— Tačiau šiąnakt vis dėlto ketinate nužudyti žmogų, — atsiliepė Davosas. — Taip, kaip nužudėte meisterį Kreseną.
— Jūsų meisteris pats nusinuodijo. Norėjo nunuodyti mane, bet mane saugojo aukštesnė galia, o jo — ne.
— O Renlis Barateonas? Kas buvo jo žudikas?
Ji atsigręžė. Gobtuvo šešėlyje jos akys degė tartum blyškiai raudonos žvakių liepsnelės.
— Ne aš.
— Melas, — Davosas dabar jau žinojo tvirtai.
Melisandra vėl nusijuokė.
— Klaidžiojate tamsoje ir sumaištyje, sere Davosai.
— Tai ir puiku, — Davosas mostelėjo ranka į tolumoje, ant Vėtrų Gūžtos sienų mirkčiojančius žiburius. — Jaučiate, koks vėjas žvarbus? Sargybiniai tupės susigūžę arčiau savo deglų. Truputis šilumos, truputis šviesos — tokią naktį tie deglai nepakeičiami. Tačiau jie sargybinius apakins, ir šie mūsų nepamatys. — Tikiuosi, kad ne. — Dabar mus saugo tamsos dievas, miledi. Net ir jus.
Sulig tais žodžiais jos akių liepsnelės, regis, sužibo ryškiau.
— Neminėkite šito vardo, sere. Kitaip prišauksite jo juodą žvilgsnį. Jis nesaugo nieko, užtikrinu jus. Jis — priešas viskam, kas gyva. Kaip tik deglai mus slepia, pats ką tik sakėte. Jų ugnis. Ryškioji Šviesos Valdovo dovana.
— Tebūnie jūsų valia.
— Teisingiau, jo valia.
Vėjas keitėsi. Davosas jį jauste jautė, spėjo iš to, kaip virpa juodas audeklas. Surado burės virves.
— Padėkite man nuleisti burę. Toliau iki pilies irkluosiu.
Valčiai supantis ant bangų, jie abu kartu suvyniojo burę. Atrišdamas irklus ir leisdamas juos į juodą ribuliuojantį vandenį, Davosas paklausė:
— Kas nuplukdė jus pas Renlį?
— Neprireikė, — atsakė ji. — Jo niekas nesaugojo. Tačiau čia… šita Vėtrų Gūžta — senovinė vieta. Jos akmenys apraizgyti kerų. Senų, visų užmirštų, bet tebesančių. Pro jos tamsias sienas negali prasiskverbti joks šešėlis.
— Šešėlis? — Davosas pajuto, kaip pašiurpęs dilgčioja kūnas. — Šešėlis — tai tamsos dalis.
— Sere riteri, esate visiškas neišmanėlis, blogiau net už vaiką. Tamsoje nėra šešėlių. Šešėliai — tai šviesos tarnai, ugnies vaikai. Ryškiausia liepsna meta tamsiausią šešėlį.
Davosas susiraukęs parodė jai, kad nutiltų. Jie jau artėjo prie kranto ir balsai galėjo nusklisti per vandenį. Jis irklavo, tylus irklų pliuškenimas skendo vienodoje bangų mūšoje. Iš jūros pusės Vėtrų Gūžta stovėjo ant blausiai baltos uolos, kalkakmenio skardis kilo stačiai aukštyn, o virš jo dar antra tiek tęsėsi milžiniška išorinė siena. Uoloje žiojėjo urvas, į jį Davosas ir taikė, kaip prieš šešiolika metų. Tas urvas vedė iki ertmės po pilimi, ten senovės lordai buvo įsirengę prieplauką.
Iki urvo nuplaukti galėjai tik per potvynį, bet vis tiek buvo itin pavojinga, tačiau kontrabandininko įgūdžiai Davoso neapgavo. Jis mikliai vingiavo tarp dantytų uolų, kol pagaliau priešais pasirodė urvo anga. Dabar jis leido bangoms nešti laivą vidun. Jų keteros taškėsi aplink, daužė iš visų pusių, kiaurai permerkdamos abu keleivius. Iš tamsos į juos dūrė vandens paviršiuje vos matomas, putų sūkuriais spjaudantis akmeninis pirštas, ir Davosui tik vargais negalais pavyko irklu nuo jo atsistumti.
Bet pagaliau jie prasmuko į urvą, vanduo aprimo, viską apgaubė aklina tamsa. Laivelis vis dar sukiodamasis jau plaukė lėčiau. Jų alsavimas aidu atsimušė nuo skliautų ir sienų. Davosas nesitikėjo, kad bus taip tamsu. Aną kartą urve liepsnojo deglai, pro šaudymo angas lubose žvelgė išbadėjusių vyrų akys. Jis žinojo, kad kažkur priekyje yra grotos. Irklais vis pristabdydamas valtį, įsirėmė į jas beveik švelniai.
— Toliau plaukti nėra kur, nebent turite pilyje žmogų, kuris pakeltų vartus. — Jo šnabždesys nusklido per raibuliuojantį vandenį lyg švelniomis rausvomis kojelėmis būtų nutapenusios pelytės.
— Jau įplaukėme į pilies vidų?
