Jis atsikrenkštė.
— Kapitone, manau, atsimenate, kas jums įsakyta.
— Taip, milorde. Privalome plaukti palei krantą, niekada nepaleisti iš akių sausumos, kol pasieksime Skeltnagio kyšulį. Iš ten turime kirsti Siaurąją jūrą į Bravosą. Nieku gyvu negalime plaukti taip, kad būtume pastebėti iš Drakono Uolos.
— O jeigu mūsų priešai vis dėlto jus patykotų?
— Jei pavienis laivas, turime nuo jo atitrūkti arba jį sunaikinti. Jei laivų daugiau, „Tyrų vėjas“ užstos nuo jų ir gins „Jūrų greituolį“, o likusieji stos į kovą.
Tirionas linktelėjo. Jeigu nutiktų blogiausia, nedidukas „Jūrų greituolis“ tikriausiai paspruktų nuo persekiotojų. Mažas laivas su didelėmis burėmis buvo greitesnis už bet kurį karo laivą, bent jau taip tikino jo kapitonas. Pasiekusi Bravosą, Mirsela jau turėtų būti saugi. Kartu su ja keliauti rengėsi seras Aris Oukhartas, prisiekęs ją ginti ir saugoti, o tolimesne kelione iki Saulės Ieties Tirionas įpareigojo pasirūpinti bravosiečius. Net ir lordas Stanis nebūtų drįsęs erzinti didžiausiojo ir galingiausiojo iš laisvųjų miestų. Iš Karaliaus Uosto į Dorną per Bravosą — toli gražu ne tiesus kelias, užtat pats saugiausias… bent jau taip Tirionas vylėsi.
Jeigu lordas Stanis sužinotų apie šitą žygį, geresnio laiko pasukti savo laivynui prieš mus tikėtis negalėtų. Tirionas atsigręžė tenai, kur Juodieji Vandenys liejosi į įlanką, — per visą plačiai nusidriekusį žalią horizontą nebuvo matyti nė vienos burės, ir jis lengviau atsiduso. Pasak paskutinių pranešimų, Barateonų laivynas tebestovėjo prie Vėtrų Gūžtos, kurią seras Kortnėjus Penrouzas toliau gynė nužudyto Renlio vardu ir nepaisė apgulusiųjų įtikinėjimų. Tuo metu Tiriono keltuvų bokštai jau buvo trim ketvirčiais baigti. Net ir dabar vyrai kėlė sunkius akmens luitus ir dėjo į vietą, be abejo, keikdami jį už tai, kad tenka dirbti, kai kiti švenčia. Tegu keikia. Dar pora savaičių, Stani, man reikia tik tiek. Pora savaičių, ir bus baigta.
Tirionas žiūrėjo, kaip jo dukterėčia klaupiasi prieš aukštąjį septoną prašydama palaiminimo prieš kelionę. Nuo jo krištolinės karūnos atsimušę saulės spinduliai ant aukštyn pakelto Mirselos veido suraibuliavo vaivorykštės blyksniais. Maldas gožė nuo upės pakrantės sklindantis triukšmas. Tirionas pamanė, kad gal dievų ausys geresnės už jo. Aukštasis septonas buvo storas kaip krosnis, o iškilmių ir ilgų prakalbų pomėgiu lenkė net Paiselį. Gana, seni, gana, mintyse irzo Tirionas. Dievai turi svarbesnių reikalų, negu čia tavęs klausyti, ir aš pats turiu ką veikti.
Kai galų gale murmesiai ir dudenimai baigėsi, Tirionas atsisveikino su „Robo kūjo“ kapitonu.
— Saugiai pristatyk mano dukterėčią į Bravosą, ir grįžtančio tavęs lauks riterio titulas, — pažadėjo jam.
Leisdamasis stačiu lieptu į prieplauką, Tirionas jautė į jį smingančius nedraugiškus žvilgsnius. Galera švelniai siūbavo, tad ant judančios lentos jo krypavimas atrodė dar bjauresnis. Lažinuosi, jiems maga pakikenti. Tačiau niekas nedrįso, bent jau atvirai, nors jis girdėjo kažkokius balsus, sumišusius su lentų ir virvių girgždesiu ar vandens šniokštimu tarp prieplaukos polių. Nemyli jie manęs, pagalvojo jis. Ką gi, nenuostabu. Esu bjaurus, bet pavalgęs, o jie badauja.
