Seras Davosas Sivortas pajuto tvilkčiojant nesamus pirštų galiukus. Kažkas čia ne taip, galvojo buvęs kontrabandininkas. Tačiau linktelėjo ir tarė:
— Suprantu.
— Renlis pasiūlė man persiką. Kai derėjomės. Šaipėsi iš manęs, niekino, grasino, o paskui pasiūlė persiką. Pamaniau, kad traukia ginklą, ir jau siekiau savojo. Gal turėjo tokį tikslą — parodyti, kad bijau jo? O gal tai — tik dar vienas beprasmis jo pokštas? Jis postringavo, koks tas persikas saldus, — ar tuose žodžiuose slypėjo kokia ypatinga prasmė? — Karalius kryptelėjo galvą tarsi šuo, kuris, dantyse laikydamas triušį, papurto jį ir nusuka sprandą. — Tik Renlis galėjo taip suerzinti mane paprasčiausiu vaisiumi. Savo išdavyste pats prisišaukė tokį likimą, nors tikrai jį mylėjau, Davosai. Dabar šitai suprantu. Prisiekiu, net žengdamas į kapą galvosiu apie brolio persiką.
Tuo metu jie jau pasiekė stovyklą ir jojo palei tvarkingas palapinių eiles, plevėsuojančias vėliavas, į stirtas suremtus skydus ir ietis. Ore tvyrojo arklių mėšlo tvaikas, sumišęs su laužų dūmais ir kepamos mėsos kvapu. Netrukus Stanis sustojo ir atsigręžęs riktelėjo lordui Florentui ir kitiems išsiskirstyti ir susirinkti į jo palapinę po valandos į karo tarybą. Palyda nulenkė galvas ir pasuko savais keliais, o Davosas su Melisandra nujojo prie karaliaus palapinės.
Tas statinys turėjo būti didelis, nes čia tartis rinkdavosi jo aukštieji lordai. Tačiau jokios prabangos nebuvo matyti. Tai buvo kareiviška palapinė iš storos, tamsiai geltonai dažytos, todėl kartais panašios į auksinę drobės. Ant vidurinio stulpo iškelta plaikstėsi karaliaus vėliava, kitų karališkumo ženklų nebuvo matyti, gal tik sargyba prie įėjimo — karalienės žmonės, pasirėmę ant ilgų iečių, su liepsnojančiomis širdimis, užsiūtomis ant jų pačių ženklo.
Pribėgę arklininkai padėjo jiems nulipti nuo žirgų. Vienas iš sargybinių paėmė iš Melisandros rankų nepatogią ietį su vėliava ir giliai suvarė jos kotą į purią žemę. Prie įėjimo stovėjo Devanas, pasiruošęs atkelti karaliui durų uždangą. Šalia laukė vyresnis ginklanešys. Stanis nusiėmė karūną ir padavė Devanui.
— Šalto vandens, du puodelius. Davosai, eime su manimi. Miledi, pakviesiu jus, kai būsite reikalinga.
— Kaip įsakysite, karaliau, — nusilenkė Melisandra.
Po vaiskaus ryto palapinė viduje atrodė vėsi ir pritemusi. Stanis įsitaisė ant paprastos medinės žygio kėdės ir mostelėjo Davosui sėstis ant kitos.
— Vieną dieną, kontrabandininke, galbūt pakelsiu tave į lordus. Gal vien tam, kad paerzinčiau Seltigarą ir Florentą. Bet kažin ar tu apsidžiaugsi. Teks kankintis šitose tarybose ir vaizduoti, kad tau įdomu, ką tie mulai bliauna.
— Kam rengiate tas tarybas, jeigu iš jų nėra jokios naudos?
— Mulams patinka klausytis savo bliovimo. Tik dėl to. Dar reikia, kad jie temptų mano vežimą. Na, žinoma, labai retai vis dėlto pasigirsta kokia dėmesio verta mintis. Bet šiandien, manau, taip nebus — ak, štai tavo sūnus su vandeniu.
Devanas pastatė ąsotį ant stalo ir pripylė du molinius puodelius. Karalius prieš gerdamas įbėrė sau žiupsnį druskos. Davosas gėrė be jos apgailestaudamas, kad čia ne vynas.
— Kalbėjote apie savo tarybą.
— Klausyk, papasakosiu, kaip viskas vyks. Lordas Velarionas ragins švintant pulti pilį su kabliais ir kopėčiomis prieš strėles ir verdančią alyvą. Jauni mulai sakys, kad tai puiki mintis. Estermontas siūlys laikyti pilį apgultą ir marinti juos badu, kaip kadaise mane mėgino marinti Tairelis ir Redvainas. Tai galėtų užtrukti kokius metus, bet seniems mulams kantrybės nestinga. O lordas Karonas ir kiti mėgstantys strikinėti norės pakelti sero Kortnėjaus pirštinę ir viską išspręsti dvikovoje. Ir kiekvienas įsivaizduos būsiąs paskirtas kautis ir pelnysiąs neblėstančią šlovę, — karalius išgėrė paskutinį gurkšnį. — Ką siūlytum daryti tu, kontrabandininke?
Davosas valandėlę pamąstė.