— Taip, po ja. Tačiau toliau kelio nebėra. Grotos leidžiasi iki pat dugno. Jų virbai taip arti vienas kito, kad net ir vaikas neprasispraustų.
Ji nieko neatsakė, tik pasigirdo tylus šiugždesys. Ir staiga tamsoje ištryško šviesa.
Davosas mėgino ranka prisidengti akis, jam užkando žadą. Melisandra atmetė atgal gobtuvą ir išsinėrė iš smilkstančio apsiausto. Po juo buvo nuoga, didžiuliu pilvu, tarsi tuoj turėtų gimdyti. Sunkios išbrinkusios krūtys gulėjo nusvirusios žemyn, pilvas, atrodė, tuoj sprogs.
— Dievai, saugokit mus, — sušnibždėjo Davosas ir išgirdo ją kvatojant kimiu, gomuriniu juoku. Jos akys žioravo tarsi įkaitusios žarijos, prakaito lašų nuberta oda švietė, regis, pati savaime. Melisandra švytėjo.
Sunkiai alsuodama ji atsitūpė ir pražergė kojas. Per šlaunis paplūdo kraujas, juodas kaip rašalas. Ištrūkęs klyksmas galėjo reikšti ir kančią, ir neapsakomą palaimą, o gal ir viena, ir kita. Davosas pamatė, kad iš jos lenda kūdikio viršugalvis. Tuoj išnėrė dvi ieškančios už ko įsitverti rankos, juodi pirštai įsikabino į besistanginančios Melisandros kojas, kol pagaliau šešėlis visas ištrūko lauk, išaugo aukštesnis už Davosą, iškilo iki pat urvo lubų ir pakibo virš valties. Davosas spėjo žvilgtelėti į jį vos akimirką, nes šešėlis prasispraudė tarp grotų virbų ir nulėkė vandens paviršiumi tolyn. Tačiau tos akimirkos jam užteko.
Jis pažino tą šešėlį. Nes pažino ir žmogų, kuris tą šešėlį metė.
Jonas
Nakties juodumoje atsklido rago balsas. Jonas pasirėmė ant alkūnės, iš įpročio kita ranka siekdamas Ilganagio. Sujudo ir stovykla. Ragas, pažadinantis miegančius, pagalvojo jis.
Ilgas žemas gaudesys vis dar aidėjo vos girdimas. Sargybiniai ant sienos sustingo kur stovėję, alsuodami šąlančių garų tumulus, atsigręžę į vakarus. Ragui galų gale nutilus, nurimo, regis, ir vėjas. Vyrai, numetę šalin antklodes, suklusę tyliai siekė iečių ir diržų su kalavijais. Sužvingo arklys, bet jį tuoj pat nutildė. Akimirksnį atrodė, tarsi visas miškas sustojo užgniaužęs kvapą. Nakties sargybos broliai laukė antrojo rago melsdamiesi, kad jis nesuskambėtų, ir baimindamiesi jį išgirsti.
Tyla tęsėsi nepakenčiamai ilgai. Galų gale vyrai suprato, kad antrojo rago nebus, ir dairydamiesi vienas į kitą šypsojosi suglumę, lyg mėgindami nuslėpti ką tik išgyventą nerimą. Jonas Snou įmetė į ugnį kelis medgalius, susijuosė diržą su kalaviju, užsitraukė batus ir po kaklu susegė apsiaustą, nupurtęs nuo jo prilipusius grumstus ir rasą. Šalia, maloniai kaitindamas veidą, jau liepsnojo laužas. Buvo girdėti, kaip palapinėje kruta lordas vadas. Po valandėlės Mormontas pakėlė durų uždangą.
— Vienas ragas?
Jam ant peties tylus ir pasišiaušęs, tarsi nelaimingas, tupėjo varnas.
— Vienas, milorde, — patvirtino Jonas. — Broliai grįžta.
Mormontas priėjo prie laužo.
— Pusrankis. Seniai jam laikas.
Laukdamas jis su kiekviena diena vis labiau nerimavo, dar šiek tiek, ir būtų ėmęs lipti sienomis.
— Pasirūpink, kad vyrai gautų karšto maisto, o jų arkliai — pašaro. Noriu tuoj pat pamatyti Koriną.
— Atvesiu jį, milorde.
Vyrų iš Šešėlių bokšto laukta jau seniai. Jiems laiku nepasirodžius, broliai ėmė spėlioti. Jonas prie laužo girdėjo niūriai murmant, ir ne vien Paniurėlį Edą. Seras Otinas Vitersas siūlė kuo greičiau atsitraukti į Juodąją pilį. Seras Maladoras Lokas norėjo žygiuoti į Šešėlių bokštą, pakeliui ieškoti Korino pėdsakų ir sužinoti, kas jį ištiko. O Torinas Smolvudas ragino veržtis toliau į kalnus.
— Mensas Plėšikas žino, kad jam teks susikauti su Sargyba, — aiškino Torinas, — tačiau jis tikrai nesitiki susidurti su mumis taip toli šiaurėje. Jodami aukštyn palei Balsvąją upę, galime jį užklupti netikėtai ir sukapoti visą jo kariauną, jam nė nesusigaudžius, kad jį puolame.