— Niekas, — tarė ji trokšdama tikėti tuo, ką pati sako. — Jeigu kiekvienas iš Trylikos paskolins man po dešimt laivų…
— Turėsi šimtą trisdešimt laivų ir nė vienos įgulos. Kvarto žmonėms tavo teisingi siekiai nereiškia nieko. Kodėl mano jūreiviams turėtų rūpėti, kas sėdi kažkokios karalystės soste kitame pasaulio pakraštyje?
— Jiems rūpės, nes aš jiems mokėsiu.
— Kokiais gi pinigais, šviesiausioji mano dangaus žvaigžde?
— Tuo auksu, kurį suneša ateinantys pažiūrėti.
— Juo mokėti gali, — pripažino Ksaras, — bet toks didelis jų rūpestis kainuos brangiai. Tau reikės mokėti kur kas daugiau, negu moku aš, bet iš mano pražūtingo dosnumo juokiasi visas Kvartas.
— Jeigu Trylika man nepadės, gal turėčiau kreiptis į Prieskonių gildiją ar Turmalino broliją?
Ksaras vangiai gūžtelėjo pečiais.
— Iš jų negausi nieko, išskyrus meilikavimus ir melus. Prieskonininkai — veidmainiai ir pagyrūnai, o Brolijoje susirinkę vieni piratai.
— Tada teks prisiminti Pijatą Prėjų ir keliauti pas žynius.
Pirklys staiga atsisėdo.
— Pijato Prėjaus lūpos mėlynos, bet ne šiaip sau kalbama, kad iš tokių lūpų skamba vien melas. Klausyk išminties to, kuris tave myli. Žyniai — bjaurios būtybės, mintančios dulkėmis ir geriančios šešėlius. Jie nieko tau neduos. Jie net ir neturi ko duoti.
— Man nereikėtų kerų pagalbos, jeigu mano draugas Ksaras Ksoanas Daksas duotų tai, ko prašau.
— Atidaviau tau savo namus ir širdį, negi tai nieko nereiškia? Daviau tau kvepalų ir granatų, besivartančių beždžionių ir nuodais spjaudančių gyvačių, rašto ritinių iš pranykusios Valyrijos, stabo galvą ir žalčio uodegą. Daviau šituos neštuvus iš juodmedžio ir aukso, jaučių porą jiems nešti, vieną baltą kaip dramblio kaulas, kitą juodą kaip derva, ir abiejų ragai aptaisyti brangakmeniais.
— Taip, — tarė Dani, — tačiau man reikėjo laivų ir kareivių.
— Negi nedaviau tau ištisos kariuomenės, mieliausioji iš moterų? Viso tūkstančio riterių, ir kiekvienas spindinčiais šarvais?
Tie šarvai buvo iš sidabro ir aukso, o riteriai — iš nefrito ir berilo, onikso ir turmalino, gintaro, opalo ir ametisto, kiekvienas didumo sulig jos mažuoju piršteliu.
— Tūkstantis dailių riterių, — sutiko Dani, — bet tai ne tie riteriai, kurių galėtų išsigąsti mano priešai. O mano jaučiai negali pernešti manęs per jūrą, aš… kodėl stojame?
Jaučių žingsniai aiškiai sulėtėjo.
— Chalise! — palankinui staiga trūktelėjus ir sustingus, pro užuolaidas šūktelėjo Agas. Dani pasirėmė ant alkūnės ir iškišo galvą. Jie buvo atsidūrę turgaus pakraštyje, kelią užstojo gausiai susigrūdę žmonės.
— Į ką jie ten žiūri?
Džogas prijojo arčiau.
— Į ugnies kerėtoją, chalise.
— Ir aš noriu jį pamatyti.
— Būtinai, chalise.
Dotrakis ištiesė ranką žemyn. Kai Dani jos įsitvėrė, jis kilstelėjo ją ant žirgo ir pasisodino priešais save. Iš ten ji galėjo žiūrėti per minios galvas. Ugnies kerėtojas ore sukūrė kopėčias — traškančias oranžines kopėčias iš sūkuriuojančių liepsnų, jos kilo nuo žemės, į nieką nesiremdamos, ir jau siekė aukštą pinučių stogą.
Dauguma žiūrovų, kaip ji spėjo pastebėti, buvo atvykėliai: Dani matė jūreivių iš prekybinių laivų, su vilkstinėmis atvykusių pirklių, dulkėtų vyrų iš raudonosios dykynės, klajojančių kareivių, amatininkų, vergų prekijų. Džogas viena ranka apglėbė ją per liemenį ir palinko arčiau.
— Pieno žmonės jo vengia. Chalise, ar matai tą merginą veltine kepure? Ten, už storulio šventiko? Ji tikriausiai…
— …kišenvagė, — atspėjo Dani. Ji juk ne kokia išpaikinta ledi, nesusigaudanti, kas vyksta aplinkui. Laisvųjų miestų gatvėse, keliaudama su broliu ir bėgdama nuo Grobiko samdinių peilio, kišenvagių ji matė ne vieną.
