Maža pergalė, pamanė jis, bet saldi. Pirmasis išmėginimas įveiktas. Tirionas Lanisteris prasispraudė pro duris jausdamasis vos ne aukštas. Penki karaliaus mažosios tarybos nariai staiga nutraukė pokalbį.
— Tu, — tarė jo sesuo Sersėja tokiu balsu, kuriame lygiomis dalimis sumišo nuostaba ir nepasitenkinimas.
— Dabar matau, kur Džofris išmoko mandagumo. — Tirionas stabtelėjo gėrėdamasis pora Valyrijos sfinksų, saugančių duris, stengdamasis visa esybe rodyti tvirtumą ir pasitikėjimą savimi. Sersėja užuosdavo silpnumą iš tolo taip, kaip šuo užuodžia baimę.
— Ką čia veiki? — Gražios jo sesers akys tyrinėjo jį be mažiausio meilės krislo.
— Atvežiau mūsų lordo tėvo laišką.
Jis nužingsniavo prie stalo ir prieš visus padėjo kietai susuktą pergamentą.
Eunuchas Veiris, paėmęs laišką, pavartė švelniomis pudruotomis rankomis.
— Kaip malonu iš lordo Taivino pusės. O jo antspaudo vaškas — tokio dailaus auksinio atspalvio, — Veiris prisikišęs įsistebeilijo į antspaudą. — Kad ir kaip žiūrėtum, atrodo visapusiškai tikras.
— Žinoma, tikras, — Sersėja ištraukė pergamentą jam iš rankų. Ji sulaužė antspaudą ir išvyniojo laišką.
Tirionas stebėjo, kaip ji skaito. Sesuo sau buvo išsirinkusi karaliaus vietą — jis suprato, kad Džofris retai varginasi lankydamas tarybos posėdžius, lygiai kaip ir Robertas, — tad Tirionas užsiropštė ant karaliaus rankos krėslo. Juo labiau kad tai atrodė visiškai priderama.
— Nesąmonė, — pagaliau pratarė karalienė. — Mano lordas tėvas vietoj savęs atsiuntė mano brolį, kad būtų mūsų tarybos narys. Jis ragina priimti Tirioną kaip karaliaus ranką iki to laiko, kai pats lordas Taivinas galės atvykti pas mus.
Didysis meisteris Paiselis paglostė savo banguotą baltą barzdą ir mąsliai linktelėjo.
— Manyčiau, kad derėtų gerbti jo valią.
— Tikrai. — Praplikęs, išsišovusiais žandikauliais Janas Slintas atrodė lyg varlė, pasipūtusi varlė, iš visų jėgų besistengianti dėtis didesne negu iš tiesų. — Mums jūsų nepaprastai trūksta, milorde. Visur maištai, tas grėsmingas ženklas danguje, riaušės miesto gatvėse…
— O kas gi dėl to kaltas, lorde Janai? — šoko Sersėja. — Jūsų auksiniai apsiaustai privalo žiūrėti tvarkos. O tu, Tirionai, mums geriau pasitarnautum mūšio lauke.
Šis nusijuokė.
— Ne, ačiū, su mūšių laukais baigta. Ant kėdės sėdžiu kur kas tvirčiau negu ant žirgo, ir man verčiau laikyti rankoje vyno taurę, o ne kovos kirvį. Sakot, būgnų dundėjimas, saulės blyksniai ant šarvų, prunkščiantys ir piestu besistojantys nuostabūs karo žirgai? Na, nuo būgnų man įskausta galvą, ant šarvų blykčiojanti saulė mane svilina tarsi žąsį per derliaus šventę, o tie nuostabūs karo žirgai dergia kur tik papuola. Ne, nenoriu skųstis. Palyginti su svetingumu, kurį patyriau Arino Slėnyje, būgnai, arklių mėšlas ir besikandžiojančios musės yra man patys mieliausi dalykai.
Mažasis Pirštas nusijuokė.
— Gerai pasakyta, Lanisteri. Pritariu visa širdimi.
Tirionas nusišypsojo jam, prisiminęs vieną durklą su drakono kaulo rankena ir Valyrijos plieno geležte. Turime apie tai pasikalbėti, ir kuo greičiau. Kažin ar ir lordui Petirui ta tema pasirodytų įdomi.
— Labai prašau, — kreipėsi Tirionas į tarybos narius, — leiskite man pasitarnauti visais menkais man pasiekiamais būdais.
Sersėja dar kartą perskaitė laišką.
— Kiek su savimi atsivedei vyrų?
— Kelis šimtus. Daugiausia savų. Tėvas jokiu būdu nenorėjo skirtis nė su dalimi saviškių. Juk jis dabar kariauja.
— Kokia bus nauda iš tavo kelių šimtų, jeigu atžygiuos Renlis arba Stanis pakels bures iš Drakono Uolos. Prašau kariuomenės, o tėvas siunčia man nykštuką. Ranką, tarybos pritarimu, skiria karalius. Džofris paskyrė mūsų lordą tėvą.
