Stanis susiraukęs pasimuistė.
— Buvo, būtų — ką čia svarstyti? Jis padarė tai, ką padarė. Atžygiavo čionai su savo vėliavomis ir persikais pasitikti likimo… ir man pasirodė labai paranku, kad atžygiavo. Melisandra matė liepsnose ir kitą dieną. Rytą, kai iš pietų, apsitaisęs žaliais šarvais, atjojo Renlis ir sutraiškė mano kariuomenę prie Karaliaus Uosto sienų. Jeigu būčiau brolį sutikęs tenai, dabar, ko gero, vietoj jo miręs būčiau aš.
— Arba galėjote, suvieniję jėgas, kartu nuversti Lanisterius, — paprieštaravo Davosas. — Kodėl ne šitaip? Jeigu ji regėjo dvi ateitis, tai… abi negali būti tikros.
Karalius Stanis dūrė į jį pirštu.
— Štai čia tu klysti, Svogūnų riteri. Kartais šviesa meta ne vieną šešėlį. Atsistok prie laužo ir pats įsitikinsi. Liepsnos juda, šoka, niekada nestovi vienoje vietoje. Šešėliai atsiranda ir aukšti, ir trumpučiai, kiekvienas žmogus jų meta bent tuziną. Paprasčiausi kai kurie jų būna ryškesni. Na, žmogaus šešėlis krinta ir į ateitį. Vienas šešėlis ar daug jų. Melisandra mato juos visus. Tau ta moteris nepatinka. Žinau šitai, Davosai, nesu aklas. Nemėgsta jos ir lordai. Estermontas mano, kad liepsnojanti širdis — prastai pasirinktas ženklas, ir maldauja eiti į mūšį kaip seniau — po karūnuotu elniu. Seras Gajardas teigia, kad vėliavos nedera patikėti moteriai. Kiti šnibžda, kad jai ne vieta karo taryboje, kad turėčiau išsiųsti ją atgal į Ašajų, kad nuodėminga leisti jai naktį būti mano palapinėje. Taigi jie šnibžda… o ji tarnauja.
— Kaip tarnauja? — paklausė Davosas bijodamas išgirsti atsakymą.
— Kaip būna reikalinga, — karalius pažvelgė į jį. — O tu?
— Aš… — Davosas lyžtelėjo lūpas. — Įsakykite, ir vykdysiu. Ką turėčiau atlikti?
— Nieko, ko anksčiau nebūtum daręs. Tik, niekam nematant, juodžiausioje nakties tamsoje, priplukdyti valtį prie pat pilies, po jos siena. Ar gali tai padaryti?
— Taip. Šiąnakt?
Karalius linktelėjo.
— Paimk nedidelę valtį. Ne „Juodąją Betą“. Apie tai, ką rengiesi daryti, niekas neturi žinoti.
Davosas jau žiojosi prieštarauti. Dabar jis — riteris, nebe kontrabandininkas, o žudikas niekada nebuvo. Tačiau pravėręs burną negalėjo ištarti nė žodžio. Tai buvo Stanis, jo teisingasis lordas, kuriam turėjo būti dėkingas už visa, kuo tapo ir ką dabar turi. Be to, reikėjo nepamiršti ir sūnų. Dievai maloningieji, ką ji iš jo padarė?
— Tu tyli, — pasakė Stanis.
Taip ir turėčiau daryti, tarė sau Davosas, bet garsiai prabilo kitaip:
— Valdove, pilį reikia paimti, dabar tai aiškiai suprantu, bet neabejoju, kad yra ir kitų būdų. Švaresnių. Tegu seras Kortnėjus turi tą mergvaikį, tada jis veikiausiai pasiduos.
— Davosai, berniukas turi atitekti man. Būtinai. Melisandra ir šitai regėjo liepsnose.
Davosas karštligiškai ieškojo, ką dar galėtų atsakyti.
— Vėtrų Gūžtoje nėra nė vieno riterio, kuris prilygtų serui Gajardui ar lordui Karonui, ar bet kuriam iš šimtinės kitų, prisiekusių jums tarnauti. Ta dvikova… gal kartais seras Kortnėjus ieško būdo garbingai pasiduoti? Net ir savo gyvybės kaina?
Karaliaus veidu tarsi debesis dangumi praslinko nerimo šešėlis.
— Jau greičiau jis sumanė kokią gudrybę. Nebus jokios dvikovos. Seras Kortnėjus jau buvo miręs anksčiau, net nesviedęs tos pirštinės. Liepsnos nemeluoja, Davosai.
Bet vis dėlto tai tiesai įgyvendinti reikia manęs, pagalvojo jis. Jau seniai Davosas Sivortas nesijautė toks prislėgtas.
Tad jis ir vėl palaikiu laiveliu su juoda bure nakties tamsoje plaukė per Laivadūžių įlanką. Virš jo juodavo tas pats dangus, bangavo ta pati juoda jūra. Oras kvepėjo druska, o vanduo pliuškenosi į laivo šonus lygiai taip pat, kaip tada. Aplink pilį mirguliavo tūkstančiai laužų, kaip ir prieš šešiolika metų, kai čia stovėjo Tairelių ir Redvainų kariuomenė. Bet visa kita labai pasikeitė.
