Brolio jai apsistoti skirtas bokštas buvo tas pats, kuriame jos abi su Lisa gyveno mergautiniais metais. Bus malonu vėl miegoti ant pūkų čiužinio, jaučiant iš židinio sklindančią šilumą. Pailsėjus pasaulis atrodys ne toks nykus.
Tačiau prie savo kambarių ji rado laukiantį Uteridą Veiną su dviem moterimis pilkais drabužiais ir uždengtais veidais, jų buvo matyti tik akys. Ketlina iš karto suprato, kodėl jos čia.
— Nedas?
Seserys nuleido žvilgsnius. Uteridas tarė:
— Seras Kleosas atgabeno jį iš Karaliaus Uosto, miledi.
— Veskite mane pas jį, — paliepė ji.
Jis buvo paguldytas ant paprasto stalo ir užklotas vėliava, balta Starkų giminės vėliava su pilku didvilkiu.
— Noriu į jį pažvelgti, — tarė Ketlina.
— Ten likę tik kaulai, miledi.
— Noriu į jį pažvelgti, — pakartojo ji.
Viena iš tyliųjų seserų atklojo vėliavą.
Kaulai, pagalvojo Ketlina. Tai ne Nedas, ne tas vyras, kurį mylėjau, kuris buvo mano vaikų tėvas. Jo rankos gulėjo sunertos ant krūtinės, pirštų kaulai apglėbę kažkokio kalavijo rankeną, bet tai buvo ne Nedo rankos, kadaise stiprios ir kupinos gyvybės. Kaulus gaubė Nedo apsiaustas iš puikaus balto aksomo su didvilkio ženklu ant krūtinės, bet nė žymės nebuvo to šilto kūno, prie kurio tiek daug naktų ji glaudė galvą, ir tų rankų, kurios laikydavo ją apglėbusios. Galva buvo prijungta prie kūno plona sidabrine viela, tačiau visos kaukolės panašios, ir tose tuščiose akiduobėse ji nerado jokių pėdsakų, kad ten anksčiau buvo tamsiai pilkos jos lordo akys. Akys, galėjusios žvelgti švelniai tarsi rūkas ar kietai lyg akmuo. Jo akis jie atidavė varnoms, prisiminė ji.
Ketlina nusigręžė.
— Tai ne jo kalavijas.
— Ledo mums negrąžino, miledi, — tarė Uteridas. — Tik lordo Edardo kaulus.
— Matyt, turiu karalienei būti dėkinga ir už tiek.
— Dėkokite Kipšui, miledi. Tai padaryta jo įsakymu.
Kada nors atsidėkosiu jiems visiems.
— Esu dėkinga jums už tarnystę, seserys, — tarė Ketlina, — bet privalau skirti dar vieną užduotį. Lordas Edardas buvo Starkas, ir jo kaulai turi atgulti poilsio po Vinterfelu.
Ten nukals jo statulą, akmeninį jo pavidalą, kuris sėdės tamsoje su didvilkiu prie kojų ir kalaviju ant kelių.
— Pasirūpinkite, kad seserims būtų duota pailsėjusių arklių ir visko, kas reikalinga kelionei, — liepė ji Uteridui Veinui. — Į Vinterfelą jas lydės Halis Molenas, jis pilies sargybos viršininkas ir jo vieta — tenai.
Ketlina pažvelgė į tuos kaulus — visa, kas liko iš jos valdovo ir mylimojo.
— Dabar palikite mane visi. Šią naktį praleisiu viena su Nedu.
Moterys pilkais apdarais nusilenkė. Tyliosios seserys nekalba su gyvaisiais, tarsi per miglą prisiminė Ketlina, bet, sako, jos gali kalbėti su mirusiais. Kaip ji joms pavydėjo…
Daneiris
Užuolaidos saugojo nuo gatvės dulkių ir kaitros, bet nuo nusivylimo pabėgti buvo neįmanoma. Dani pavargusi įlipo vidun džiaugdamasi galimybe pasislėpti nuo Kvarto miestelėnų akių.
— Duokite kelią, — šaukė miniai raitas Džogas pliaukšėdamas rimbu, — duokite kelią! Kelią Drakonų Motinai.
Atsirėmęs į vėsias atlasines pagalves, Ksaras Ksoanas Daksas įpylė raudono kaip rubinas vyno į priderintas auksu aptaisytas nefrito taures. Siūbuojantys neštuvai jo patikimų rankų visiškai netrikdė.
— Tavo veide, šviesioji mano meile, regiu giliai įsirėžusį liūdesį, — jis padavė jai taurę. — Ar tai liūdesys dėl prarastos svajonės?
— Ta svajonė tik atidėta.
