Galbūt ne veltui mano lordas tėvas niekino mane šitiek metų, jeigu tai geriausia, ko galiu pasiekti, galvojo Tirionas likęs vienas. Vien pažvelgus į vakarienės liekanas, nuo šalto riebaluoto gaidžio vaizdo jam susuko vidurius. Pasibjaurėjęs nustūmė maistą šalin ir šūktelėjo Podą, kad greičiau pakviestų Veirį ir Broną. Patikimiausi mano patarėjai — eunuchas ir samdinys, o mano moteris — kekšė. Ką gi tai sako apie mane?
Atėjęs Bronas pasiskundė, kad jam tamsu, ir pareikalavo židinyje ugnies. Pasirodžius Veiriui, ji jau liepsnojo.
— Kur buvote visą tą laiką? — panoro žinoti Tirionas.
— Rūpinausi karaliaus reikalais, malonusis lorde.
— Ak, taip, karaliaus, — sumurmėjo Tirionas. — Mano sūnėnas nepajėgus savarankiškai net ant puodo nusėdėti, kur ten jam Geležinis sostas.
— Pameistriui amato reikia mokytis, — gūžtelėjo pečiais Veiris.
— Pusė pameistrių iš Smirdžgatvio valdytų geriau negu tas jūsų karalius. — Bronas įsitaisė kitoje stalo pusėje ir atsiplėšė gaidžio sparną.
Tirionas paprastai nekreipdavo dėmesio į šito samdinio akiplėšiškus žodžius, bet šįvakar susierzino kaip reikiant.
— Neatsimenu, kad būčiau leidęs tau baigti mano vakarienę.
— Man pasirodė, kad nesirengi nieko valgyti, — pilna mėsos burna atšovė Bronas. — Miestas badauja, švaistyti maistą būtų nusikaltimas. Gal turi vyno?
Netrukus dar paprašys, kad jam ir įpilčiau, niūriai pagalvojo Tirionas.
— Eini per daug toli, — įspėjo jis.
— O tu visada eini nepakankamai toli. — Bronas švystelėjo sparno kaulą ant grindų. — Ar kada pagalvojai, kaip palengvėtų gyvenimas, jeigu antrasis būtų gimęs pirmas? — Jis sugrūdo pirštus gaidžio vidun ir atsiplėšė gabalą krūtinėlės. — Tas verksnys, Tomenas. Regis, darytų visa, kas jam sakoma, kaip ir dera geram karaliui.
Suvokus samdinio užuominą, Tirionui per nugarą nubėgo šiurpas. Jei karalius būtų Tomenas…
Karaliumi Tomenas galėjo tapti tik vieninteliu keliu. Ne, jis net negalėjo apie tai pagalvoti. Džofris — tai jo kraujas, ne tik Sersėjos, bet ir Džeimio sūnus.
— Už tokius žodžius galėčiau įsakyti nukirsti tau galvą, — tarė jis Bronui, bet samdinys tik nusijuokė.
— Draugai, — įsiterpė Veiris, — kivirčydamiesi nieko nelaimėsime. Nedraskykime širdies.
— Kam? — rūgščiai paklausė Tirionas. Būtų radęs ne vieną širdį, vertą gerai padraskyti.
Davosas
Seras Kortnėjus Penrouzas atjojo be šarvų. Buvo raitas ant bėro eržilo, jo vėliavnešys — ant obuolmušio. Virš jų plevėsavo karūnuotas Barateonų elnias ir sukryžiuotos Penrouzų plunksnos, baltos rusvame lauke. Rusva buvo ir sero Kortnėjaus keturkampė tarsi kastuvas barzda, nors viršugalvyje jis jokių plaukų nebeturėjo. Galbūt karaliaus būrys dydžiu ir prašmatnumu jam kokį įspūdį ir padarė, bet vėjų nugairintas veidas neparodė nieko.
Jie prijojo garsiai barškėdami šarvinių marškinių grandinėmis ir dzingsėdami plokštėmis. Net ir Davosas buvo šarvuotas, nors nė pats nesuprato, kam to reikia. Nuo neįprasto svorio jam skaudėjo pečius ir juosmenį. Jautėsi nerangus, kvailai atrodantis, ir vis nedavė ramybės mintis, kodėl jis čia. Ne mano reikalas svarstyti karaliaus įsakymus, bet vis dėlto…
Visi būryje buvo už Davosą Sivortą aukštesnės kilmės ir užėmė svarbesnes pareigas; lordai didžiūnai tiesiog tviskėjo ryto saulės spinduliuose. Jų šarvai švytėjo pasidabruotu plienu ir aukso inkrustacijomis, kovinius šalmus puošė daugybė įvairiaspalvių plunksnų ir meistriškai nukaltų, brangakmenių akimis blyksinčių gyvūnų iš giminių ženklų. Pats Stanis toje prabangioje ir karališkoje draugijoje atrodė lyg priklydėlis. Kaip ir Davosas, karalius vilkėjo paprastais vilnoniais drabužiais ir kietinta oda, nors tam tikro didingumo jam teikė smilkinius juosiantis raudonojo aukso vainikas. Vos jam pajudinus galvą, saulės atspindžiai tvyksčiojo nuo liepsnos pavidalo ragelių.