Aną kartą į Vėtrų Gūžtą gabenau gyvybę, tada ji buvo svogūnų pavidalo. Šį kartą vežu mirtį — Melisandrą iš Ašajaus. Prieš šešiolika metų burės šiureno ir pliauškėjo sulig kiekvienu vėjo gūsiu, kol jis galų gale jas nuleido ir toliau yrėsi audeklu apmuturiuotais irklais. Ir vis tiek širdis, atrodė, tuoj iššoks iš krūtinės. Bet Redvainų galerose žmonės per ilgą apsiaustį buvo praradę budrumą, ir pro užtvaras jis pranėrė sklandžiai, tarsi slysdamas juodu atlasu. Šį kartą visi laivai aplinkui priklausė Staniui, pavojų galėjo kelti tik stebėtojai ant pilies sienų. Vis dėlto Davosas jautėsi įsitempęs tarsi šauti parengtas lankas.
Melisandra sėdėjo susigūžusi ant suolelio, nuo galvos iki kulnų paskendusi tamsiai raudono apsiausto klostėse, tik po gobtuvu bolavo jos blyškus veidas. Davosas jūrą mėgo. Geriausiai miegodavo jausdamas po savimi siūbuojantį denį, o laivavirvėse dūsaujantis vėjas buvo mielesnis už švelniausius dainininko ar jo arfos stygų garsus. Tačiau šiąnakt net ir jūra jo nedžiugino.
— Užuodžiu jumyse baimę, sere riteri, — tyliai tarė raudonoji moteris.
— Girdėjau kartą sakant, kad naktis tamsi ir kupina siaubo. O šiąnakt nesu joks riteris. Aš vėl tik kontrabandininkas Davosas. Džiaugčiausi, jei būtumėt svogūnas.
Ji nusijuokė.
— Kas jus taip gąsdina? Aš? Ar tai, ką mes darome?
— Ką jūs darote. Aš prie to neprisidėsiu.
— Jūsų ranka iškėlė burę. Ta pati ranka laiko vairą.
Davosas tylėdamas stebėjo, kur plaukia valtis. Krantas šiaušėsi aštriomis uolomis, tad jis taikė gerokai tolyn į įlanką. Prieš sukant atgal jam reikėjo sulaukti ateinant potvynio. Vėtrų Gūžta, likusi jiems už nugaros, vis mažėjo, bet raudonoji moteris, regis, dėl to nesijaudino.
— Davosai Sivortai, jūs — geras vyras? — paklausė ji.
Ar geras vyras imtųsi šito darbo?
— Aš — vyras, — atsiliepė jis. — Esu geras savo žmonai, tačiau turėjau ir kitų moterų. Stengiuosi būti tinkamas tėvas savo sūnums, kad jie galėtų susirasti savo vietą šiame pasaulyje. Taip, pažeidinėjau įstatymus, tačiau iki šios nakties niekada nesijaučiau esąs piktadarys. Sakyčiau, miledi, kad esu ir toks, ir toks. Ir geras, ir blogas.
— Pilkas, — tarė ji. — Nei baltas, nei juodas, bet turintis ir vieno, ir kito. Ar toks ir esate, sere Davosai?
— Na ir kas, jei toks esu? Man regis, dauguma žmonių pilki.
— Jeigu pusė svogūno nuo puvėsio pajuodusi, tai tas svogūnas supuvęs. Žmogus yra arba geras, arba blogas.
Toli krante laužai susiliejo į neryškią pašvaistę juodame danguje, sausumos beveik nebuvo matyti. Jau reikėjo sukti atgal.
— Saugokit galvą, miledi.
Jis nustūmė vairą į šoną, ir laivelis sukdamasis išspjovė vandens čiurkšlę. Melisandra, kaip visada rami, viena ranka laikydamasi už krašto, pasilenkė po praslenkančiu skersiniu. Sugirgždėjo laivo lentos, supliauškėjo burė, tykštelėjo vanduo — viskas taip garsiai, kad būtum galėjęs prisiekti, jog girdi visa pilis. Bet Davosas nesijaudino. Pro galingas į jūrą atgręžtas Vėtrų Gūžtos sienas skverbdavosi vien tik niekada nenurimstančių, į uolas dūžtančių bangų aidas, ir tas pats vos girdimas.
Pasukus atgal į krantą, paskui jų laivą nutįso raibuliuojanti juosta.
— Kalbate apie vyrus ir svogūnus, — tarė Davosas Melisandrai, — o kaip moterys? Ar jos tokios pat? Jūs, miledi, gera ar bloga?
— Ak, tikrai gera, — sukikeno ji. — Aš, mielasis sere, irgi galiu vadintis riteriu. Šviesos ir gyvybės skelbėju.