— Tai Tulių žemė, — pareiškė Edmuras. — Jeigu Taivinas Lanisteris mano galįs be vargo ją pereiti, tai aš ketinu jį skaudžiai pamokyti.
Taip, kaip pamokei jo sūnų? Jos brolis būdavo užsispyręs ir nepajudinamas kaip akmuo upės vagoje, jei tik kas užgaudavo jo garbę, bet jie abu gerai atminė, kaip, paskutinį kartą jam susikovus su Lanisteriais, seras Džeimis sukapojo Edmuro kariuomenę į kruviną košę.
— Stoję mūšio lauke prieš lordą Taiviną, nieko nelaimėsime, bet pralaimėti galime viską, — atsargiai tarė Ketlina.
— Kiemas — netinkama vieta aptarinėti mano karo planams.
— Sutinku. Kur tuomet eisime?
Brolio veidas aptemo. Akimirką jai atrodė, kad jis tuoj pratrūks įniršęs, bet pagaliau Edmuras burbtelėjo:
— Į dievų giraitę, jeigu taip jau nori.
Ketlina nužingsniavo paskui jį dengta galerija prie dievų giraitės vartų. Supykęs Edmuras visada būdavo niūrus ir grėsmingas. Ketlina graužėsi jį įskaudinusi, bet klausimas buvo per daug svarbus, kad ji dar rūpintųsi neįžeisti brolio. Kai jie medžių paunksmėje liko vieni, Edmuras atsigręžė į ją.
— Turi per mažai jėgų, kad stotum į atvirą mūšį prieš Lanisterius, — rėžė ji be užuolankų.
— Susirinkus visai kariuomenei, turėsiu aštuonis tūkstančius pėstininkų ir tris tūkstančius raitelių, — atsakė Edmuras.
— Vadinasi, lordas Taivinas turės beveik dvigubai daugiau.
— Robas yra laimėjęs mūšių, kai jėgų santykis buvo dar blogesnis, — atšovė Edmuras, — o aš turiu parengęs sumanymą. Matyt, pamiršai Ruzą Boltoną. Prie Žaliosios Šakos lordas Taivinas jį sutriuškino, bet daugiau nebepersekiojo. Lordui Taivinui grįžus į Harenholą, Boltonas užėmė Raudonąją brastą ir kryžkelę. Turi ten dešimt tūkstančių vyrų. Nusiunčiau įsakymą Helmanui Tolhartui prisijungti prie jo su įgula, kurią Robas paliko Dvyniuose…
— Edmurai, tuos vyrus Robas paliko, kad gintų Dvynius ir užtikrintų lordo Valderio ištikimybę mums.
— Taip, paliko, — Edmuras neketino nusileisti. — Frėjai narsiai kovėsi Kuždesių girioje, o senasis seras Stevronas, kaip girdėjome, žuvo prie Okskroso. Seras Raimanas ir Valderis Juodasis kariauja su Robu vakaruose, Martinas labai pasižymėjo vadovaudamas žvalgams, o seras Pervinas padėjo tau saugiai nusigauti iki Renlio. Dievai maloningiausieji, kiek dar galime iš jų reikalauti? Robas susižadėjęs su viena iš lordo Valderio dukterų, girdėjau, kad Ruzas Boltonas vedęs kitą. Ir dar tu Vinterfele augini du jo anūkus.
— Globotinis gali, jei prireiktų, nesunkiai tapti įkaitu.
Ji nežinojo nei apie sero Stevrono mirtį, nei apie Boltono vedybas.
— Ką gi, jei turime du įkaitus, galime būti beveik tikri, kad seras Valderis nedrįs mūsų apgaudinėti. Boltonui reikia ir Frėjų, ir Helmano žmonių. Įsakiau jam paimti Harenholą.
— Reikės pralieti daug kraujo.
— Taip, bet kai ta pilis kris, lordas Taivinas nebeturės kur atsitraukti. Manieji kariai saugos Raudonosios Šakos brastas ir neleis jam persikelti. Jei pamėgins pulti per upę, jam baigsis taip, kaip Reigarui, kai tas bandė įveikti Trišakį. Jeigu atsitrauks, įstrigs tarp Riverano ir Harenholo, tuomet, Robui grįžus iš vakarų, galėsime jį pribaigti visiems laikams.
Brolio balse skambėjo atsainus pasitikėjimas savimi, bet Ketlina iš karto pasigailėjo, kad su Robu į vakarus iškeliavo ir jos dėdė Brindenas. Juodoji Žuvis buvo patyręs karys, regėjęs bent pusšimtį mūšių, o Edmuras regėjo vieną, ir tą patį pralaimėjo.
— Taigi, mano sumanymas geras, — baigė jis. — Taip sako ir lordas Titas, ir lordas Jonas. Štai ir klausiu — ar atsimeni, kad Blekvudai ir Brakenai sutartų net dėl menkiausio dalyko, jei tai nėra visiškai akivaizdu?
— Kaip bus, tebūnie, — Ketlina staiga pasijuto nuvargusi. Gal ji be reikalo jam prieštarauja. Gal tai puikus planas, o jos priekaištai — tik moteriškos baimės pagimdyti. Ji troško, kad šalia būtų Nedas arba dėdė Brindenas, ar… — Gal kalbėjai apie tai su tėvu?
