— Edrikas Stormas, — tarė Brienė. — Roberto pavainikis sūnus.
Edmuras smalsiai pažvelgė į ją.
— Stanis prisiekė leisiąs įgulai laisvai išeiti, jeigu per dvi savaites ji atiduos pilį ir tas berniukas atsidurs jo rankose, tačiau seras Kortnėjus nesutinka.
Dėl prastakilmio berniuko iš jam svetimos giminės jis pavojun stato viską, pagalvojo Ketlina.
— Pasiuntėte jam atsakymą?
— O kam, jeigu neturime jėgų jam padėti? — papurtė galvą Edmuras. — Be to, Stanis nėra mūsų priešas.
— Miledi, — prabilo seras Robinas Rigeris, — gal galite papasakoti, kaip mirė lordas Renlis? Girdėjome visokių keistų kalbų.
— Kete, — tarė jos brolis, — kai kas kalbėjo, esą Renlį nužudei tu. Kiti tvirtino, kad tai padarė kažkokia moteris pietietė. — Jo žvilgsnis stabtelėjo ties Briene.
— Mano karalius buvo nužudytas, — tyliai pratarė mergina. — Bet ne ledi Ketlinos ranka. Prisiekiu savo kalaviju senųjų ir naujųjų dievų akivaizdoje.
— Tai Brienė iš Tarto, lordo Selvino Vakario duktė, ji tarnavo Renlio vaivorykštės sargyboje, — paaiškino jiems Ketlina. — Briene, turiu garbės supažindinti tave su savo broliu seru Edmuru Tuliu, Riverano įpėdiniu. Jo pilies valdytojas Uteridas Veinas. Seras Robinas Rigeris ir seras Desmondas Grelis.
— Man didelė garbė, — ištarė seras Desmondas. Tą patį pakartojo ir kiti. Mergina nuraudo sutrikusi net dėl tokių įprastų mandagumo žodžių. Ko gero, Edmurui ta ledi pasirodė keistoka, bet jam užteko nuovokos apie tai neužsiminti.
— Brienė ruošė Renlį mūšiui tuo metu, kai jis buvo nužudytas, šalia stovėjau ir aš, — papasakojo Ketlina, — bet prie jo mirties mes neprisidėjome.
Apie šešėlį ji kalbėti nenorėjo, juo labiau čia, aplinkui stovint būriui žmonių, tad mostelėjo ranka į kybančius kūnus.
— Kas tie jūsų pakarti žmonės?
Edmuras nejaukiai pakėlė akis.
— Jie atvyko su seru Kleosu, atgabenusiu karalienės atsaką į mūsų taikos pasiūlymą.
— Nužudėte pasiuntinius? — apstulbo Ketlina.
— Netikrus pasiuntinius, — pareiškė Edmuras. — Jie skelbė ateiną su taikingais ketinimais ir atidavė ginklus, tad leidau jiems laisvai vaikščioti po pilį. Tris dienas, kol kalbėjau su seru Kleosu, jie naudojosi mano vaišingumu ir kiekvieną vakarą puotavo. O ketvirtą naktį mėgino išlaisvinti Karalžudį.
Edmuras dūrė pirštu aukštyn.
— Tas milžinas galvažudys plikomis rankomis nudėjo du sargybinius — tais savo delnais kaip ližėmis stvėrė juos už gerklės ir, trenkęs vieną į kitą galvomis, suknežino jiems kaukoles, o liesasis, kur greta jo, vielos galiuku tuojau atrakino Lanisterio kambario duris, tegu jį dievai prakeikia. Anas pačiame gale buvo kažkoks vaidintojas. Pamėgdžiodamas mano balsą, liepė atidaryti Upės vartus. Visi trys sargybiniai — Engeris, Delpas ir Ilgasis Levis — sutartinai prisiekė. Mano nuomone, to žmogėno balsas skambėjo visiškai kitaip negu mano, bet tie pusgalviai jau vis tiek buvo bekelią vartų grotas.
Čia tikriausiai Kipšo darbas, įtarė Ketlina; kvepėjo tokia pat klasta, kokią jis parodė Lizde. Kadaise Tirioną ji būtų laikiusi mažiausiai pavojingu iš visų Lanisterių. Dabar taip tikriausiai nebegalvotų.
— Kaip vis dėlto juos sučiupote?
— Et, taip sutapo, kad manęs pilyje tuo metu nebuvo. Persikėliau per Akmenvartį pas, na…
— Kokią bobą ar kekšę. Gerai, pasakok toliau.
Edmuro skruostai liepsnojo kaip ir jo barzda.
— Viskas vyko paryčiais, valandą prieš aušrą, kaip tik tuo metu grįžau į pilį. Ilgasis Levis pamatė mano valtį, atpažino mane, tada pagaliau susimąstė: kas gi tuomet ten, apačioje, įsakinėja ir rėkauja. Paskui jau pakėlė triukšmą.