Bronas palydėjo Tirioną per minią tenai, kur laukė sesuo su sūnumis. Sersėja nekreipė į jį dėmesio, bet nesiliaudama šypsojosi jų pusbroliui. Tirionas žvelgė į žavųjį Lanselį, kurio žalios akys derėjo su smaragdų vėriniu, juosiančiu jos baltą grakštų kaklą, ir mintyse gudriai šypsojosi. Žinau tavo paslaptį, Sersėja, galvojo jis. Pastaruoju metu jo sesuo ėmė dažnai lankytis pas aukštąjį septoną, vis prašydama palaiminimo būsimoje kovoje su lordu Staniu — bent jau norėjo, kad Tirionas taip galvotų. O iš tiesų, trumpai pabuvusi Didžiojoje Beiloro septoje, Sersėja užsimesdavo paprastą rudą kelioninį apsiaustą ir vogčia sėlindavo susitikti su vienu pakelės riteriu keistu vardu — seru Osmundu Ketlbleku bei jo tokiais pat įtartinais broliais Osniu ir Osfrydu. Lanselis papasakojo apie juos Tirionui viską. Sersėja buvo sumaniusi, pasinaudodama Ketlblekais, pasisamdyti savą karių būrį.
Tiek to, tegu ji pasidžiaugia savo gudrybėmis. Kai manydavo jį pergudravusi, Sersėja elgdavosi kur kas švelniau. Ketlblekai jai prikalbėdavo gražių žodžių, imdavo jos pinigus ir žadėdavo viską, ko tik ji paprašydavo. Kodėl gi ne, jei Bronas tuoj pat jiems įteikdavo antra tiek, nė varioku mažiau? Tiesą sakant, visa ta maloni broliukų sukčių trijulė buvo labiau įgudusi apgaudinėti, negu kam nors nuleisti kraują. Sersėjai pavyko įsitaisyti tris tuščiavidurius būgnus; jie galingai dundėjo pagal jos norą, bet viduje nieko nebuvo. Tirionas dėl to smaginosi iš širdies.
Iškilmingai suskardėjo trimitai, ir „Liūto žvaigždė“ su „Ledi Liana“, atsistūmusios nuo kranto, pajudėjo pasroviui skirti kelio „Jūrų greituoliui“. Iš minios ant upės kranto pasigirdo keli sveikinimo šūksniai, pavieniai ir nedarnūs kaip virš galvų dangumi lekiantys debesėliai. Mirsela šypsojosi ir mojavo nuo denio. Už jos stovėjo Aris Oukhartas, jo baltas apsiaustas plaikstėsi vėjyje. Kapitonas įsakė atrišti lynus, ir keli yriai išstūmė „Jūrų greituolį“ į žvalią Juodųjų Vandenų srovę, kur pagavusios vėją pražydo jo burės — paprastos baltos burės, kaip reikalavo Tirionas, o ne tamsiai raudoni Lanisterių audeklai. Princas Tomenas ašarojo.
— Kniauki kaip kūdikis vystykluose, — sušnypštė jo brolis. — Princams negalima verkti.
— Princas Eimonas Drakono riteris verkė tą dieną, kai princesė Neiris ištekėjo už jo brolio Eigono, — tarė Sansa Stark, — ir dvyniai seras Arikas ir seras Erikas mirė apsipylę ašaromis, kai vienas kitą mirtinai sužeidė.
— Užsičiaupk, nes liepsiu serui Merinui tave pačią mirtinai sužeisti, — burbtelėjo Džofris savo sužadėtinei. Tirionas žvilgtelėjo į seserį, bet ši buvo labai pasinėrusi į tai, ką jai pasakojo seras Beilonas Svonas. Nejaugi ji iš tiesų tarsi akla ir nemato, koks jis? — nusistebėjo Tirionas.
Jau atsidūręs upės viduryje, „Tyrų vėjas“ nuleido irklus į vandenį ir ėmė slysti pasroviui „Jūrų greituoliui“ iš paskos. Paskutinis išplaukė „Karaliaus Roberto kūjis“, galingiausias iš karališkojo laivyno ar bent iš tų laivų, kurie praėjusiais metais nepabėgo su Staniu į Drakono Uolą. Laivus Tirionas rinko labai rūpestingai, vengdamas kapitonų, kurių ištikimybė, pasak Veirio, galėjo kelti abejonių. Bet ir paties Veirio ištikimybė buvo abejotina, tad šiokio tokio nerimo liko. Per daug pasikliauju Veiriu, pamąstė Tirionas. Reikia turėti savų šaltinių. Bet ir jais nelabai galėčiau pasitikėti. Pasitikėjimas gali kainuoti gyvybę.
Jis vėl prisiminė Mažąjį Pirštą. Iš Petiro Beilišo nebuvo jokios žinios nuo tada, kai jis iškeliavo prie Karčiojo tilto. Galbūt tai dar nieko nereiškia — arba reiškia viską. Net ir Veiris neturėjo ko pasakyti. Eunuchas spėjo, kad gal Mažąjį Pirštą pakeliui ištiko kokia nelaimė. Galbūt jis net nužudytas. Tirionas paniekinamai prunkštelėjo.