— O mūsų lordas tėvas paskyrė mane.
— Jis negali to daryti. Bent jau be Džofo sutikimo.
— Jeigu pageidautum šitai su juo aptarti, lordas Taivinas dabar Harenhole su savo kariuomene, — mandagiai tarė Tirionas. — Milordai, galbūt leistumėt mums su seserimi šnektelti vieniems?
Veiris vingriai atsistojo su jam įprasta saldžiai lipšnia šypsena lūpose.
— Tikriausiai esate be galo išsiilgęs mielosios sesės balso. Milordai, prašau, leiskime jiems pabūti kartu. Mūsų vargstančio krašto bėdos palauks.
Janas Slintas padvejojo, didysis meisteris Paiselis pamąstė, bet vis dėlto abu pakilo. Paskutinis liko Mažasis Pirštas.
— Ar paliepti pilies valdytojui ruošti jums kambarius Meigoro tvirtovėje?
— Dėkoju, lorde Petirai, bet ketinu apsigyventi Rankos bokšte, kur anksčiau gyveno lordas Starkas.
Mažasis Pirštas nusijuokė.
— Esate už mane drąsesnis, Lanisteri. Juk žinote, kokio likimo sulaukė du paskutiniai rankos?
— Du? Jeigu norėjote mane pagąsdinti, kodėl nesakote — keturi?
— Keturi? — Mažasis Pirštas kilstelėjo antakius. — Ar ir iki lordo Arino rankas bokšte ištikdavo baisus galas?
— Eirio Targarieno paskutinioji ranka žuvo užimant Karaliaus Uostą, nors abejoju, kad būtų spėjęs įsikurti bokšte. Rankos pareigas jis ėjo tik porą savaičių. Jo pirmtakas sudegė. O prieš tuos abu dar buvo du, kurie mirė tremtyje, neturėdami nei žemės, nei pinigo, ir džiaugėsi, kad jiems taip pasisekė. Regis, iš visų rankų tik mano lordui tėvui iš Karaliaus Uosto pavyko iškeliauti nepraradus nei vardo, nei turto, nei kurios nors kūno dalies.
— Nuostabu, — atsiliepė Mažasis Pirštas. — Vadinasi, dar daugiau priežasčių, kodėl verčiau miegočiau požemyje.
Ko gero, šitas tavo noras gali išsipildyti, pamanė Tirionas, bet garsiai pasakė:
— Esu girdėjęs sakant, kad drąsa ir kvailystė — pusbroliai. Kad ir koks prakeiksmas slėgtų Rankos bokštą, spėju, esu toks nedidukas, kad jis manęs nepastebės.
Janas Slintas nusikvatojo, Mažasis Pirštas šyptelėjo, o jiems abiem iš paskos, rimtai nusilenkęs, išėjo didysis meisteris Paiselis.
— Tikiuosi, tėvas tave siuntė taip toli ne tam, kad kvaršintum mums galvas istorijos pamokomis, — prabilo sesuo, kai jie liko vieni.
— Kaip aš pasiilgau tavo mielo balso, — atsiduso Tirionas.
— Kaip mielai įsakyčiau išrauti tam eunuchui liežuvį įkaitintomis replėmis, — atšovė Sersėja. — Ar nebus tėvui protas pasimaišęs? O gal tu suklastojai šitą laišką? — Ji dar kartą, vis labiau širsdama, perskaitė pergamentą. — Kodėl sumanė užkarti man tave? Norėjau, kad jis pats atvyktų. — Ji sugniaužė laišką kumščiu. — Aš — Džofrio regentė ir nusiunčiau jam karaliaus įsakymą!
— O jis jo nepaiso, — pabrėžė Tirionas. — Jo kariuomenė tikrai nemaža, jis gali sau tai leisti. Be to, jis nėra ir pirmas. Ar ne taip?
Sersėja suspaudė lūpas. Tirionas matė, kaip rausta jos veidas.
— Jeigu paskelbsiu, kad šitas laiškas — klastotė, ir liepsiu įmesti tave į požemį, pažadu tau, kad šito įsakymo paisys visi.
Tirionas žinojo, kad dabar žengia plonu ledu. Vienas klaidingas žingsnis — ir nugarmės skradžiai.
— Žinoma, — pritarė jis draugiškai. — Ir visų pirma mūsų tėvas. Kuris turi kariuomenę. Bet kodėl tau, mieloji sesute, galėtų kilti mintis mesti mane į požemį, kai įveikiau tokį tolimą kelią norėdamas tau padėti?
— Man tavo pagalbos nereikia. Prašiau, kad atvyktų tėvas.
— Taip, — tarė jis ramiai, — bet tau reikia Džeimio.
Jo sesuo manė esanti gudri, tačiau Tirionas nuo mažens augo kartu su ja. Jos veidas jam buvo tarsi atversta viena iš jo mėgstamų knygų, kurioje dabar išskaitė įniršį ir baimę, ir neviltį.