Burtininkas mojo rankomis, kiekvienu mostu stumdamas liepsnas vis aukščiau. Žiūrovai, atlošę galvas, tiesė kaklus aukštyn, o kišenvagiai smelkėsi į minią delnuose slėpdami mažytes geležtes. Viena ranka rodydami į tai, kas dedasi virš galvų, kita ranka palengvindavo turtingesniųjų pinigines.
Liepsnojančioms kopėčioms iškilus iki keturiasdešimties pėdų, kerėtojas stryktelėjo ir ėmė jomis kopti, kabindamasis rankomis vikriai tartum beždžionė. Kiekviena jo paliesta pakopa ištirpdavo palikdama vos regimą sidabrinį dūmelį. Kai jis atsidūrė viršuje, kopėčių nebeliko, išnyko ir jis pats.
— Gražiai apdūmė akis, — su nuostaba tarė Džogas.
— Nieko neapdūmė, — greta atsiliepė moteris bendrąja kalba.
Dani minioje Kveitės anksčiau nepastebėjo, tačiau ši dabar stovėjo priešais, žybčiodama drėgnomis akimis už rūsčios raudonu laku dengtos kaukės.
— Kodėl taip sakote, miledi?
— Prieš pusę metų tas vyras vos pajėgdavo pažadinti ugnį drakono stikle. Šiek tiek mokėjo elgtis su paraku ir laukine ugnimi, to užtekdavo miniai pakerėti, kad jo kišenvagiai atliktų savo darbą. Jis vaikščiodavo per karštas žarijas, ore paskleisdavo degančių rožių žiedus, tačiau apie lipimą liepsnojančiomis kopėčiomis tegalėjo svajoti taip, kaip varganas žvejas galėtų tikėtis savo tinklais pagauti krakeną.
Dani šiek tiek sutrikusi pažvelgė ten, kur ką tik iškilusios stovėjo kopėčios. Dabar išsisklaidė net ir dūmai, minia jau pradėjo skirstytis, žmonės ėmė galvoti apie savo reikalus. Po akimirkos ne vienas pastebės, kad jo piniginė labai plokščia ir ištuštėjusi.
— O dabar?
— Dabar jo galios auga, chalise. Ir priežastis esi tu.
— Aš? — Dani nusijuokė. — Kaip šitaip galėtų būti?
Moteris žengė arčiau ir dviem pirštais palietė Dani riešą.
— Esi Drakonų Motina, ar ne tiesa?
— Taip, ji — Drakonų Motina, ir jokių šešėlių išperos tenedrįsta jos liesti, — rimbo rankena Džogas nustūmė Kveitės pirštus šalin.
Moteris per žingsnį atsitraukė.
— Daneiris Targarien, privalai kuo greičiau išvykti iš šito miesto, kitaip tau apskritai nebus leista jį palikti.
Dani riešas dar tvinksėjo ten, kur Kveitė buvo jį palietusi.
— Kur patartum man keliauti?
— Jei nori atsidurti šiaurėje, turi traukti į pietus. Kad pasiektum vakarus, privalai eiti į rytus. Norėdama žengti pirmyn, turi gręžtis atgal, o paliesti šviesą galėtum tik perėjusi šešėlį.
Ašajus, pagalvojo Dani. Ji siūlo man keliauti į Ašajų.
— Ar Ašajuje gausiu kariuomenės? — panoro sužinoti ji. — Ar ten man duos aukso? Ir laivų? Kas yra Ašajuje, ko negalėčiau rasti Kvarte?
— Tiesa, — atsakė po kauke besislepianti moteris. Ji nusilenkė ir prapuolė minioje.
Racharas pro savo juodus, žemai nukarusius ūsus paniekinamai prunkštelėjo.
— Chalise, verčiau žmogui ryti skorpionus, negu kliautis šešėlių išperomis, kurie slepia veidus nuo saulės šviesos. Tai visiems žinoma.
— Visiems žinoma, — pritarė Agas.
Ksaras Ksoanas Daksas visą tą pokalbį stebėjo nesikeldamas nuo pagalvių. Dani įlipus atgal į neštuvus ir įsitaisius greta, jis tarė:
— Tavo laukiniai nė patys nenutuokia, kaip išmintingai šneka. Tos tiesos, kurias puoselėja ašajai, kažin ar išspaus tau šypseną.
Paskui įdavė jai dar vieną taurę vyno ir visą kelią iki rūmų pliauškė apie meilę, aistrą ir kitokius niekus.
Atsikvėpusi savo kambarių tyloje, Dani nusimetė gražiuosius apdarus ir apsivilko plačiai krintančią purpurinio šilko suknelę. Jos drakonai buvo išalkę, tad ji sukapojo į smulkius gabalėlius gyvatę ir pasvilino virš indo su žarijomis. Jie auga, suvokė žiūrėdama, kaip drakonai stveria apanglėjusią mėsą ir pešasi jos nepasidalindami. Tikriausiai sveria dvigubai daugiau negu išjojant iš Vais Toloro. Bet dar daug metų prabėgs, kol išaugs ir sustiprės tiek, kad galėtų eiti į karą. Be to, juos reikia mokyti, kitaip jie mano karalystę pavers dykyne. Nors buvo tikro Targarienų kraujo, Dani visiškai neįsivaizdavo, kaip dera mokyti drakonus.