— Kažin, jeigu taip nusiųsčiau serą Džorą ir pareikalaučiau grąžinti mano dovanas? — pasvarstė ji.
— Kažin, o jeigu koks Gailusis vieną naktį ateitų į mano rūmus ir nužudytų tave miegančią? — atsiliepė Ksaras. Gailieji buvo senovinė šventoji žudikų gildija; Gailiaisiais juos vadino, nes savo aukoms jie prieš nužudydami sušnibždėdavo: „Man labai gaila.“ Kvartiečiai niekada nepamiršdavo būti mandagūs. — Ne šiaip sau sakoma, kad lengviau pamelžti Akmeninę Faroso Karvę, negu išlupti aukso iš Grynakraujo.
Dani nežinojo, kur tas Farosas, bet Kvartas jai atrodė pilnas tokių akmeninių karvių. Galingieji pirkliai, neapsakomai praturtėję iš prekybos tarp jūrų, buvo pasidaliję į tris viena kitai pavydinčias grupes: Senąją prieskonių gildiją, Turmalino broliją ir Trylika — prie šių priklausė Ksaras. Jos amžinai varžėsi tarpusavyje dėl valdžios ir nuolat kovojo su Grynakraujais. Iškilę virš jų visų dunksojo šiurpias galias valdantys žyniai mėlynomis lūpomis, jų beveik niekas nematydavo, bet visi bijodavo.
Be Ksaro Dani būtų prapuolusi. Auksas, kurį ji iššvaistė siekdama praverti Tūkstančio Sostų salės duris, radosi visų pirma dėl to pirklio dosnumo ir nuovokos. Rytų žemėse pasklidus gandui apie gyvus drakonus, vis gausėjo žmonių, ateinančių įsitikinti, kad tai tiesa. Ksaras Ksoanas Daksas pasirūpino, kad ir didikai, ir varguoliai Drakonų Motinai įteiktų kokią nors dovaną.
Jo sumanyta maža srovelė netrukus virto galingu srautu. Prekybinių laivų kapitonai nešdavo nėrinius iš Myro, dėžes su šafranu iš Ji Ti, gintarą ir drakono stiklą iš Ašajaus. Pirkliai tiesdavo maišelius su monetomis, auksakaliai — žiedus ir grandinėles. Muzikantai jai grojo, akrobatai vartėsi, žonglieriai žongliravo, o audinių dažytojai aptaisydavo ją tokiomis spalvomis, kokių ji iki tol net nežinojo esant. Du vyrai iš Džogo Najaus padovanojo jai vieną savo dryžuotųjų arklių — juodą baltą ir nartų. Našlė atgabeno išdžiūvusį savo vyro lavoną, aplipdytą sidabruotais lapais; buvo tikima, kad tokie palaikai pasižymi didžiulėmis galiomis, ypač jeigu miręs žmogus buvo kerėtojas, kaip atneštasis. Turmalino brolija jai ant galvos uždėjo trigalvio drakono pavidalo karūną — jo kūnas buvo iš aukso, sparnai iš sidabro, galvos išraižytos iš nefrito, dramblio kaulo ir onikso.
Iš visų dovanų sau Dani pasiliko tik tą karūną. Kitas pardavė ir sukaupė turtą, kurį išeikvojo Grynakraujams. Ksaras būtų pardavęs ir karūną — mat prisiekinėjo, kad Trylika tuoj pat parūpintų kur kas dailesnę, — bet Dani neleido.
— Viseiris pardavė motinos karūną, ir žmonės vadino jį elgeta. Šitą išsaugosiu, ir žmonės vadins mane karaliene.
Ji taip ir padarė, nors nuo tos karūnos svorio jai įskausdavo kaklą.
Nors ir esu karūnuota, tačiau likau elgeta, galvojo Dani. Galbūt puikiausia pasaulyje, bet vis dėlto tik elgeta. Bjaurėjosi tuo — matyt, anksčiau taip pat jautėsi ir Viseiris. Daugelį metų bėgti iš vieno miesto į kitą, žingsniu vis lenkiant Grobiko peilius, maldauti pagalbos iš valdovų, princų ir magistrų, meilikaujant prašinėti maisto. Jis tikriausiai žinojo, kaip jie šaiposi iš jo. Nenuostabu, kad tapo toks dirglus ir piktas. Galų gale išsikraustė iš proto. Ir man taip atsitiks, jeigu tik leisiuos. Iš dalies jos siela netroško nieko kito, tik vesti savo žmones atgal į Vais Tolorą ir paversti tą mirusį miestą žydinčiu sodu. Ne, tai būtų pralaimėjimas. Turiu tai, ko niekada neturėjo Viseiris. Turiu drakonus. Su drakonais viskas bus kitaip.
Ji paglostė Reigalą. Žaliasis drakonas apžiojo dantimis jos plaštaką ir smarkiai spustelėjo. Čia pat už užuolaidų murmėjo, ūžė ir kunkuliavo didis miestas, visais nesuskaitomais balsais liedamasis į vientisą žemą gausmą, tarsi greta oštų jūra.
