— Skaičiumi labai jam nusileistume, — prieštaravo seras Otinas. — Krasteris sakė, kad jis renka didžiulę kariuomenę. Daug tūkstančių. Be Korino mūsų tik du šimtai.
— Pasiųskite, sere, du šimtus vilkų prieš dešimt tūkstančių avių ir pažiūrėkite, kas atsitiks, — nedvejodamas varė savo Smolvudas.
— Torinai, tarp tų avių yra ožių, — įspėjo Džarmanas Bakvelas. — Taigi, o gal ir vienas kitas liūtas. Barškalas, Harma Šungalvė, Elfinas Varnažudys…
— Žinau apie juos ne blogiau už tave, Bakvelai, — atšovė Torinas Smolvudas. — Ir visiems nukaposiu galvas. Jie — tyržmogiai, o ne kareiviai. Keli šimtai didvyrių, greičiausiai girtų, didžiulėje moterų, vaikų ir vergų minioje. Nušluosime juos taip, kad turės kaukdami sprukti atgal į savo urvus.
Tokie ginčai trukdavo ištisas valandas ir susitarti niekaip nepavykdavo. Senasis Lokys buvo per daug užsispyręs, kad trauktųsi, bet pulti stačia galva palei Balsvąją upę į mūšį taip pat nenorėjo. Galų gale nieko nebuvo nuspręsta, tik dar kelias dienas palaukti vyrų iš Šešėlių bokšto ir, jeigu jie nepasirodytų, vėl susirinkti ir tartis.
Bet štai dabar jie ateina, vadinasi, sprendimo nebegalima atidėlioti. Jonas džiaugėsi bent jau tuo. Jeigu jau reikia kautis su Mensu Plėšiku, geriau tegu tai įvyksta greitai.
Paniurėlį Edą jis rado prie laužo besiskundžiantį, kad itin sunku miegoti, kai žmonės randa reikalą pūsti miške ragą. Jonas čia pat davė jam dar vieną priežastį niurnėti. Abu kartu jie pažadino Heiką, kuris į lordo vado nurodymus atsiliepė gausiais keiksmais, bet vis tiek atsikėlė, ir netrukus tuzinas brolių jau pjaustė daržoves sriubai.
Jonui žingsniuojant per stovyklą, atpūškavo Semas. Po juodu gobtuvu jo veidas buvo išblyškęs ir apvalus tarsi mėnulis.
— Girdėjau ragą. Sugrįžo tavo dėdė?
— Ne, tai vyrai iš Šešėlių bokšto.
Puoselėti viltį, kad Bendžinas Starkas galėtų grįžti gyvas ir sveikas, buvo vis sunkiau. Kumščio papėdėje Jono rastas apsiaustas galėjo priklausyti dėdei ar vienam jo vyrų, su tuo sutiko net ir Senasis Lokys, nors niekas nesuprato, kodėl jie tą apsiaustą ten užkasė, susukę į jį dėžę su drakono stiklu.
— Semai, turiu eiti.
Prie stovyklos sienos rado sargybinius, jau traukiančius iš gerokai įšalusios žemės aštriakuolius, kad galėtų praeiti atvykstantieji. Netrukus pirmieji broliai iš Šešėlių bokšto jau kopė šlaitu. Dauguma vilkėjo kailiais ir kietinta oda, vienur kitur buvo matyti šiek tiek plieno ar bronzos, atšiaurius kaulėtus veidus slėpė tankios barzdos, tad vyrai atrodė tokie pat gauruoti ir susivėlę kaip ir jų arkliai. Jonas nustebo pamatęs kai kuriuos jojant po du ant vieno žirgo. Įdėmiau įsižiūrėjus tapo aišku, kad daugelis sužeisti. Pakeliui jiems teko patirti nuotykių.
Koriną Pusrankį Jonas pažino vos išvydęs, nors anksčiau jo niekada nebuvo matęs. Apie tą įspūdingo stoto žvalgą Sargyboje sklandė beveik legendos: lėtakalbis, bet žaibiškų judesių, aukštas ir tiesus kaip ietis, ilgarankis, ilgakojis ir labai rimtas. Priešingai negu jo vyrai, buvo švariai nusiskutęs. Plaukai iš po šalmo krito stora, truputį apšarmojusia kasa, juodi drabužiai buvo tokie išblukę, kad atrodė pilki. Vadeles laikė ranka, kurioje buvo likę tik nykštys ir smilius; kitus pirštus nurėžė tyržmogio kirvis, šį teko sugauti, nes kitaip būtų perskėlęs jam kiaušą. Vyrai pasakojo, kad Korinas dūrė sužalotu kumščiu priešininkui į veidą, švirkščiantis kraujas tam tyržmogiui užliejo akis, ir Korinas jį nudėjo. Nuo tos dienos negailestingesnio priešo tyržmogiai už Sienos neturėjo.
Jonas pasveikino Koriną.
— Lordas vadas Mormontas norėtų tučtuojau su jumis susitikti. Palydėsiu jus iki jo palapinės.
Korinas nušoko nuo arklio.
— Mano vyrai alkani ir reikia pasirūpinti arkliais.
— Visa tai bus padaryta.