— Tikiuosi, Karalžudys buvo sučiuptas?
— Taip, nors ir nelengvai. Džeimis, gavęs kalaviją, nukovė Polą Pemfordą ir sero Desmondo ginklanešį Milsą, be to, taip sunkiai sužeidė Delpą, kad meisteris Vimanas baiminasi, jog ir tas netrukus mirs. Ten buvo tikrai daug kraujo. Sužvangus ginklams į pagalbą puolė ir daugiau raudonųjų apsiaustų, tegu ir beginklių. Šituos pakoriau greta tų keturių, kurie bandė išlaisvinti Džeimį, o likusius įmečiau į požemį. Kartu su jais — ir Karalžudį. Daugiau bėgti jis nebandys. Šį kartą jis patupdytas giliai po žeme, belangiame rūsyje, rankos ir kojos jam sukaustytos grandinėmis, o šios pritvirtintos prie sienos.
— O Kleosas Frėjus?
— Prisiekinėja nieko nenumanęs apie tą sąmokslą. Ką gali žinoti? Jis — pusė Lanisterio, pusė Frėjaus ir visas visutėlis melagis. Uždariau jį į senąjį Džeimio kambarį bokšte.
— Sakei, kad jis atgabeno taikos sąlygas?
— Jeigu jas galima taip vadinti. Esu tikras, kad tau jos nepatiks lygiai taip pat, kaip ir man.
— Ledi Stark, ar galėtume tikėtis kokios pagalbos iš pietų? — pasiteiravo Uteridas Veinas, jos tėvo pilies valdytojas. — Tas kaltinimas kraujomaiša… lordas Taivinas ne iš tų, kurie negirdomis nuleistų tokį įžeidimą. Jis sieks dėmę nuo dukters vardo nuplauti kaltinančiojo krauju. Lordas Stanis tikriausiai tai supranta. Jam nėra iš ko rinktis, jis privalo sudaryti su mumis sąjungą.
Stanis sudarė sąjungą su tamsesne ir galingesne jėga.
— Kol kas pokalbį apie šituos reikalus atidėkime. — Ketlina užjojo ant pakeliamojo tilto, palikdama už nugaros šiurpią negyvų Lanisterių eilę. Brolis jojo šalia. Atsidūrus Riverano viršutinio kiemo bruzdesyje, prieš jos arklį išbėgo nuogas vaikutis. Ketlina smarkiai trūktelėjo vadeles, sulaikė arklį, kad to vaiko nesumindytų, ir suglumo. Į pilį buvo įleista šimtai prasčiokų, palei sienas eilėmis rikiavosi jų suręstos varganos pašiūrės. Visur po kojomis painiojosi jų vaikai, kieme grūdosi jų karvės, avys, vištos.
— Kas jie visi tokie?
— Mano žmonės, — atsakė Edmuras, — jiems baisu, todėl slepiasi pilyje.
Tik mano mielasis brolis gali leisti šitoms nereikalingoms burnoms grūstis į pilį, kurią netrukus galbūt apsiaus priešas. Ketlina žinojo, kad Edmuras — minkštos širdies; tiesa, kartais jai atrodydavo, kad jo galva dar minkštesnė. Mylėjo jį už tai, bet vis dėlto…
— Ar galima Robui pasiųsti žinią?
— Jis žygyje, miledi, — atsiliepė seras Desmondas. — Paukštis niekaip nesugebės jo rasti.
Uteridas Veinas kostelėjo.
— Išvykdamas jaunasis karalius mums liepė jus, ledi Stark, kai grįšite, siųsti toliau į Dvynius. Prašė daugiau sužinoti apie lordo Valderio dukteris, kad jam, atėjus laikui, būtų lengviau išsirinkti nuotaką.
— Pasirūpinsime, kad gautum pailsėjusių žirgų ir reikiamų atsargų, — užtikrino ją brolis. — Tikriausiai norėsi atsipūsti prieš…
— Ne, norėsiu būti čia, — nutraukė jį Ketlina lipdama nuo arklio. Ji neketino palikti Riverano, kur miršta tėvas, ir ieškoti žmonos Robui. Robas nori, kad man būtų saugu, negaliu jam dėl to priekaištauti, tačiau jo sugalvotos dingstys jau visiškai neišradingos. — Berniuk, — šūktelėjo ji, ir iš arklidžių išpuolęs vaikinukas čiupo jos žirgo vadeles.
Nušoko nuo arklio ir Edmuras. Nors visa galva už ją aukštesnis, bet vis vien tik mažasis jos broliukas.
— Kete, — nelaimingu veidu tarė jis, — ateina lordas Taivinas…
— Jis traukia į vakarus ginti savo žemių. Jeigu pasislėpsime už pilies sienų ir užremsime vartus, jo kariuomenė tik pražygiuos pro šalį.