Tirionas atsigręžė į tris likusius karališkosios sargybos riterius.
— Kiekvienas josite į miestą su šaukliu. Įsakykite žmonėms grįžti namo. Bet kuris žmogus, rastas gatvėje vakare po paskutinio varpo dūžio, sulauks mirties bausmės.
— Mūsų vieta — šalia karaliaus, — abejingai atkirto savimi patenkintas seras Merinas.
Sersėja šoko tarsi kirsti pasirengusi gyvatė.
— Jūsų vieta ten, kur nurodo mano brolis, — rėžė ji. — Ranka kalba karaliaus balsu, tad nepaklusnumas — tai išdavystė.
Borosas ir Merinas susižvalgė.
— Ar turėtume vilktis baltus apsiaustus, jūsų malonybe? — pasiteiravo seras Borosas.
— Galite eiti nors ir nuogi, kas man rūpi? Galbūt tada minia prisimintų, kad esate vyrai. Žmonės tikriausiai apie tai pamiršo matydami, kaip elgėtės gatvėje.
Tirionas netrukdė seseriai lieti tūžmastį. Jo galva tvinkčiojo. Atrodė, lyg nosis užuodžia dūmus, nors greičiau tai svilo jo smegenys. Rankos bokšto duris saugojo du kariai iš Akmeninių Varnų.
— Suraskite Timetą, Timeto sūnų.
— Akmeninės Varnos paskui Apdegėlius išsižioję nevaikšto, — išdidžiai pareiškė vienas laukinių.
Tirionas valandėlei buvo pamiršęs, su kuo turi reikalą.
— Tada suraskite man Šiagą.
— Šiaga miega.
Jis pasistengė susitvardyti ir nerėkti.
— Pažadinkite. Ir tuojau pat.
— Pažadinti Šiagą, Dolfo sūnų, — nelengvas darbas, — nenoriai burbtelėjo sargybinis. — Užsirūstinęs jis būna baisus, — ir nuėjo niurnėdamas.
Šiaga atžingsniavo žiovaudamas ir kasydamasis.
— Pusė miesto kelia riaušes, kita pusė dega, o Šiaga knarkia, — tarė jam Tirionas.
— Šiagai netinka čionykštis purvinas vanduo, tad tenka gerti jūsų silpną alų ir rūgštų vyną, ir paskui jam skauda galvą.
— Namuose prie Geležies vartų apgyvendinau Šają. Eik tenai ir pasirūpink, kad jai būtų saugu, kad ir kas aplinkui vyktų.
Milžinas nusišypsojo, jo barzdos gaurų tankmėje švystelėjo geltoni dantys.
— Šiaga ją pristatys čionai.
— Nereikia, tik žiūrėk, kad jai nieko neatsitiktų. Perduok, kad ateisiu, kai tik galėsiu. Gal dar šiąnakt, bet rytoj — tai jau tikrai.
Tačiau vakare miestas dar virė, nors Bronas pranešė, kad liepsnos užgesintos ir beveik visos anksčiau susibūrusios minios jau išsisklaidė. Kad ir kaip Tirionas ilgėjosi jaukaus Šajos glėbio, buvo aišku, kad šiąnakt jis niekur neis.
Prietemos gaubiamoje menėje Tirionas sėdo valgyti vakarienės — šalto gaidžio su juoda duona, tačiau tuo metu pasirodė seras Džeislinas Baivoteris su žuvusiųjų vardais. Jau buvo visiškai sutemę, tarnai atėjo degti žvakių ir užkurti židinio, bet Tirionas juos aprėkė ir išvijo. Jo nuotaika buvo tokia niūri, kaip ir kambarys, o tai, ką kalbėjo Baivoteris, jos nė kiek nepraskaidrino.
Nužudytųjų sąrašo viršuje atsidūrė aukštasis septonas, jį sudraskė į gabalus klykiantį dievų gailestingumo. Išvydę šventikus, kurie tiek nusipenėję, kad nebepaeina, badaujantys žmonės suirzta, pagalvojo Tirionas.
Sero Prestono lavono iš pradžių niekur nebuvo matyti. Auksiniai apsiaustai ieškojo riterio baltais šarvais, bet jį taip subadė ir sukapojo, kad buvo raudonai rudas nuo galvos iki kojų.
Serą Aroną Santagarą aptiko griovyje, iš jo galvos šalmo viduje buvo likusi tik raudona košė.
Ledi Tandos duktė už odininko dirbtuvės savo mergystę atidavė pusšimčiui rėkaujančių prasčiokų. Auksiniai apsiaustai ją rado nuogą klaidžiojančią Kiaulių skersgatvyje.
Tireko niekas iki šiol nematė, prapuolė ir krištolinė septono karūna. Krito devyni auksiniai apsiaustai, bent keturios dešimtys sužeista. Kiek žmonių žuvo minioje, niekas nesivargino skaičiuoti.
— Tireką privalome surasti gyvą ar mirusį, — Baivoteriui baigus, griežtai tarė Tirionas. — Jis dar visai vaikas. Mano velionio dėdės Taigeto sūnus. Jo tėvas visada buvo man malonus.
