— Kokiomis sąlygomis? — paklausė seras Kortnėjus.
— Tokiomis, kaip ir anksčiau. Atleisiu jums už išdavystę, kaip atleidau šiems lordams, kuriuos matote man už nugaros. Jūsų įgulos vyrai gaus laisvę ir galės stoti tarnauti man ar sveiki grįžti namo. Visi galės pasilikti ginklus ir tiek turto, kiek žmogus gali panešti. Tačiau man reikės jūsų arklių ir nešulinių gyvulių.
— O kaip bus su Edriku Stormu?
— Mano brolio pavainikis turės būti atiduotas man.
— Tada, milorde, mano atsakymas lieka „ne“.
Karalius sukando dantis ir nieko nepasakė. Tačiau prabilo Melisandra:
— Tegu Šviesos Valdovas globoja jus jūsų tamsoje, sere Kortnėjau.
— Tegu Kiti susikiša į užpakalį tą jūsų Šviesos Valdovą, — tėškė atgal Penrouzas, — ir nusišluosto jį tuo skuduru, kurį čia nešiojate.
Lordas Alisteris Florentas atsikrenkštė.
— Sere Kortnėjau, prašyčiau neužsimiršti. Jo malonybė neketina to berniuko skriausti. Tai jo giminės kraujas, taip pat ir mano. Kaip visiems žinoma, jo motina buvo mano dukterėčia Delena. Jeigu nenorite jo patikėti karaliui, patikėkite man. Pažįstate mane kaip garbingą žmogų…
— Pažįstu jus kaip garbėtrošką, — nutraukė jį seras Kortnėjus. — Kaip žmogų, kuris karalius ir dievus keičia kaip aš batus. Tokie pat ir visi šitie išverstakailiai, kuriuos čia matau.
Karaliaus būryje kilo piktas šurmulys. Jis nelabai ir klysta, pagalvojo Davosas. Dar visai neseniai Fosovėjai, Gajardas Morigenas bei lordai Karonas, Varneris, Erolas ir Estermontas priklausė Renliui. Sėdėjo jo palapinėje, aptarinėjo mūšio planus, svarstė, kaip nuversti Stanį. Su jais buvo ir lordas Florentas, matyt, jis — tikras karalienės Selisos dėdė, bet tai netrukdė Braitvoterio lordui klauptis prieš Renlį, kai šio žvaigždė spindėjo aukštai.
Braisas Karonas pavarė žirgą kelis žingsnius priekin. Nuo įlankos pučiantis vėjas į visas puses plaikstė jo vaivorykštės spalvų apsiaustą.
— Sere, išverstakailių čia nėra nė vieno. Esu prisiekęs Vėtrų Gūžtai, ir lordas Stanis — jos teisėtas valdovas. Jis yra paskutinis iš Barateonų giminės, Roberto, taip pat Renlio įpėdinis.
— Jeigu taip, kodėl tarp jūsų nėra Gėlių riterio? O kur Matis Rovanas? Ir Rendilas Tarlis? Ledi Oukhart? Kodėl jie ne jūsų būryje, tie, kurie jį labiausiai mylėjo? Kur Brienė iš Tarto, klausiu aš jūsų?
— Šitoji? — šiurkščiai nusikvatojo seras Gajardas Morigenas. — Pabėgo. Ir ne veltui. Tai jos ranka atėmė karaliui gyvybę.
— Melas, — atkirto seras Kortnėjus. — Pažįstu Brienę nuo tada, kai ji, maža mergaitė, žaisdavo prie tėvo kojų Sutemų menėje, o dar geriau pažinau, kai Vakarė Žvaigždė atsiuntė ją čionai, į Vėtrų Gūžtą. Ji mylėjo Renlį Barateoną nuo tos akimirkos, kai pamatė jį pirmą kartą, net ir aklas žmogus būtų tai supratęs.
— Žinoma, — atsainiai pareiškė lordas Florentas, — bet vargu ar ji — pirmoji vyro atstumta mergina, dėl to praradusi protą ir puolusi žudyti. Nors aš pats esu įsitikinęs, kad karalių nužudė ledi Stark. Ji atkeliavo net iš Riverano derėtis dėl sąjungos, bet Renlis atmetė jos pasiūlymą. Be abejo, Renlis reiškė pavojų jos sūnui, tad reikėjo jį pašalinti.
— Tai buvo Brienė, — užginčijo lordas Karonas. — Seras Emonas Kajus prieš mirtį paliudijo ir prisiekė. Pats galiu jums prisiekti, sere Kortnėjau.
Iš paniekos sero Kortnėjaus net balsas prikimo.
— Ir ko ta priesaika bus verta? Matau, vilkite daugelio spalvų drabužį. Tą, kurį jums davė Renlis, kai prisiekėte jį saugoti. Jeigu jis miręs, tai kodėl jūs vis dar gyvas?