— Ei, pienžmogiai, duokite kelią! Kelią Drakonų Motinai! — šaukė Džogas, ir kvartiečiai traukėsi į šalis, nors tikriausiai jiems daugiau reiškė jaučiai, o ne Džogo balsas. Jis vis šmėsteldavo pro besiplaikstančias užuolaidas raitas ant savo pilko eržilo. Agas saugojo ją iš kitos pusės, o Racharas jojo priešakyje stebėdamas veidus minioje ir pasirengęs atremti pavojų. Serą Džorą šiandien ji paliko saugoti kitų drakonų; tremtinys riteris nuo pat pradžių nepritarė šitai kvailystei. Jis niekuo nepasitiki, tarė sau Dani, ir, ko gero, elgiasi teisingai.
Dani kilstelėjus taurę, Reigalas pauostė vyną ir šnypšdamas įtraukė galvą.
— Tavo drakonas turi gerą uoslę, — Ksaras nusišluostė lūpas. — Vynas iš tiesų prastokas. Sako, kad kitapus Nefrito jūros daro tokį auksaspalvį vyną, kad vos gurkštelėjus visi kiti vynai atrodo kaip actas. Sėskime į mano gražųjį laivą ir plaukime jo ieškoti, tik mudu, tu ir aš.
— Geriausią pasaulio vyną daro Arbore, — pareiškė Dani. Lordas Redvainas, atsiminė ji, kovėsi tėvo pusėje prieš Grobiką, vienas iš nedaugelio, kurie liko iki galo ištikimi. Ar jis kausis ir už mane? Praėjo tiek daug metų, kas galėtų žinoti. — Ksarai, keliauk su manimi į Arborą ir rasi vynų, už kuriuos nuostabesnių niekada nesi ragavęs. Tik plaukti reikės ne puošniu pramogų laivu, o karo galera.
— Karui tinkamų laivų neturiu. Karas trukdo prekybai. Jau daug kartų sakiau tau: Ksaras Ksoanas Daksas myli taiką.
Ksaras Ksoanas Daksas myli auksą, pagalvojo ji, o už auksą gausiu ir laivų, ir kalavijų, kurių man reikia.
— Nesiūlau tau griebtis kalavijo, tik prašau paskolinti laivų.
— Prekybinių laivų turiu ne vieną, tai tiesa, — kukliai nusišypsojo jis. — Tačiau kas žino, kiek jų? Kuris nors gal dabar skęsta kokiame audringame Vasaros jūros pakraštyje. Kitas rytoj gal taps piratų grobiu. O poryt vienas kuris mano kapitonas gal pažvelgs į laive sukrautus turtus ir pagalvos: „Visa tai turėtų priklausyti man.“ Pirklio nuolat tyko pavojai. Tad juo ilgiau mes kalbame, juo sparčiau mažėja man priklausančių laivų. Su kiekviena akimirka skurstu vis labiau.
— Duok man laivų, ir padarysiu tave vėl turtingą.
— Tekėk už manęs, šviesioji žvaigžde, ir vairuok mano širdies laivą. Nebeužmiegu naktį, nes vis galvoju apie tavo grožį.
Dani nusišypsojo. Klausytis įmantrių Ksaro kalbų apie jo aistrą buvo smagu, bet jo elgesys neatitiko žodžių. Seras Džora, sodindamas ją į neštuvus, tiesiog negalėjo atitraukti akių nuo jos nuogos krūties, tuo tarpu Ksaras, regis, jos nė nepastebėjo būdamas štai taip arti. Be to, ji matė, kad galingąjį pirklį supa daug dailių berniukų, kurie plevėsuodami šilkais šmirinėja po jo rūmų sales.
— Gražiai kalbi, Ksarai, tačiau už tavo žodžių girdžiu dar vieną „ne“.
— Tas Geležinis sostas, apie kurį kalbi, atrodo siaubingai šaltas ir kietas. Mane ima šiurpas nuo minties, kad aštrūs dygliai smigs į tavo švelnią odą. — Brangakmeniai Ksaro nosyje darė jį panašų į kokį neregėtą tviskantį paukštį. — Tebūnie tavo karalystė čia, nuostabiausioji karaliene, o aš būsiu tavo karalius. Jei norėsi, duosiu tau aukso sostą. Kai Kvartas mums įkyrės, leisimės kelionėn aplink Ji Ti ir ieškosime sapnuojančių poetų miesto, kur siurbčiosime išminties vyną iš negyvėlio kaukolės.
— Noriu plaukti į Vesterosą ir gerti keršto vyną iš Grobiko kaukolės.
Ji pakasė Reigalui paakį, ir žali kaip nefritas drakono sparnai staiga akimirkai išsitiesė, sujudindami orą neštuvų viduje.
Ksaro Ksoano Dakso skruostu nusirito viena vienintelė tobulos formos ašara.
— Nejaugi niekas negali tavęs sustabdyti nuo šitos beprotybės?