Atsidūręs greta karaliaus, pristabdė arklį iki lėtos žinginės.
— Jūsų malonybe.
Iš arti Stanis atrodė prasčiau, negu Davosas manė. Veidas buvo sukritęs, po akimis juodavo tamsūs ratilai.
— Kontrabandininkas turėtų neblogai nusimanyti apie žmones, — tarė karalius. — Ką manai apie tą serą Kortnėjų Penrouzą?
— Užsispyręs vyras, — atsargiai atsakė Davosas.
— Sakyčiau, ištroškęs mirties. Mano atleidimą sviedžia tiesiai man į veidą. Taigi, ir, užuot derėjęsis, meta į šiukšlyną ir savo gyvybę, ir gyvybes visų, kas už tų sienų slepiasi. Dvikova? — karalius pašaipiai prunkštelėjo. — Be abejo, jis supainiojo mane su Robertu.
— Gal greičiau netekęs vilties. Kokių dar vilčių jam gali būti likę?
— Jokių. Pilis kris. Bet kaip šito pasiekti greitai?
Stanis valandėlę mąstė. Vienodai kaukšint arklių kanopoms, Davosas girdėjo, kaip karalius tyliai grikši dantimis.
— Lordas Alisteris ragina atgabent čionai senąjį lordą Penrouzą. Sero Kortnėjaus tėvą. Manau, tikriausiai jį pažįsti?
— Kai atvykau kaip jūsų pasiuntinys, lordas Penrouzas mane priėmė maloniausiai iš visų, — tarė Davosas. — Jis jau senas, paliegęs žmogus, valdove. Išsekęs ir leisgyvis.
— Florentas norėtų vaizdžiau parodyti, koks jis leisgyvis. Sūnaus akivaizdoje, su kilpa ant kaklo.
Prieštarauti karalienės žmonėms buvo pavojinga, bet Davosas kadaise prisiekė savo karaliui sakyti tik tiesą.
— Manau, kad tai būtų nedoras darbas, jūsų malonybe. Seras Kortnėjus žiūrės, kaip miršta jo tėvas, bet tikrai neišduos jo pasitikėjimo. Nieko nelaimėsime, tik užsitrauksime negarbę.
— Kokią negarbę? — plykstelėjo Stanis. — Gal siūlytum išdavikams dovanoti gyvybę?
— Juk dovanojote tiems, kurie joja iš paskos.
— Ar tik nesirengi manęs smerkti, kontrabandininke?
— Niekada nedrįsčiau, — Davosas išsigando pasakęs per daug.
— Tą Penrouzą gerbi labiau negu mano pavaldinius lordus, — neatlyžo karalius. — Kodėl?
— Jis tiki ir savo tikėjimo laikosi.
— Nevykęs tas jo tikėjimas grobiku, o pats grobikas miręs.
— Taip, — sutiko Davosas, — bet vis dėlto jis to tikėjimo laikosi.
— O anie tenai — ne?
Davosas pajuto su Staniu nuėjęs per daug toli ir jau nebegalįs apsimetinėti.
— Praėjusiais metais jie buvo Roberto žmonės. Prieš vieną mėnulį — Renlio. Šiandien jie jūsų. Kieno jie bus rytoj?
Staiga Stanis nusijuokė. Nusikvatojo šiurkščiai ir su panieka.
— Ar aš tau nesakiau, Melisandra? — kreipėsi jis į raudonąją moterį. — Mano Svogūnų riteris kalba tik tiesą.
— Matau, gerai jį pažįstate, jūsų malonybe, — atsiliepė ši.
— Davosai, man tavęs labai trūko, — tarė karalius. — Taip, turiu išdavikų palydą, nosis tavęs neapgauna. Mano lordai kaitalioja net savo išdavystes. Man jie reikalingi, tačiau žinok, kad darosi bloga, kai atleidžiu tokiems kaip jie, nors esu baudęs kur kas geresnius vyrus už gerokai menkesius nusikaltimus. Tu tikrai turi teisę man priekaištauti, sere Davosai.
— Pats sau priekaištaujate labiau, negu aš kada galėčiau, jūsų malonybe. Privalote turėti šiuos didžius lordus savo pusėje, kad atsikovotumėte sostą…
— Ir žiūrėti į juos pro pirštus, — niūriai šyptelėjo Stanis.
Nieko nepagalvojęs Davosas kilstelėjo sužalotąją ranką prie maišelio po kaklu ir pačiupinėjo jame esančius pirštų kauliukus. Sėkmės.
Karalius pastebėjo jo judesį.
— Vis dar nešioji juos, Svogūnų riteri? Nepametei?
— Ne.
— Kam tau jie? Neretai apie tą maišelį pagalvoju.
