Staiga visa ta beprotybė nutolo, arklių kanopos sukaukšėjo per akmenis, kuriais buvo išgrįsta aikštė priešais vartų bokštą. Vartus saugojo išsirikiavęs ietininkų būrys. Seras Džeislinas savo raitelius jau gręžė aplinkui. Sargybinių ietys prasiskyrė, leisdamos karaliaus palydai prajoti po vartų grotomis. Visiems pasidarė ramiau, aplinkui išvydus blausiai raudonas, tokias nuostabiai aukštas ir gausių lankininkų viršuje saugomas sienas.
Tirionas neatsiminė, kaip atsidūrė ant žemės. Pro vartus įjojo Sersėja, Tomenas ir Lanselis, jiems iš paskos seras Merinas ir seras Borosas, o sukrėstas karalius tuo metu sero Mendono padedamas lipo nuo arklio. Boroso kalavijas buvo visas kruvinas, Merino apsiaustas nuplėštas. Tuoj pat pasirodė seras Beilonas be šalmo, ant apsiputojusio žirgo kruvinu snukiu. Horas Redvainas atgabeno ledi Tandą, pusiau pamišusią iš baimės dėl dukters Lolisės, kuri buvo nutraukta nuo balno ir kažkur dingo. Dar labiau papilkėjęs lordas Džailsas užsikirsdamas lemeno matęs, kaip aukštasis septonas išvirto iš neštuvų klykte klykdamas savo maldas ir išnyko po minios kojomis. Džalabaras Kso sakė tartum regėjęs prie apverstų aukštojo septono neštuvų skubant serą Prestoną Grynfildą iš karaliaus sargybos, bet nieko tikrai nežinojo.
Tirionas lyg per miglą suvokė, kad meisteris klausia, ar jis nesužeistas. Paskui prasibrovė tenai, kur stovėjo sūnėnas su ant šono nuslinkusia, sudžiūvusiu mėšlu aplipusia karūna.
— Išdavikai, — susijaudinęs burbleno Džofris, — visiems galvas nukaposiu, aš juos…
Neūžauga į tą raudoną veidą skėlė tokį antausį, kad karūna nulėkė nuo galvos. Tada pastūmė abiem rankom, ir Džofris griuvo paslikas.
— Kvailys prakeiktas! Kvailys per visą pilvą!
— Jie buvo išdavikai, — suinkštė nuo žemės Džofris. — Jie mane puolė ir šlykščiai pravardžiavo.
— Tu ant jų užsiundei savo šunį! Ką, tavo nuomone, jie turėjo daryti — nuolankiai klauptis, kol Skalikas nukapos jiems rankas ir kojas? Tu, išlepintas, mažas ir paikas berniūkšti, pražudei Kligeiną ir dar dievai žino kiek kitų, o pats štai esi gyvas ir sveikas. Būk tu prakeiktas! — Ir Tirionas spyrė jam. Tai buvo taip malonu, kad būtų spyręs dar, bet seras Mendonas Muras sugriebęs atitraukė jį nuo kaukiančio Džofrio, o iš karto šalia atsiradęs Bronas čiupo jį į glėbį. Sersėja atsiklaupė prie sūnaus, tuo tarpu seras Beilonas Svonas sutramdė serą Lanselį. Tirionas ištrūko iš Brono gniaužtų.
— Kiek jų ten dar liko? — suriko jis visiems.
— Mano duktė, — pravirko ledi Tanda. — Labai prašau, kas nors turi grįžti ir surasti Lolisę…
— Seras Prestonas negrįžo, — pranešė seras Borosas Blauntas, — ir Aronas Santagaras.
— Ir Žindyvis, — tarė seras Horas Redvainas. Tokią pašaipią pravardę kiti ginklanešiai buvo davę jaunajam Tirekui Lanisteriui.
Tirionas apsižvalgė.
— Kur Starkų mergaitė?
Kelias akimirkas visi tylėjo. Pagaliau Džofris tarė:
— Ji jojo šalia manęs. Nežinau, kur ji prapuolė.
Tirionas storais trumpais pirštais suspaudė tvinksinčius smilkinius. Jeigu kas nors atsitiktų Sansai Stark, Džeimiui tai reikštų tikrą mirtį.
— Sere Mendonai, buvote paskirtas jos saugoti.
Sero Mendono šie žodžiai, regis, visiškai nesujaudino.
— Kai Skalikas įstrigo minioje, pirmiausia galvojau apie karalių.