Žvalgas atidavė arklį vienam iš saviškių ir nuėjo kartu su Jonu.
— Tu — Jonas Snou. Esi panašus į savo tėvą.
— Pažinojote jį, milorde?
— Aš joks lordas. Tik Nakties sargybos brolis. Taip, tikrai, pažinojau lordą Edardą. Taip pat ir jo tėvą.
Jonui teko paspartinti žingsnį, kad spėtų paskui ilgakojį Koriną.
— Lordas Rikardas mirė, kai dar nebuvau gimęs.
— Jis buvo Nakties sargybos draugas, — Korinas atsigręžęs apsidairė. — Sako, paskui tave visur sekioja didvilkis.
— Vaiduoklis sugrįš auštant. Naktį jis medžioja.
Jiems atėjus, prie Senojo Lokio palapinės Paniurėlis Edas ant laužo kepė kumpio griežinėlius, puode virė tuzinas kiaušinių. Mormontas sėdėjo ant kelioninės kėdės, padarytos iš medžio ir odos.
— Jau baiminausi dėl jūsų. Turėjote bėdų?
— Susidūrėme su Elfinu Varnažudžiu. Mensas pasiuntė jį žvalgytis palei Sieną, tad sutikome jį grįžtantį, — Korinas nusiėmė šalmą. — Elfinas daugiau šiame krašte nebesiautės, bet keli iš to būrio nuo mūsų paspruko. Sugaudėme kiek įmanydami daugiau, bet gali būti, kad bent keletui pavyks grįžti į kalnus.
— Kiek jums tai kainavo?
— Keturi broliai žuvo. Tuzinas sužeistų. Priešas prarado triskart daugiau. Be to, sučiupome belaisvių. Vienas netrukus nuo žaizdų mirė, bet kitas išgyveno ilgiau, jį ištardėme.
— Geriau apie tai pakalbėkime viduje. Jonas atneš tau ragą alaus. O gal labiau norėtum karšto vyno su prieskoniais?
— Užteks karšto vandens. Dar kiaušinį ir kąsnį kumpio.
— Kaip nori, — Mormontas pakėlė palapinės durų uždangą, ir Korinas Pusrankis susikūprinęs žengė vidun.
Edas, palinkęs virš puodo, šaukštu vartė kiaušinius.
— Pavydžiu tiems kiaušiniams, — burbėjo jis, — dabar ir pats mielai šiek tiek pasivirinčiau. Įšokčiau į puodą, jei tik būtų didesnis. Nors man labiau tiktų, jei čia būtų ne vanduo, o vynas. Visai neprastas būdas numirti — sušilus ir apgirtus. Pažinojau brolį, kuris kartą nusiskandino vyne. Tiesą sakant, tas vynas buvo nekoks, o ir lavonas jo nepataisė.
— Tai paragavai to vyno?
— Rasti brolį negyvą — siaubingas dalykas. Tada ir tau prireiktų išgerti, lorde Snou, — Edas pamaišė puodą ir įmetė dar saują gvazdikėlių.
Nerasdamas sau vietos, Jonas pritūpė prie laužo ir pamaišė ugnį pagaliu. Iš palapinės sklido Senojo Lokio balsas, jį vis nutraukdavo varno karktelėjimas ar tylesni Korino Pusrankio žodžiai, bet suprasti, apie ką kalbama, buvo sunku. Elfinas Varnažudys negyvas, tai gerai. Tarp tyržmogių jis buvo vienas žiauriausių plėšikų, pravardę gavęs už daug nužudytų juodųjų brolių. Tada kodėl po tokios pergalės Korinas kalba taip niūriai?
Jonas vylėsi, kad atvykus Šešėlių bokšto vyrams nuotaika stovykloje pakils. Praeitą naktį jis tamsoje ėjo nusišlapinęs atgal ir nugirdo penkis ar šešis vyrus kalbantis prie gęstančio laužo žarijų. Pažinęs Četą, kuris murmėjo, esą jau seniai laikas sukti atgal, Jonas sustojo paklausyti.
— Visas šitas žygis — tik senio kvailiojimai, ir tiek, — išgirdo jis. — Nieko mes ten, tuose kalnuose, nerasime, nebent savo kapus.
— Speigilčiuose yra ir milžinų, ir vilkolakių, ir dar baisesnių padarų, — tarė Larkas Seserinis.
— Žinokite, tikrai tenai neisiu.
— Vargu ar Senasis Lokys leis tau rinktis.
— O gal mes patys nebeleisime jam nurodinėti, — atsiliepė Četas.
Kaip tik tą akimirką vienas šunų pakėlė galvą ir suurzgė, tad Jonui teko skubiai pasitraukti, kad jo nepastebėtų. Ta šneka buvo skirta ne mano ausims, pagalvojo jis. Norėjo viską papasakoti Mormontui, bet buvo labai nesmagu įskųsti brolius, net ir tokius kaip Četas ar Seserinis. Čia tik tuščios kalbos, sakė pats sau. Jie sušalę ir įsibauginę, kaip ir mes visi. Sunku laukti tupint virš miškų ant tos akmenuotos viršūnės ir spėliojant, kas gali nutikti rytoj. Nematomas priešas visada pats baisiausias.