— Rasime jį. Taip pat ir septono karūną.
— Tegu tą karūną Kiti sukiša vienas kitam į užpakalį, tiek man ji terūpi.
— Skirdamas mane sargybos viršininku sakėte norįs iš manęs visada girdėti tikrą tiesą.
— Kažkodėl nujaučiu, kad man visiškai nepatiks tai, ką ketini pranešti, — niūriai tarė Tirionas.
— Milorde, šiandien miestą suvaldėme, tačiau dėl rytojaus nieko negaliu žadėti. Katilas kunkuliuoja ir tuoj užvirs. Mieste priviso tiek vagių ir žudikų, kad joks žmogus nesijaučia savo namuose saugus, palei Myžgriovį jau kas antroje lūšnoje viduriuojama kraujais, maisto nenusipirksi nei už varioką, nei už sidabrinį. Anksčiau žmonės tik burbėdavo pakampėmis, o dabar išdavikiškos kalbos skamba ir dirbtuvėse, ir turguose.
— Jums reikia daugiau žmonių?
— Puse tų, kuriuos turiu dabar, nepasitikiu. Slintas jų skaičių patrigubino, bet būti sargybiniu — tai ne vien užsimesti auksinį apsiaustą. Tarp naujokų yra gerų ir ištikimų vyrų, bet ir begalvių, girtuoklių, bailių, išdavikų tiek, kad geriau jūs ir nežinotumėt. Jie tik šiek tiek apmokyti, nedrausmingi ir ištikimi tik savam kailiui. Bijau, kad atėjus mūšiui jie neatsilaikys.
— Šito iš jų niekada ir nesitikėjau, — atsiliepė Tirionas. — Jeigu mūsų sienos grius, pražūsime — žinojau tai nuo pat pradžių.
— Mano vyrai — daugiausia iš prasčiokų. Jie vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, geria tose pačiose smuklėse, šliurpia viralą iš tų pačių puodų. Jūsų eunuchas tikriausiai jau sakė, kad Karaliaus Uoste niekas nedega meile Lanisteriams. Daugelis dar atsimena, kaip, Eiriui atidarius miesto vartus, jūsų lordas tėvas viską čia nusiaubė. Jie kužda, esą dievai mus baudžia už jūsų giminės nuodėmes — už jūsų brolio nužudytą karalių Eirį, už sukapotus Reigaro vaikus, už Edardo Starko nukirsdinimą ir pasibaisėtinai kruviną Džofrio teisingumą. Kai kurie atvirai kalba, kad Robertui karaliaujant gyvenimas klojosi kur kas geriau, ir užsimena, kad Staniui sėdus į sostą vėl ateis geresni laikai. Tokios šnekos girdėti visur — užeigos namuose, smuklėse, viešnamiuose. Bijau, kad ir kareivinėse bei sargybos būstinėse.
— Jie nekenčia mano šeimos — ar šitai nori man pasakyti?
— Na taip… ir, pasitaikius galimybei, atsigręš prieš ją.
— Taip pat ir manęs?
— Pasiklauskite savo eunucho.
— Dabar klausiu tavęs.
Giliai įsodintos Baivoterio akys susitiko su neūžaugos skirtingų spalvų žvilgsniu ir žiūrėjo nemirkteldamos.
— Jūsų, milorde, nekenčia visų labiausiai.
— Visų labiausiai? — Tirionas vos nepaspringo išgirdęs tokią neteisybę. — Juk ne kas kitas, o Džofris liepė jiems valgyti savo numirėlius. Džofris siundė ant jų savo šunį. Kodėl jie kaltina mane?
— Jo malonybė — dar tik berniukas. Gatvėse kalbama, esą jo patarėjai — piktadariai. Karalienė niekada negarsėjo draugiškumu prastuomenei ir lordas Veiris ne iš didelės meilės pramintas Voru… tačiau visų labiausiai jie kaltina jus. Jūsų sesuo ir eunuchas buvo čia ir tada, kai gyvenimas valdant Robertui atrodė geresnis, o štai jūs atsiradote neseniai. Jie kalba, kad paskui jus miestą užplūdo pasipūtę samdiniai ir purvini laukiniai, galvažudžiai, kurie ima, kas patinka, ir nepaiso jokių įstatymų, išskyrus jų pačių sugalvotus. Žmonės sako, kad ištrėmėte Janą Slintą, nes jums jis pasirodęs per daug tiesus ir garbingas. Kalba, esą išmintingą ir geraširdį Paiselį įmetėte į požemį, nes jis drįso prieš jus kelti balsą. Kai kurie net tvirtina, jog ketinate pats užgrobti Geležinį sostą.
— Taip, žinoma, ir dar, be kita ko, esu šlykšti ir atgrasi pabaisa, to niekada nedera pamiršti, — jis sugniaužė kumščius. — Jau prisiklausiau pakankamai. Abu turime reikalų. Gali eiti.