— Nedelsdamas pulčiau Karaliaus Uostą.
Karalius prunkštelėjo.
— O Vėtrų Gūžta liktų nepaimta?
— Seras Kortnėjus neturi jėgų, todėl jums niekaip nepakenks. Užtat Lanisteriai jų turi. Apgultis užtruktų per daug ilgai, dvikova per daug priklauso nuo atsitiktinumo, o sienų šturmas pareikalaus tūkstančių gyvybių, bet sėkmės galima ir nesulaukti. Kita vertus, ji ir nebūtina. Kai nuversite Džofrį, šita pilis atiteks jums kartu su visomis kitomis. Stovykloje kalbama, esą lordas Taivinas skuba į vakarus gelbėti Lanisporto nuo šiauriečių keršto…
— Devanai, tavo tėvas nepaprastai gudrus, — tarė karalius šalia stovinčiam berniukui. — Klausydamas jo, imu galvoti, kad reikėtų turėti daugiau man tarnaujančių kontrabandininkų. O lordų mažiau. Tačiau vienu atžvilgiu, Davosai, klysti. Reikia tą pilį paimti. Jeigu užnugaryje paliksiu nepaimtą Vėtrų Gūžtą, žmonės kalbės, kad patyriau čia pralaimėjimą. Šito negaliu leisti. Žmonės manęs nemyli taip, kaip mylėjo mano brolius. Jie eina paskui mane, nes bijo… o pralaimėjimas — tai mirtis baimei. Pilis turi kristi, — jo žandikaulis krustelėjo iš vienos pusės į kitą. — Taip, ir greitai. Doranas Martelis sušaukė savo lordus ir užėmė kalnų perėjas. Jo dorniečiai pasiruošę pulti iš kalnų žemyn. Ir Haigardenas dar toli gražu nepribaigtas. Didžiąją savo pajėgų dalį, apie šešiasdešimt tūkstančių pėstininkų, mano brolis paliko prie Karčiojo tilto. Žmonos brolį serą Erolą su seru Parmenu Kreinu pasiunčiau perimti tos kariuomenės, bet jie negrįžo. Bijau, kad seras Loras Tairelis Kartųjį tiltą pasiekė anksčiau už mano pasiuntinius ir tą kariuomenę pasiėmė sau.
— Juo labiau verta kuo greičiau paimti Karaliaus Uostą. Saladoras Sanas man pasakojo…
— Saladoras Sanas galvoja tik apie auksą! — pratrūko Stanis. — Jo galva pilna svajonių apie lobius, kurie, jo nuomone, guli Raudonosios pilies rūsiuose, tad apie Saladorą Saną verčiau nebekalbėkime. Tą dieną, kai pajusiu, kad man reikia to plėšiko iš Lyso karinių patarimų, iš karto atsisakysiu karūnos ir, apsivilkęs juodai, iškeliausiu prie Sienos, — karalius sugniaužė kumštį. — Kontrabandininke, tu ko čia atvykai — man tarnauti ar erzinti priešgyniavimais?
— Aš — jūsų, — atsakė Davosas.
— Tada klausykis. Sero Kortnėjaus padėjėjas — Fosovėjų pusbrolis. Lordas Medouzas dar žalias dvidešimtmetis vaikinas. Jei staiga Penrouzą kas nors pakirstų, vadovauti Vėtrų Gūžtai stotų tas pienburnis, ir jo pusbroliai sako, kad jis priimtų mano sąlygas ir atiduotų pilį.
— Prisimenu kitą pienburnį, vadovavusį Vėtrų Gūžtai. Irgi buvo nedaug vyresnis negu dvidešimties.
— Lordas Medouzas ne toks kietakaktis užsispyrėlis, koks buvau aš.
— Užsispyrėlis ar bailys, koks skirtumas? Seras Kortnėjus Penrouzas man pasirodė tvirtas ir kupinas jėgų.
— Toks pat buvo ir mano brolis vos dieną prieš mirtį. Davosai, naktis tamsi ir kupina siaubo.
Davosas Sivortas pajuto, kaip jam ant sprando šiaušiasi gyvaplaukiai.
— Milorde, nesuprantu jūsų.
— Tavo supratimo man ir nereikia. Tik tavo tarnystės. Rytojaus dieną seras Kortnėjus mirs. Melisandra regėjo tai ateities liepsnose. Jo mirtį ir kaip ji ateis. Savaime suprantama, jis mirs ne riterių dvikovoje. — Stanis ištiesė puodelį, ir Devanas iš ąsočio vėl jį pripildė. — Jos liepsnos nemeluoja. Ji įžiūrėjo ir Renlio likimą. Matė dar Drakono Uoloje ir papasakojo Selisai. Lordas Velarionas ir tavo draugas Saladoras Sanas būtų spaudę mane pulti Džofrį, bet Melisandra sakė, kad patraukęs į Vėtrų Gūžtą laimėsiu didžiąją dalį brolio galios, ir pasirodė, kad ji buvo teisi.
— B-b-bet, — sumikčiojo Davosas, — lordas Renlis čia atkeliavo tik todėl, kad apsiautėte pilį. Jis jau žygiavo į Karaliaus Uostą, prieš Lanisterius, jis būtų…