Saulei leidžiantis, ją aplankė seras Džora Mormontas.
— Grynakraujai atmetė jūsų prašymą?
— Kaip jūs ir spėjote. Ateikite arčiau, sėskitės, man reikia jūsų patarimo.
Dani vos ne jėga pasodino jį ant pagalvių šalia savęs. Džiki atnešė jiems dubenį su violetinėmis alyvuogėmis ir vyne mirkytais svogūnais.
— Chalise, šiame mieste pagalbos nesulauksi, — paėmęs svogūną, seras Džora suspaudė jį nykščiu ir smiliumi. — Kasdien tuo įsitikinu vis tvirčiau. Grynakraujų žvilgsniai nesiekia toliau Kvarto sienų, o Ksaras…
— Jis vėl prašė, kad tekėčiau už jo.
— Taip, ir žinau kodėl.
Kai riteris susiraukdavo, jo vešlūs juodi antakiai virš giliai įsodintų akių susijungdavo į vieną tankų ruožą.
— Jis svajoja apie mane ir dieną, ir naktį, — nusijuokė Dani.
— Prašau man atleisti, karaliene, bet jis svajoja apie jūsų drakonus.
— Ksaras tikina, kad Kvarte susituokus vyrui ir moteriai, kiekvieno nuosavybė lieka atskira. O drakonai — mano.
Dani šypsojosi žiūrėdama, kaip Drogonas, sumanęs užsiropšti pas ją ant minkštasuolio, pasišokčiodamas ir plasnodamas sparnais lekia per marmurines grindis.
— Šiaip jis sako tiesą, bet nutyli vieną smulkmeną. Kvartiečiai, karaliene, turi įdomų vestuvių paprotį. Santuokos dieną žmona gali paprašyti vyro kokios dovanos kaip meilės ženklo. Nesvarbu, kokio šios žemės stebuklo ji pageidautų, vyras privalo jai šitai duoti. Kita vertus, ir pats gali prašyti tokio pat ženklo. Galima pageidauti tik vieno daikto, tačiau tai, ko prašoma, duoti privalu.
— Vieno daikto, — pakartojo ji. — Ir privaloma duoti?
— Turėdamas vieną drakoną, Ksaras Ksoanas Daksas taptų šito miesto valdovu, tuo tarpu vienas laivas mums pagelbėtų labai jau menkai.
Dani kramsnojo svogūną ir liūdnai mąstė, kokie nepatikimi ir apgaulingi yra žmonės.
— Grįždami iš Tūkstančio Sostų salės, keliavome per turgų, — tarė ji serui Džorai. — Ten mačiau Kveitę.
Ji papasakojo apie ugnies kerėtoją bei liepsnų kopėčias ir ką ta moteris su raudona kauke jai sakė.
— Tiesą sakant, džiaugčiausi, jei išvyktume iš šito miesto, — jai baigus atsiliepė riteris. — Bet ne į Ašajų.
— Tuomet kur?
— Į rytus.
— Net ir čia nuo mano karalystės mane skiria pusė pasaulio. Jei keliausiu dar toliau į rytus, gal niekada neberasiu kelio atgal į Vesterosą.
— Jeigu keliausite į vakarus, jūsų gyvybei kils pavojus.
— Targarienų giminė laisvuosiuose miestuose turi draugų, — priminė Dani. — Jie ištikimesni už Ksarą ar Grynakraujus.
— Ar tik ne apie Ilyrijų Mopatį kalbate? Jei kas pasiūlys užtektinai aukso, Ilyrijus parduos jus net greičiau negu kokią vergę.
— Abu su broliu pusę metų svečiavomės Ilyrijaus rūmuose. Jei būtų ketinęs parduoti, tai galėjo tada nesunkiai padaryti.
— Štai jis ir pardavė, — tarė seras Džora. — Chalui Drogui.
Dani iškaito. Riteris sakė tiesą, tačiau jo aštrūs žodžiai ją užgavo.
— Ilyrijus saugojo mus nuo Grobiko peilio, jis tikėjo mano brolio siekiais.
— Ilyrijus tiki tik Ilyrijaus siekiais. Apsirijėliai dažniausiai būna godūs, o magistrai — sukti. Ilyrijus Mopatis toks ir yra. Ką iš tiesų apie jį žinote?
— Žinau, kad jis davė man drakono kiaušinius.
— Jei tik būtų numanęs, kad iš jų kas nors išsiris, — prunkštelėjo Džora, — būtų pats ant jų tupėjęs.
Nors ir nepatenkinta, Dani neištvėrė nenusišypsojusi.
— Ak, sere, dėl to nė truputėlio neabejoju. Ilyrijų pažįstu geriau, negu jūs manote. Kai iš jo rūmų Pentose žengiau į vestuves su mano saule ir žvaigžde, buvau dar vaikas, bet turėjau ir akis, ir ausis. O dabar jau seniai išaugau iš vaikiško amžiaus.