— Tėvas nepajėgus svarstyti rimtų reikalų. Prieš dvi dienas jis kalbėjo, kaip susitarti dėl tavo vedybų su Brandonu Starku! Jeigu netiki, nueik pati, aplankyk jį. Pamatysi, Kete, šitas sumanymas atneš mums sėkmę.
— Tikiuosi, kad taip, Edmurai, iš tiesų tikiuosi. — Ketlina pakštelėjo jam į skruostą, kad išsklaidytų jo abejones, ir nuėjo pas tėvą.
Lordas Hosteris Tulis atrodė beveik toks pat, kaip jai išvykstant — gulėjo lovoje išsekęs, pablyškęs, šaltomis ir drėgnomis rankomis. Kambaryje tvyrojo troškus ligos kvapas: šleikščiai atsidavė senu prakaitu ir vaistais. Ketlinai atitraukus užuolaidą, tėvas tyliai sudejavo ir pramerkė akis. Žvelgė į ją lyg negalėdamas suvokti, kas ji ir ko nori.
— Tėve, — ji pabučiavo kaulėtą skruostą, — aš grįžau.
Regis, tą akimirką jis ją pažino.
— Pagaliau atėjai, — sušnibždėjo vos girdimai, beveik nejudindamas lūpų.
— Taip, — atsakė ji, — Robas buvo išsiuntęs mane į pietus, bet parskubėjau atgal.
— Į pietus… kur… ar Lizdas pietuose, mieloji? Nebeatsimenu… ak, širdele, aš bijojau… ar atleidai man, vaikeli? — jam iš akių pasruvo ašaros.
— Tėve, nesate padaręs nieko, už ką reikėtų atleisti, — ji paglostė baltus sulipusius plaukus ir palietė kaktą. Nepaisant visų gydomųjų meisterio gėrimų, karštis iš vidaus tebesvilino.
— Taip buvo geriausia, — šnibždėjo jos tėvas. — Jonas — geras žmogus, geras… stiprus, malonios širdies… pasirūpins tavimi… tikrai pasirūpins… ir aukštos kilmės, klausyk manęs, privalai klausyti, juk aš — tavo tėvas… tavo tėvas… ištekėsi po Ketės vedybų, būtinai ištekėsi…
Jis mano, kad aš — Lisa, suvokė Ketlina. Dievai maloningiausieji, jis kalba taip, tartum dar nebūčiau ištekėjusi.
Tėvo plaštakos, suplazdėjusios lyg du išgąsdinti paukšteliai, įsitvėrė jos rankų.
— Tas jaunikaitis… apgailėtinas piemuo… neminėk man jo vardo, tavo pareiga… tavo motina, ji būtų… — Staiga lordo Hosterio kūną sudrebino skausmo banga, jis sudejavo balsu. — Ak, dievai, atleiskite man, atleiskite, atleiskite man. Mano vaistai…
Šalia iš karto atsirado meisteris Vimanas ir priglaudė jam prie lūpų taurę. Lordas Hosteris godžiai siurbė tirštą baltą skystį lyg krūtį žindantis kūdikis, ir Ketlina matė, kaip jį vėl apgaubia ramybė.
— Dabar jis miegos, miledi, — tarė meisteris, kai taurė ištuštėjo. Aplink tėvo lūpas liko tiršta balta plėvelė. Meisteris Vimanas rankove ją nušluostė.
Ilgiau žiūrėti Ketlina nebeištvėrė. Kadaise Hosteris Tulis buvo stiprus ir išdidus vyras. Buvo skaudu matyti jį tokį sumenkusį. Ji išėjo į terasą. Žemai kieme knibždėjo būriai pabėgėlių, visa pilis ūžė nuo jų triukšmo, bet už sienų upės plukdė tyrus ir ramius, regis, begalinius vandenis. Tai jo upės, ir netrukus jis grįš prie jų paskutinei savo kelionei.
Meisteris Vimanas išėjo paskui ją.
— Miledi, — tyliai tarė jis, — jau neilgai pajėgsiu atitolinti pabaigą. Reikėtų siųsti raitelį pas jo brolį. Seras Brindenas norėtų būti čia.
— Taip, — atsiliepė Ketlina iš sielvarto prikimusiu balsu.
— Galbūt ir ledi Lisa?
— Lisa neatvyks.
— Gal jeigu pati jai parašytumėte…
— Jeigu norite, brūkštelsiu kelis žodžius.
Jai nedavė ramybės mintis, kas buvo tas Lisos „apgailėtinas jaunikaitis“. Koks jaunas ginklanešys ar pakelės riteris, ar kas panašus… nors, sprendžiant iš to, kaip karštai lordas Hosteris reiškė nepasitenkinimą, galėjo būti ir pirklio sūnus ar prasčiokas pameistrys, net dainininkas. Lisai visada pernelyg patikdavo dainininkai. Man nedera jos kaltinti. Jonas Arinas, tegu ir labai kilmingas, buvo dvidešimčia metų vyresnis už tėvą.