Ankšta sidabrinė apykaklė trynė jai kaklą. Dani nusisegė ją ir sviedė šalin. Tas papuošalas turėjo įsodintą ametistą, kuris buvo užkerėtas, — Ksaras prisiekinėjo, kad šis akmuo saugo nuo bet kokių nuodų. Grynakraujai garsėjo papročiu siūlyti užnuodyto vyno tiems, kuriuos laikė pavojingais, tačiau Dani jie nepasiūlė nė puodelio su vandeniu. Jie nė akimirkos nežiūrėjo į mane kaip į karalienę, su kartėliu pagalvojo ji. Pasirodžiau jiems kaip popietės pramoga, klajoklių mergina, auginanti keistus padarus.
Dani ištiesė ranką paimti taurės, bet Reigalas sušnypštė ir giliai suleido aštrius juodus nagus jai į apnuogintą petį. Susiraukusi iš skausmo ji perkėlė drakoną ant kito peties, kur jis galėjo nagais įsikibti į suknelę, o ne į odą. Dani vilkėjo taip, kaip dera Kvarte. Ksaras ją įspėjo, kad Grynakraujai nė už ką neklausys dotrakių moters, tad jai teko stoti prieš juos apsitaisius plevenančiais žaliais šilkais ir apnuoginus vieną krūtį, apsiavus sidabriniais sandalais ir susijuosus juodų ir baltų perlų vėriniu. Jie man parodė tiek dėmesio, kad galėjau eiti ir nuoga. Gal taip ir reikėjo padaryti. Ji nugėrė kelis didelius gurkšnius.
Senųjų Kvarto karalių ir karalienių palikuonys Grynakraujai vadovavo miesto sargybai ir puošnių galerų laivynui, kuris valdė sąsiaurius tarp jūrų. Daneiris Targarien ir norėjo gauti tą laivyną ar bent jo dalį, taip pat kareivių. Atminimo šventykloje ji atliko įprastą auką, įteikė įprastą kyšį Ilgojo Sąrašo Saugotojui, nusiuntė įprastą persimoną Durų Varstytojui ir galų gale gavo įprastas žydro šilko šlepetes kartu su kvietimu atvykti į Tūkstančio Sostų salę.
Grynakraujai klausė jos prašymų sėdėdami didinguose mediniuose savo protėvių krėsluose, kurie puslankiu išsirietusiomis eilėmis kilo nuo marmurinių grindų iki aukštų skliautuotų lubų su nutapytais pražuvusios Kvarto šlovės vaizdais. Tie krėslai buvo milžiniški, išpuošti neįtikėtinais raižiniais, tviskantys auksu, aptaisyti gintaru, oniksu, lazuritu ir nefritu, kiekvienas vis kitoks, lenkiantis likusius. Tačiau juose sėdintys žmonės atrodė tokie abejingi ir viskuo persisotinę, kad priminė miegančius. Jie klausė, bet negirdėjo ir nė nemanė rūpintis, galvojo Dani. Jie patys tikriausi pienžmogiai. Niekada ir neketino man padėti. Susirinko vien smalsumo skatinami. Atėjo, nes jiems nuobodu, ir drakonas man ant peties juos domino kur kas labiau negu aš.
— Sakyk, kokius žodžius išgirdai iš Grynakraujų, — paragino Ksaras Ksoanas Daksas. — Sakyk, ką jie kalbėjo, kad šitaip nuliūdino mano širdies karalienę.
— Jie pasakė — ne. — Vynas skoniu priminė granatų vaisius ir karštas vasaros dienas. — Žinoma, pasakė tai itin mandagiai, tačiau visi tie malonūs žodžiai reiškė tik viena — ne.
— Ar meilikavai jiems?
— Begėdiškai.
— Ar verkei?
— Drakono kraujas neverkia, — atsakė ji suirzusi.
— Verčiau būtum paverkusi, — atsiduso Ksaras. Kvartiečiai verkdavo dažnai ir noriai; buvo laikoma, kad taip dera elgtis padoriam žmogui. — Ką sakė mūsų papirktieji?
— Matosas nesakė nieko. Vendelis gyrė mano kalbą. Puikusis nepalaikė mano prašymo, kaip ir kiti, bet paskui verkė.
— Kaip gaila, kad tie kvartiečiai tokie nepatikimi. — Ksaras nebuvo iš Grynakraujų, bet ją pamokė, kuriems ir kiek dera siūlyti. — Belieka raudoti dėl apgaulingos žmonių prigimties.
Dani jau greičiau būtų raudojusi dėl savo aukso. Už kyšius, jos įteiktus Matosui Malaravanui, Vendeliui Karui Ditui ir Egonui Emerui Puikiajam, ji galėjo įsigyti laivą ar pasisamdyti nemažą būrį kareivių.