— Net jeigu Ilyrijus iš tikrųjų būtų draugas, kaip manote jį esant, — užsispyręs tvirtino riteris, — jis nėra toks galingas, kad pats vienas pasodintų jus į sostą. Dėl to nepasodino ir jūsų brolio.
— Jis turtingas, — atšovė Dani. — Galbūt jo turtai menkesni už Ksaro, tačiau jų pakaks pasamdyti ir laivams, kurių man reikia, ir žmonėms.
— Samdiniai visada praverčia, — sutiko seras Džora, — bet savo tėvo sosto neatkovosite surinkusi laisvųjų miestų sąšlavas. Niekas taip greitai nesuvienija suskilusio krašto, kaip jo žemėn įžengusi įsibrovėlių kariauna.
— Aš — teisėta jų karalienė, — užginčijo Dani.
— Jūs — nepažįstamoji, susirengusi išsilaipinti jų pakrantėje su kariuomene, kurioje vien svetimšaliai, net nekalbantys bendrąja kalba. Vesteroso lordai jūsų nepažįsta ir visiškai pagrįstai bijo ir nepasitiki. Prieš leisdamasi į jūrą privalote patraukti juos savo pusėn. Bent jau keletą jų.
— Kaipgi man tai padaryti, jeigu paklausysiu jūsų patarimo ir keliausiu į rytus?
Jis suvalgė alyvuogę ir išspjovė kauliuką į delną.
— Nežinau, jūsų malonybe, — prisipažino Mormontas, — bet tikrai žinau, kad kuo ilgiau gaištate toje pačioje vietoje, tuo lengviau jūsų priešams jus rasti. Targarienų vardas juos vis dar gąsdina, juk pasiuntė žudiką sužinoję, kad laukiatės. Ko gi jie imsis išgirdę apie jūsų drakonus?
Drogonas gulėjo susisukęs po jos ranka, karštas tarsi akmuo, kurį ištisą dieną kepino saulė. Reigalas ir Viseirionas pešėsi dėl mėsos kąsnio, plakdami vienas kitą sparnais ir iš šnervių leisdami dūmus. Mano nirtulingieji vaikai, pagalvojo ji. Privalau juos apsaugoti.
— Kometa ne šiaip sau atvedė mane į Kvartą. Vyliausi čia rasti sau kariuomenę, bet, regis, tos viltys liks neįgyvendintos. Tai ir klausiu savęs — kas belieka? — Man baisu, suvokė ji, bet privalau būti narsi. — Kai išauš rytojus, turite nueiti pas Pijatą Prėjų.
Tirionas
Mergaitė nepraliejo nė ašaros. Nors dar labai jauna, Mirsela Barateon nuo gimimo buvo princesė. Ir dar iš Lanisterių, nepaisant vardo, priminė sau Tirionas, ir Džeimio, ir Sersėjos kraujo.
Tiesą sakant, jos lūpos šiek tiek virpėjo, kai broliai išlipo, palikę ją ant „Jūrų greituolio“ denio, tačiau mergaitė žinojo, ką jai dera pasakyti, ir tuos žodžius ištarė oriai bei narsiai. Atėjus laikui atsisveikinti, apsiverkė ne ji, o princas Tomenas, ir Mirselai teko jį guosti.
Tirionas į visa tai žvelgė nuo aukšto „Karaliaus Roberto kūjo“, didžiulės keturių šimtų irklų karo galeros, denio. „Robo kūjis“, kaip jį vadino irklininkai, turėjo tapti svarbiausia Mirselos palydos jėga. Kartu rengėsi plaukti „Liūto žvaigždė“, „Tyrų vėjas“ ir „Ledi Liana“.
Tirionas gerokai nerimavo, išsiųsdamas tokią nemažą dalį jų ir taip vargano laivyno, kuris labai sumenko praradęs visus tuos laivus, kurie su lordu Staniu išplaukė į Drakono Uolą ir nebesugrįžo, tačiau Sersėja nė už ką nesutiko nusileisti. Galbūt ji elgėsi teisingai. Jeigu mergaitė būtų pagrobta dar nepasiekusi Saulės Ieties, sąjunga su Dornu subyrėtų į šipulius. Kol kas Doranas Martelis nesiėmė nieko, tik sušaukė savo lordus. Mirselai saugiai pasiekus Bravosą, jis įsipareigojo su savo pajėgomis užimti kalnų perėjas, ir ta grėsmė kai kuriuos pakraščių lordus paskatintų susimąstyti apie ištikimybę, o Stanį sulaikytų nuo žygio į šiaurę. Tačiau visa tai buvo tik klaidinanti gudrybė. Marteliai būtų stoję į atvirą mūšį, tik jei puolimas būtų atsigręžęs prieš Dorną, o Staniui tikrai būtų pakakę proto tam suvokti. Nors kai kuriems jo lordams jo tikrai ne per daugiausia, mąstė Tirionas. Reikėtų apie tai pagalvoti.