Tada savo pasibjaurėjimą jis nukreipė į Gajardą Morigeną:
— To paties ir jūsų galėčiau paklausti, sere. Gajardas Žaliasis, ar ne taip? Iš vaivorykštės sargybos? Prisiekęs atiduoti savo gyvybę už karalių? Jei turėčiau tokį apsiaustą, man būtų gėda jį dėvėti.
— Džiaukitės, kad susitinkame derybose, Penrouzai, — pasišiaušė Morigenas, — kitaip už tokius žodžius išlupčiau jums liežuvį.
— Ir mestumėt į tą pačią ugnį, kur palikote savo vyriškumą?
— Gana, — tarė Stanis. — Šviesos Valdovas lėmė, kad mano brolis už savo išdavystę mirtų. Kieno ranka tai padarė, nesvarbu.
— Gal jums ir nesvarbu, — atsiliepė seras Kortnėjus. — Išklausiau jūsų pasiūlymą, lorde Stani. Štai mano atsakymas, — jis nusitraukė pirštinę ir sviedė karaliui tiesiai į veidą. — Dvikova vienas prieš vieną. Kalavijais, ietimis ar bet kokiu ginklu, jūsų nuožiūra. O jei baisu su tuo stebuklinguoju kalaviju ir karališka esybe stoti prieš senį, skirkite, kas kausis už jūsų garbę, ir aš padarysiu tą patį. — Jis niekinamai nužvelgė Gajardą Morigeną ir Braisą Karoną. — Manau, bet kuris iš šitų šunyčių tiks kuo puikiausiai.
Seras Gajardas Morigenas iš įniršio tamsiai išraudo.
— Karaliui leidus, priimčiau šitą iššūkį.
— Taip pat ir aš, — Braisas Karonas pažvelgė į Stanį.
— Ne, — grikštelėjo dantimis karalius.
Seras Kortnėjus, regis, nenustebo.
— Kas kelia jums abejonių, milorde — jūsų reikalo teisumas ar rankos stiprumas? Gal bijote, kad nusičiurkšiu ant jūsų liepsnojančio kalavijo ir jį užgesinsiu?
— Nejaugi manote, sere, kad aš — visiškas kvailys? — paklausė Stanis. — Turiu dvidešimt tūkstančių vyrų. Jūs apsiausti ir iš jūros, ir iš sausumos. Kodėl turėčiau rinktis dvikovą, jeigu tikrai anksčiau ar vėliau laimėsiu? — karalius dūrė į jį pirštu. — Sąžiningai jus įspėjau. Jeigu mane priversite imti savo paties pilį šturmu, pasigailėjimo nesitikėkite. Pakarsiu jus kaip išdavikus, visus iki vieno.
— Kaip jau dievų bus lemta. Šturmuokite, milorde, — bet nepamirškite, tarp kita ko, kaip ši pilis vadinasi.
Seras Kortnėjus trūktelėjo vadeles ir nujojo atgal prie vartų.
Stanis, netaręs nė žodžio, apgręžė arklį ir patraukė atgal į stovyklą. Kiti nusekė iš paskos.
— Jeigu pulsime šitas sienas, žus tūkstančiai, — pratrūko nerimu nusenęs lordas Estermontas, karaliaus senelis iš motinos pusės. — Gal iš tiesų geriau statyti pavojun tik vieną gyvybę? Mūsų reikalas teisingas, tad dievai tikrai turėtų laiminti mūsų kario ranką ir suteikti pergalę.
Seni, ne dievai, o dievas, pagalvojo Davosas. Užsimiršai, dabar jį turime tik vieną — Melisandros Šviesos Valdovą.
— Mielai pats priimčiau tą iššūkį, — tarė seras Džonas Fosovėjus, — nors valdydamas kalaviją nė iš tolo neprilygstu meistriškumu serui Karonui ar serui Gajardui. Vėtrų Gūžtoje Renlis nepaliko jokių žymesnių riterių. Įguloje tarnauti skirta seniams ir žaliems berneliams.
— Žinoma, tai turėtų būti lengva pergalė, — sutiko lordas Karonas. — Ir kokia šlovė — laimėti Vėtrų Gūžtą vienu kirčiu!
Stanis visus juos nuvėrė niūriu žvilgsniu.
— Tarškate kaip šarkos, tik prasmės mažiau. Tylos.
Jo akys užkliuvo už Davoso.
— Sere, jokite su manimi.
Suraginęs pentinais arklį, jis nujojo tolyn nuo palydos. Tik Melisandra laikėsi šalia, nešdama didžiulę vėliavą su liepsnojančia širdimi ir karūnuotu elniu tos širdies viduryje. Lyg būtų prarytas visas visutėlis.
Davosas pastebėjo, kokiais žvilgsniais pasikeitė lordai, kai pralenkė juos vydamasis karalių. Jie juk ne kokie ten svogūnų riteriai, bet išdidūs vyrai iš senų ir garbingų giminių. Davosas nujautė, kad Renlis jų niekada šitaip nežemino. Jaunėlis Barateonas iš prigimties turėjo dovaną būti žmonėms malonus, kurios Staniui, deja, labai trūko.