— Jie man primena, kas buvau. Iš kur atėjau. Primena jūsų teisingumą, valdove.
— Taip, tai buvo teisingumas, — tarė Stanis. — Geras darbas nepašalina blogo, bet ir blogas neištrina gerojo. Už kiekvieną turi būti atlyginta. Buvai ir didvyris, ir kontrabandininkas. — Atsigręžęs jis žvilgtelėjo į lordą Florentą ir kitus, vaivorykštinius riterius ir išverstakailius, kurie jojo atsilikę. — Tiems atleidimą gavusiems lordams vertėtų apie tai pamąstyti. Geri, ištikimi vyrai kausis už Džofrį klaidingai įtikėję, kad jis — teisėtas karalius. Koks šiaurietis tą patį, ko gero, pasakytų ir apie Robą Starką. Tačiau šitie lordai, visu būriu subėgę po mano brolio vėliavomis, žinojo jį esant grobiką. Jie atgręžė nugaras teisėtam karaliui tik todėl, kad trokšta valdžios ir šlovės, bet aš dabar žinosiu, kokie jie iš tiesų. Taip, dovanojau jiems. Atleidau. Bet neužmiršau.
Valandėlę jis tylėjo mąstydamas apie būsimą teisingumą. Paskui staiga tarė:
— Ką prastuomenė kalba apie Renlio mirtį?
— Liūdi. Jūsų brolį jie mylėjo.
— Kvailiai myli kvailius, — burbtelėjo Stanis, — bet ir aš jo gedžiu. To, koks jis buvo vaikystėje, bet ne to vyro, koks išaugo.
Patylėjęs vėl prabilo:
— Kaip prasčiokai atsiliepia į žinią apie Sersėjos kraujomaišą?
— Mums esant jie šaukė sveikindami karalių Stanį. Sunku pasakyti, ką jie kalba mums išplaukus.
— Taigi manai, kad nepatikėjo?
— Kai dar plukdydavau prekes, patyriau, kad vieni žmonės tiki viskuo, ką išgirsta, kiti, priešingai, netiki niekuo. Pasitaikė ir tų, ir tų. Be to, sklinda ir dar vienas gandas…
— Taip, — kirste nukirto Stanis, — kad Selisa įstačiusi man ragus ir prie kiekvieno pririšusi po kvailio varpelį. Mano dukters tėvas — pusprotis juokdarys! Šlykštus gandas, bet ir kvailas. Renlis sviedė man jį į akis, kai buvome susitikę derėtis. Turėtum būti toks pat pamišęs kaip Margaveidis, kad tikėtum tokiomis kalbomis.
— Gal ir taip, valdove… tačiau nesvarbu, ar šita pasaka žmonės tiki, ar ne, bet kalbėti apie tai jiems patinka.
Daug kur nukeliavus paaiškėdavo, kad šita nuodinga žinia juos aplenkė, ir teisingo jų pasakojimo žmonės klausydavo jau kitaip.
— Robertas galėdavo prišlapinti į taurę, bet žmonės sakydavo, kad tai vynas. Aš siūlau jiems tyro šalto vandens, o jie įtariai markstosi ir vienas kitam murma, kad jo skonis kažkoks keistas, — Stanis grikštelėjo dantimis. — Jei kas nors sugalvotų, esą aš pasiverčiau šernu ir nužudžiau Robertą, jie tikriausiai ir tuo patikėtų.
— Žmonėms kalbėti neuždrausi, valdove, — tarė Davosas, — bet kai atkeršysite tikriesiems savo brolių žudikams, kraštas supras, kad visi tie pasakojimai — melas.
Stanis jo, regis, nesiklausė.
— Beveik neabejoju, kad Sersėja prikišo nagus prie Roberto mirties. Už tai bus teisingai atlyginta. Taip, ir už Nedą Starką bei Joną Ariną.
— Ir už Renlį? — šie žodžiai Davosui ištrūko pirmiau, negu jis spėjo pagalvoti ką sakąs.
Karalius ilgokai tylėjo. Paskui labai tyliai prabilo:
— Kartais sapnuoju Renlį. Jo mirtį. Žalia palapinė, žvakės, klykia moteris. Ir kraujas, — Stanis pažvelgė žemyn, į savo rankas. — Kai jis mirė, dar gulėjau lovoje. Tavo Devanas gali papasakoti. Jis mėgino mane pažadinti. Jau švito ir mano lordai laukė virpėdami. Jau turėjau būti apsišarvavęs ir sėdėti balne. Žinojau, kad Renlis puls auštant. Devanas sako, kad blaškiausi ir šūkavau, bet ar tai svarbu? Tai buvo sapnas. Kai Renlis mirė, miegojau savo palapinėje, o kai atsibudau, mano rankos buvo švarios.