— Jeigu Mažasis Pirštas negyvas, tai aš — milžinas.
Jau greičiau Taireliai vengė siūlomų vedybų. Kaltinti juos Tirionui buvo sunku. Meisu Taireliu dėtas, labiau norėčiau išvysti Džofrį pasmeigtą ant kuolo, o ne kišantį pimpalą prie dukters.
Nedidelis laivų būrys jau išplaukė tolokai į įlanką, ir Sersėja davė ženklą, kad laikas keliauti. Bronas atvedė Tiriono žirgą ir padėjo užsėsti. Šitai daryti turėjo Podrikas Peinas, bet Podą jie paliko Raudonojoje pilyje. Grėsmingas samdinys darė kur kas didesnį įspūdį negu berniukas.
Siaurose gatvėse išsirikiavę miesto sargybos kareiviai iečių kotais stūmė atgal minią. Seras Džeislinas Baivoteris jojo priešakyje, tarsi pleištą vesdamas būrį raitų ietininkų juodais žiedmarškiniais ir auksiniais apsiaustais. Toliau seras Aronas Santagaras ir seras Beilonas Svonas laikė karaliaus vėliavas — Lanisterių liūtą ir karūnuotą Barateonų elnią.
Paskui juos jojo karalius Džofris ant aukšto palšo žirgo, ant auksinių jo garbanų spindėjo aukso karūna. Šalia jo, žvelgdama tiesiai prieš save, ant kaštoninės kumelės jojo Sansa Stark, jos vešlūs, tinkleliu su mėnulio akmenimis pridengti tamsiai rudi plaukai krito jai iki pečių. Šią porą iš abiejų pusių saugojo po vieną karaliaus sargybinį — Skalikas karaliui iš dešinės, seras Mendonas Muras šalia Starkų mergaitės.
Jiems iš paskos žengė šniurkščiojantis Tomenas ir seras Prestonas Grynfildas baltais šarvais ir baltu apsiaustu, tada Sersėja su seru Lanseliu, saugoma Merino Trento ir Boroso Blaunto. Tirionas jojo greta sesers. Toliau rikiavosi aukštojo septono neštuvai ir ilga kitų dvariškių palyda — seras Horas Redvainas, ledi Tanda ir jos duktė, Džalabaras Kso, lordas Džailsas Rosbis ir visi kiti. Pačiame gale ėjo dviguba sargybinių kolona.
Murzini, nesiskutę veidai už ietininkų gretos spoksojo į raitelius vangiai piktomis akimis. Kaip man visa šitai nepatinka, galvojo Tirionas. Bronas porai dešimčių savo samdinių liepė išsiskirstyti minioje ir neleisti jokiai bėdai įsiplieksti. Tikriausiai Sersėja davė panašių nurodymų savo Ketlblekams. Bet Tirionui atrodė, kad didelės naudos iš to nebus. Jeigu ugnis pernelyg karšta, pyragas vis tiek prisvils, net jei įbertum į tešlą saują razinų.
Jie kirto Žuvų aikštę ir jojo Purvinąja gatve, o paskui turėjo sukti siauru ir vingiuotu Kabliu, nuo kurio kelias jau vedė į Aukštąją Eigono kalvą. Jaunajam karaliui jojant pro šalį, keli balsai riktelėjo: „Džofris! Tegyvuoja Džofris!“, bet šaukė gal tik vienas kitas iš šimto, likusieji tylėjo. Varstomi niūrių žvilgsnių, Lanisteriai brovėsi pro jūrą nuskurusių vyrų ir alkanų moterų. Vos per žingsnį priešakyje Sersėja juokėsi iš kažkokių Lanselio žodžių, nors Tirionas įtarė, kad ji tik apsimeta. Vargu ar nepastebėjo, kokia įtampa tvyro aplinkui, tačiau sesuo visada manė, kad geriau atrodyti narsiai.
Pasiekus pusiaukelę, tarp dviejų sargybinių prasispraudė ir išbėgo į gatvę priešais karalių ir jo palydovus aimanuojanti moteris, laikydama virš galvos negyvą kūdikį. Tas lavonėlis buvo išbrinkęs, pamėlynavęs, atgrasus, bet tikrą siaubą kėlė motinos akys. Džofris akimirką žiūrėjo taip, lyg ketindamas ją sutrypti, bet Sansa Stark pasilenkė ir kažką jam pasakė. Karalius pasirausė piniginėje ir švystelėjo moteriai sidabrinį elnią. Pinigas atsimušė nuo kūdikio, nuriedėjo auksiniams apsiaustams po kojomis ir tolyn į minią, kur dėl jo tuoj pat susipešė bent tuzinas žmonių. Motina nė nemirktelėjo. Jos kaulėtos rankos virpėjo nuo negyvo sūnaus svorio.
— Palik ją, jūsų malonybe, — šūktelėjo Sersėja karaliui. — Mes jai, vargšelei, jau nepadėsime.
Motina išgirdo tuos žodžius. Karalienės balsas kažkaip prasismelkė į pakrikusį tos moters protą. Bejausmį jos veidą iškreipė pasibjaurėjimas.
— Kekšė! — suklykė ji. — Karalžudžio kekšė! Su broliu krušosi!
Jai ištiesus rankas ir rodant į Sersėją, negyvas vaikas išslydo ir tarsi miltų maišas žnektelėjo ant žemės.
— Su broliu krušosi! Su broliu! Su broliu!