— Ir teisingai, — įsiterpė Sersėja. — Borosai, Merinai, eikite atgal ir suraskite mergaitę.
— Ir mano dukterį, — raudojo ledi Tanda. — Labai prašau, serai…
Seras Borosas, regis, visiškai nesidžiaugė turįs palikti saugias pilies sienas.
— Jūsų malonybe, — tarė jis karalienei, — mūsų balti apsiaustai gali suerzinti minią.
Tirionas daugiau nebegalėjo tverti.
— Tegu Kiti griebia jūsų suknistus apsiaustus! Jeigu baisu juos nešioti, prakeiktas kvaily, tai nusivilkite… bet Sansą Stark man suraskite, kitaip, prisiekiu, liepsiu Šiagai perskelti tą jūsų šlykščią galvą pusiau, ir pažiūrėsime, ar ten yra ko nors daugiau, o ne vien prarūgusi tešla.
Seras Borosas iš įniršio tapo tamsiai raudonas.
— Tu drįsti mane vadinti šlykščiu? Tu, neūžauga?
Jis jau kėlė kruviną kalaviją, kurį tebelaikė šarvuota ranka, bet Bronas nedelsdamas stumtelėjo Tirioną sau už nugaros.
— Liaukitės! — riktelėjo Sersėja. — Borosai, darykite, kaip jums įsakyta, kitaip šitiems apsiaustams vilkėti rasime kitų. Davėte priesaiką…
— Štai ji! — šūktelėjo Džofris rodydamas ranka.
Pro vartus risčia įjojo Sandoras Kligeinas raitas ant Sansos kaštonės. Mergaitė sėdėjo jam už nugaros, abiem rankomis tvirtai apkabinusi Skaliką per krūtinę.
Tirionas kreipėsi į ją:
— Ledi Sansa, jūs sužeista?
Jai per kaktą iš gilios žaizdos galvoje sruveno kraujas.
— Jie… jie svaidė visokius daiktus… akmenis, purvą… bandžiau jiems pasakyti, kad neturiu duonos, negaliu jos duoti. Vienas vyras mėgino mane išversti iš balno. Man atrodo, Skalikas jį užmušė… jo ranka… — Ji išplėtė akis ir delnu užsidengė burną. — Jis nukirto jam ranką.
Kligeinas nukėlė Sansą žemėn. Baltas jo apsiaustas buvo suplyšęs ir purvinas, pro sudriskusią kairę rankovę sunkėsi kraujas.
— Mažoji paukštytė kruvina. Kas nors nuveskite ją atgal į narvelį ir apžiūrėkite tą žaizdą.
Meisteris Frenkenas suskubo vykdyti nurodymo.
— Santagarą jie pribaigė, — toliau kalbėjo Skalikas. — Keturi vyrai laikė jį sugriebę ir paeiliui daužė jam galvą grindinio akmenimis. Vienam paleidau žarnas, bet serui Aronui tai nedaug tepadėjo.
Prie jo priėjo ledi Tanda.
— Mano duktė…
— Nemačiau jos, — Skalikas raukydamasis apsidairė. — Kur mano žirgas? Jei tam arkliui bus kas nutikę, kažkam teks mokėti.
— Bėgo jis su mumis, — atsiliepė Tirionas, — bet nežinau, kur vėliau dingo.
— Gaisras! — kažkas suriko nuo bokšto viršaus. — Milordai, mieste rūksta dūmai. Blusynas dega.
Tirionas buvo neapsakomai pavargęs, bet grimzti į neviltį neturėjo laiko.
— Bronai, imk žmonių kiek reikia, bet pasirūpink, kad statinės su vandeniu liktų nepaliestos, — dievai maloningiausieji, laukinė ugnis, jei gaisras kils ir tenai… — Teprapuola visas Blusynas, jeigu jau taip nutiks, bet ugnis jokiu būdu neturi pasiekti alchemikų gildijos — ar supratai? Kligeinai, eisite su juo.
Tirionui pasirodė, kad vieną akimirką tamsiose Skaliko akyse šmėstelėjo baimė. Ugnis, čia pat susigaudė. Tegu mane Kiti griebia, žinoma, jis nekenčia ugnies, labai jau sočiai gavo jos paragauti. Tas žvilgsnis iš karto dingo, jį pakeitė Kligeinui įprasta panieka.
— Eisiu, — atšovė jis, — bet ne tau įsakius. Turiu surasti tą arklį.