Nuo tada, kai „Juodoji Beta“ prisidėjo prie likusio laivyno, apsupusio Vėtrų Gūžtą, per aštuonias dienas Davosas pirmą kartą atsidūrė taip arti karaliaus. Vos atplaukęs jis jau po valandos prašėsi priimamas, bet gavo atsakymą, kad karalius užsiėmęs. Karalius dažnai būdavo užsiėmęs — šitai Davosas sužinojo iš savo sūnaus Devano, vieno iš karaliaus ginklanešių. Dabar, kai Stanis Barateonas tapo galingas, visokiausi lordai zyzė aplink jį tarsi musės apie lavoną. Jis ir pats atrodo pusiau lavonas, daug vyresnis negu man išvykstant iš Drakono Uolos. Devanas sakė, kad pastaruoju metu karalius beveik nebemiega.
— Po lordo Renlio mirties jį kamuoja siaubingi sapnai, — prasitarė berniukas tėvui. — Meisterio gėrimai jų neveikia. Tik ledi Melisandra geba jį nuraminti taip, kad užmigtų.
Ar čia dėl to ji dabar apsistoja jo palapinėje? — pagalvojo Davosas. Kad kartu melstųsi? O gal ji randa kitų būdų nuraminti jį, kad užmigtų? Taip galvoti nederėjo, ir tokio klausimo užduoti Davosas nedrįso net sūnui. Devanas buvo geras berniukas, tačiau išdidžiai nešiojo liepsnojančią širdį ant liemenės krūtinės, tėvas sutemus matė jį prie laužų, maldaujantį Šviesos Valdovo, kad išauštų diena. Jis — karaliaus ginklanešys, sakė sau Davosas, savaime suprantama, kad jis garbina karaliaus dievą.
Davosas jau buvo beveik pamiršęs, kokios aukštos ir storos iš arti atrodo Vėtrų Gūžtos sienos. Karalius Stanis sustojo po jomis, per kelias pėdas nuo sero Kortnėjaus ir jo vėliavnešio.
— Sere, — tarė jis šaltu, bet mandagiu balsu ir liko sėdėti balne.
— Milorde, — nuskambėjo ne taip mandagiai, bet šito galima buvo tikėtis.
— Į karalių įprasta kreiptis „jūsų malonybe“, — pareiškė lordas Florentas. Ant jo antkrūtinio iš raudono aukso nukalta lapė kišo blizgantį snukį pro lazurito gėlių apskritimą. Labai aukštas, labai kilmingas ir be galo turtingas Braitvoterio pilies valdovas pirmasis iš Renlio lordų pareiškė ištikimybę Staniui, pirmasis atsisakė senųjų dievų ir pripažino Šviesos Valdovą. Savo karalienę Stanis paliko Drakono Uoloje kartu su jos dėde Akseliu, bet čia karalienės giminė buvo gausiausia ir galingiausia, o iš jų visų ypač išsiskyrė Alisteris Florentas.
Seras Kortnėjus Penrouzas jam atsakyti nesiteikė ir kreipėsi į Stanį:
— Įspūdinga draugija. Didūs lordai Estermontas, Erolas ir Varneris. Seras Džonas iš žaliojo obuolio Fosovėjų ir seras Brianas iš raudonojo. Lordas Karonas ir seras Gajardas iš karaliaus Renlio vaivorykštės sargybos, ir, žinoma, puikusis seras Alisteris Florentas iš Braitvoterio. Ar ten gale, jei gerai matau, jūsų Svogūnų riteris? Malonu susitikti, sere Davosai. O štai su ponia, bijau, nesu pažįstamas.
— Mano vardas — Melisandra, sere. — Ji vienintelė buvo be šarvų ir vilkėjo savo plevėsuojančią raudoną suknią. Didžiulis rubinas jai po kaklu siurbte siurbė dienos šviesą. — Tarnauju jūsų karaliui ir Šviesos Valdovui.
— Linkiu šiuo atžvilgiu jums visa ko geriausia, miledi, — atsakė seras Kortnėjus, — tačiau aš lenkiuosi kitiems dievams ir kitam karaliui.
— Tikras karalius yra tik vienas, ir tikras dievas yra vienintelis, — paskelbė lordas Florentas.
— Ar susirinkome čia ginčytis dėl tikėjimo tiesų, milorde? Gaila, kad nežinojau, būčiau atsivedęs septoną.
— Puikiai žinote, kodėl mes čia, — tarė Stanis. — Turėjote dvi savaites mano pasiūlymui apsvarstyti. Išsiuntėte savo varnus. Pagalbos nesulaukėte. Ir nesulauksite. Vėtrų Gūžta likusi viena, o mano kantrybė išseko. Paskutinį kartą, sere, įsakau jums atverti vartus ir atiduoti tai, kas man teisėtai priklauso.