Tirionas nespėjo pastebėti, iš kur atskriejo mėšlo gabalas. Tik išgirdo, kaip Sansa aiktelėjo, o Džofris garsiai nusikeikė; atsigręžęs pamatė karalių, besišluostantį rudą košę nuo skruosto. Mėšlo kliuvo ir jo auksiniams plaukams, ir Sansos kojoms.
— Kas metė? — suriko Džofris. Sukišęs pirštus į plaukus, nuo įtūžio persimainęs, sviedė šalin dar vieną mėšlo saują. — Tuoj pat surasti tą, kuris metė! — rėkė jis. — Šimtas auksinių drakonų tam, kuris jį išduos.
— Jis buvo ten, aukštai! — šūktelėjo kažkas iš minios.
Įtempęs pavadį, karalius apsuko arklį, stengdamasis apžiūrėti stogus ir atvirus balkonus. Žmonės minioje badė pirštais į visas puses, stumdėsi, keikė vienas kitą ir karalių.
— Jūsų malonybe, nereikia, galai jo nematę, — puolė prašyti Sansa.
Karalius nekreipė į ją dėmesio.
— Atveskite žmogų, metusį šitą bjaurastį! — įsakė Džofris. — Jis ją laižyte nulaižys arba neteks galvos. Šunie, surask ir pristatyk jį čionai!
Sandoras Kligeinas paklusniai nušoko nuo arklio, tačiau gyvoje kūnų sienoje nebuvo jokio plyšio, jis negalėjo net praeiti, ką jau ten kalbėti apie stogus. Arčiausiai jo stovintys pradėjo spaustis atbuli, kad duotų jam kelią, kiti grūdosi priekin norėdami pažiūrėti. Tirionas pajuto bręstant bėdą.
— Kligeinai, neprasidėk, tas žmogus seniai pabėgo.
— Man jo reikia tuojau pat! — Džofris rodė ranka į stogą. — Jis buvo ten, viršuje. Šunie, iškapok juos ir surask…
Kilęs triukšmas užgožė paskutinius jo žodžius: atsiritusi įniršio, baimės ir neapykantos banga apsiautė juos iš visų pusių.
— Kekšvaikis! — kažkas riktelėjo Džofriui. — Baidyklė kekšvaikis!
— Kekšė! — ataidėjo kiti balsai karalienės pusėn. — Brolio kekšė!
Savo dalį gavo ir Tirionas:
— Išsigimėlis! Pusžmogis!
Pramaišiui su keiksmais Tirionas išgirdo ir šaukiant: „Teisingumo!“ bei „Robas, karalius Robas, Jaunasis Vilkas!“, dar „Stanis!“ ir net „Renlis!“ Ūžtelėjusi priekin, minia iš abiejų gatvės pusių užgulė ištiestas ietis, auksiniai apsiaustai iš paskutinių jėgų stengėsi išsilaikyti gretoje. Pasipylė akmenys, mėšlas ir dar bjauresni dalykai.
— Duokite maisto! — suklykė moteris.
— Duonos! — užbaubė vyras jai už nugaros.
— Kekšvaiki, mes norime duonos! — ir akimirksniu tuos žodžius pakartojo šimtai balsų. Karalius Džofris, karalius Robas ir karalius Stanis liko užmiršti, virš visų iškilo karalius Duona.
— Duonos! — staugė minia. — Duonos! Duonos!
Spustelėjęs pentinais, Tirionas prilėkė prie sesers šaukdamas:
— Atgal į pilį! Greičiau!
Sersėja tik linktelėjo, seras Lanselis išsitraukė kalaviją. Visų priešakyje Džeislinas Baivoteris griausmingu balsu riktelėjo komandą. Jo raiteliai atstatė ietis ir pajudėjo pleištu pirmyn. Karalius nerimastingai suko žirgą ratu, o pro auksinių apsiaustų gretą lendančios rankos mėgino jį sugriebti. Vienai pavyko nustverti jį už kojos, bet tik akimirkai. Švystelėjo sero Mendono kalavijas, ir ta ranka liko be plaštakos.
— Jok! — riktelėjo Tirionas sūnėnui ir iš visų jėgų tvojo arkliui per pasturgalį. Gyvulys sužvingęs atsistojo piestu ir nėrė į priekį, minia išsigandusi puolė į šalis.
Suraginęs žirgą, Tirionas pasileido šuoliais įkandin karaliaus. Nuo jo neatsiliko Bronas su kalaviju rankoje. Virš galvų prašvilpė stambus akmuo, į sero Mendono skydą atsimušęs ištiško supuvęs kopūstas. Kairėje trys auksiniai apsiaustai neatlaikę spaudimo griuvo ant žemės, žmonės puolė pirmyn trypdami parkritusius. Skalikas dingo kažkur užpakalyje, nors jo žirgas šuoliavo greta. Tirionas spėjo pastebėti, kaip Aroną Santagarą traukia iš balno, plėšia jam iš rankų juodos ir aukso spalvos Barateonų vėliavą. Seras Beilonas Svonas, traukdamas kalaviją, metė šalin Lanisterių liūtą. Jis kapojo kairėn ir dešinėn, o nukritusi vėliava jau buvo sudraskyta į skutelius, kurie sukosi aplinkui tarsi audros gainiojami tamsiai raudoni lapai. Po akimirkos jų nebeliko. Kažkas atsidūrė priešais Džofrio žirgą ir čia pat suklykė partrenktas jo kanopų. Kas ten buvo — vyras, moteris ar vaikas, Tirionas nė už ką nebūtų pasakęs. Išbalęs kaip drobė Džofris šuoliavo greta, jam iš kairės tarsi balkšvas šešėlis šmėžavo seras Mendonas Muras.