… tačiau už gyvuosius, o ne už mirusius. Renlio priešai — taip pat priešai ir Robui.
Brienė stovėjo mindžikuodama, įsmeigusi žvilgsnį į žemę.
— Nepažįstu jūsų sūnaus, miledi, — ji pakėlė akis. — Galėčiau tarnauti jums. Jeigu priimtumėte.
Ketlina apstulbo.
— Man? Kodėl?
Toks klausimas, regis, Brienę prislėgė.
— Jūs man padėjote. Ten, palapinėje… kai jie manė, kad… kad aš…
— Tavo kaltės ten nebuvo.
— Nesvarbu, juk neprivalėjote taip elgtis. Galėjote nekliudyti jiems užmušti mane. Aš jums buvau niekas.
Galbūt nenorėjau būti vienintelė, žinanti tamsią tiesą, kas ten įvyko, pagalvojo Ketlina.
— Briene, per daugelį metų esu priėmusi daug aukštakilmių ledi man tarnauti, bet nė viena jų nebuvo tokia kaip tu. Aš juk nevedu karių į mūšį.
— Taip, tačiau esate drąsi. Tikriausiai tai ne kario drąsa, bet… nežinau… moteriška drąsa. Ir man atrodo, kad atėjus laikui nemėginsite manęs sulaikyti. Prašau iš jūsų tokio pažado, — kad nekliudysite man pasiekti Stanį.
Ketlinai ausyse tebeskambėjo Stanio žodžiai, kad netrukus ateisianti eilė ir Robui. Tarsi kieno šaltas alsavimas už nugaros.
— Kai ateis laikas, nemėginsiu tavęs sulaikyti.
Aukštoji mergina nerangiai priklaupė, ištraukė iš makšties Renlio kalaviją ir padėjo jai prie kojų.
— Tada priklausau jums, miledi. Jūsų pavaldinė ar… nesvarbu, kuo mane skirsite. Visada ginsiu jus, vykdysiu įsakymus ir, jeigu reikės, dėl jūsų paaukosiu gyvybę. Prisiekiu ir senaisiais, ir naujaisiais dievais.
— O aš prisiekiu, kad tau visada bus skirta vieta prie mano židinio, duona ir midus visada tavęs lauks prie mano stalo. Prižadu nereikalauti tokio darbo, kuris galėtų suteršti tavo garbę. Prisiekiu ir senaisiais, ir naujaisiais dievais. Stokis.
Abiem delnais spausdama merginai rankas, Ketlina neištvėrusi nusišypsojo. Kiek kartų esu mačiusi Nedą priimant ištikimybės ir tarnystės priesaiką? Kažin ką jis dabar galvotų, jeigu matytų mane, svarstė Ketlina.
Kitos dienos pavakarę jie pasiekė Raudonosios Šakos brastą aukščiau Riverano, kur upė sukosi plačiu lanku, jos srovė drumstėsi, o vaga seklėjo. Ją saugojo Molisterių ženklais pasipuošusių lankininkų ir ietininkų būrys. Išvydę Ketlinos vėliavas, jie išlindo iš už aštriakuolių užtvaros ir vieną saviškių pasiuntė į kitą krantą pervesti jos palydos.
— Iš lėto, miledi, ir labai atsargiai, — įspėjo vedlys, imdamas jos žirgą už apynasrio. — Matot, po vandeniu prismaigstėme geležinių virbų, o tarp akmenų primėtėme dyglių. Ir taip visose brastose, kaip įsakė jūsų brolis.
Edmuras ketina čia kautis. Tai suvokus visą kūną nusmelkė nemalonus jausmas, bet ji prikando liežuvį.
Pakeliui nuo Raudonosios Šakos iki Akmenvarčio jie įsiliejo į prasčiokų srautą — tie žmonės skubėjo į saugumą žadantį Riveraną. Kai kurie kartu varėsi gyvulius, kiti tempė vežėčias, tačiau užleisdavo kelią pro šalį jojančiai Ketlinai ir sveikino šūksniais: „Tuliai!“ arba „Starkai!“ Likus iki pilies pusei mylios, ji pamatė didelę stovyklą su skaisčiai raudona Blekvudų vėliava virš lordo palapinės. Ten iš jos būrio pasitraukė Lukas, nujojęs ieškoti savo tėvo — lordo Tito. Kiti keliavo toliau.
Palei Akmenvarčio krantą šiaurėje Ketlina pastebėjo dar vieną stovyklą; ir ten vėjyje plaikstėsi pažįstamos vėliavos — šokanti Marko Paiperio mergelė, Dario artojas, susivijusios raudonai baltos Peidžų gyvatės. Visi jie buvo jos tėvo didžiūnai, Trišakio lordai. Daugelis paliko Riveraną dar iki jos iškeliavimo ir patraukė ginti savo žemių. Jeigu jie vėl čia, vadinasi, Edmuras sušaukė juos atgal. Dievai, saugokit mus, jis iš tiesų ketina kautis su lordu Taivinu.
Ant Riverano sienų Ketlina iš tolo įžiūrėjo siūbuojant kažką tamsaus. Prijojusi arčiau suprato, kad tai negyvėliai, ant ilgų kanapinių virvių nuleisti nuo sienos dantų ir pajuodusiais bei išbrinkusiais veidais kybantys jų kaklus tvirtai suveržusiose kilpose. Lavonus jau seniai kapojo varnos, bet raudoni apsiaustai vis dar ryškiai švietė sienų smiltainio fone.
— Jie pakorė keletą Lanisterių, — ištarė Halis Molenas.
— Puikus vaizdas, — džiugiai tarė seras Vendelis Manderlis.
— Draugai pradėjo be mūsų, — pajuokavo Pervinas Frėjus. Visi nusijuokė, išskyrus Brienę, kuri žvelgė į viršuje kabančius kūnus, bet nesišypsojo ir netarė nė žodžio.
Jeigu jie nugalabijo Karalžudį, tai ir mano dukterys jau nebegyvos. Spustelėjusi pentinais, Ketlina paleido žirgą risčia. Pro ją, garsiai šaukdami vartų sargybai, nušuoliavo Halis Molenas ir Robinas Flintas. Kariai ant sienų, aišku, jau seniai matė jos vėliavas, nes prijojus prie vartų grotos laukė pakeltos.
Jos pasitikti iš pilies išjojo Edmuras, apsuptas trijų jos tėvo valdinių — vyriausiojo ginklininko, pilvotojo sero Desmondo Grelio, pilies valdytojo Uterido Veino ir sero Robino Rigerio, stambaus plikagalvio sargybos viršininko. Amžiumi visi jie buvo lygūs lordui Hosteriui ir visą gyvenimą jam tarnavę. Seniai, staiga suvokė Ketlina.
Edmuras ant tunikos su sidabru išsiuvinėta žuvimi buvo užsimetęs mėlynos ir raudonos spalvos apsiaustą. Pažiūrėjus atrodė, lyg būtų nesiskutęs nuo to laiko, kai ji iškeliavo į pietus: jo barzda priminė liepsnojantį krūmą.
— Kete, gerai, kad pagaliau saugiai grįžai. Išgirdę apie Renlio mirtį, baiminomės dėl tavo gyvybės. Be to, ir lordas Taivinas jau išsirengė į žygį.
— Man jau pasakojo apie tai. Kaip laikosi mūsų tėvas?
— Vieną dieną atrodo stipresnis, kitą… — jis papurtė galvą. — Vis prašė tave pakviesti. Nežinojau, ką jam sakyti.
— Tuoj pat eisiu pas jį, — atsiliepė ji. — Gal buvo žinių iš Vėtrų Gūžtos po Renlio mirties? Ar nuo Karčiojo tilto?
Pakeliui jokių varnų jie nesulaukdavo, tad Ketlinai rūpėjo sužinoti, kas ten nutiko jai išvykus.
— Nuo Karčiojo tilto nieko negirdėjome. Iš Vėtrų Gūžtos atskrido trys paukščiai, siųsti pilies valdytojo sero Kortnėjaus Penrouzo. Visuose laiškuose buvo tas pats pagalbos šauksmas. Stanis laiko jį apsupęs ir iš sausumos, ir iš jūros. Seras Kortnėjus siūlosi prisiekti ištikimybę bet kuriam valdovui, kuris pralauš apsiaustį. Rašo bijąs dėl berniuko. Kažin koks ten galėtų būti berniukas, gal žinai?