Jonas išsitraukė iš makšties naująjį durklą ir žiūrėjo, kaip laužo liepsnos atsispindi tviskančiame juodame stikle. Medinę rankeną jis pasidarė pats, paskui dar apvyniojo kanapine virve, kad tiktų suimti delnu. Atrodė grubokai, bet buvo patogiau. Paniurėlis Edas pareiškė, kad iš stiklo peilių naudos maždaug tiek pat, kiek iš gumburėlių riterio antkrūtinyje, bet Jonas nenorėjo sutikti. Tegu ir trapesni, drakono stiklo ašmenys buvo aštresni už plieną.
Tikriausiai juos užkasė ne šiaip sau.
Jis padarė po durklą ir Grenui, ir lordui vadui. Kovos ragą atidavė Semui. Apžiūrėjus iš arčiau pasirodė, kad ragas įskilęs, ir net išvalęs visą purvą Jonas nepajėgė išpūsti nė menkiausio garso. Aptrupėjusi buvo ir jo briauna, bet Semas mėgo senus, net ir visiškai nenaudingus daiktus.
— Pasidaryk iš jo geriamąjį ragą, — pasakė jam Jonas, — ir kiekvieną kartą gerdamas prisiminsi šitą žygį už Sienos iki pat Pirmųjų Žmonių Kumščio.
Dar atidavė jam ieties antgalį ir saują strėlių antgalių, o visa kita išdalijo savo draugams, kad neštų sėkmę.
Senajam Lokiui drakono stiklo durklas, regis, patiko, bet prie diržo, kaip pastebėjo Jonas, jis vis tiek verčiau nešiojo plieninį. Mormontas niekaip negalėjo paaiškinti, kas užkasė tą apsiaustą ir ką tai galėtų reikšti. Gal Korinas žinos. Pusrankis po tyrus buvo keliavęs toliau nei kas kitas.
— Pats jiems patarnausi ar eiti man?
Jonas įsikišo durklą atgal į makštį.
— Nunešiu pats.
Jis norėjo paklausyti, ką jie kalba.
Nuo sužiedėjusios avižinės duonos kepalo atriekęs tris storas riekes, Edas sudėjo jas ant medinės lėkštės, apkrovė kumpiu ir užpylė taukų su paskrudusiais mėsos trupinėliais. Dar padavė dubenį su kietai virtais kiaušiniais. Vienoje rankoje nešdamas tą dubenį, kitoje — medinę lėkštę, Jonas atbulas žengė į vado palapinę.
Korinas tiesia kaip ietis nugara, sukryžiavęs kojas, sėdėjo ant grindų. Jam šnekant, žvakės šviesa švysčiojo ant jo lygių ir kietų tarsi plokštelės skruostų.
— …Barškalas, Verksnys ir visi kiti didesni ar mažesni vadai, — kalbėjo jis. — Turi jie ir vilkolakių, ir mamutų, o pajėgos jų didesnės, negu kada būtume galėję įsivaizduoti. Bent jau taip jis tvirtino. Nedrįsčiau prisiekti, kad visa tai — tiesa. Ebenas mano, kad tas žmogėnas pripasakojo mums pasakų, tikėdamasis dar nors truputėlį atitolinti mirtį.
— Tiesa tai ar melas, bet reikia pranešti likusiems prie Sienos, — tarė Senasis Lokys, Jonui dedant tarp jų lėkštę. — Taip pat ir karaliui.
— Kuriam?
— Visiems karaliams. Ir tikriems, ir neteisėtiems. Jeigu jie siekia valdyti šitą kraštą, tai tegu jį ir gina.
Pusrankis pasiėmė kiaušinį ir sumušė į dubens kraštą.
— Tie karaliai darys kaip jiems šaus į galvą, — atsiliepė jis lupdamas kiaušinio lukštą. — Tikriausiai labai nedaug. Didžiausia viltis — Vinterfelas. Starkai turėtų sukelti visą šiaurę.
— Taip, tikrai.
Senasis Lokys išskleidė žemėlapį, raukydamasis pažvelgė į jį, numetė šalin ir išvyniojo kitą. Jonas aiškiai matė, kad jis svarsto, kur galėtų kristi pirmasis smūgis. Kadaise per šimtą mylių nusitęsusioje Sienoje Sargyba turėjo septyniolika pilių, bet mažėjant brolių skaičiui jos viena po kitos liko apleistos. Dabar įgulas turėjo tik trys, ir Mensas Plėšikas tai žinojo kuo puikiausiai.
— Turiu vilčių, kad seras Aliseris Tornas iš Karaliaus Uosto atves naujų žmonių. Jeigu galėtume iš Šešėlių bokšto skirti įgulą į Pilkąją sargybą, o iš Rytų sargybos — į Ilgąją Kalvą…
— Pilkoji sargyba beveik visiškai sugriuvusi. Labiau tiktų Akmens Durys, jei tik rastume užtektinai žmonių. Taip pat ir Ledkraštis ar Gilusis Ežeras, ko gero. O tarp jų — kasdien ant Sienos budinčios sargybos grandys.
— Taip, sargybos grandys. Gal net dukart per dieną, jei pajėgtume. Siena — jau savaime grėsminga kliūtis. Jei gynėjų nebus, ji nesustabdys jų, bet laiko tikrai sugaišins. Juo didesnė kariauna, juo ilgesniam laikui įstrigs. Ateis iš visiškai tuščių žemių, tad tikriausiai ves su savimi ir moteris. Ir vaikus, gyvulius… ar esi matęs, kad ožka liptų kopėčiomis? Arba sliuogtų virve? Vadinasi, turės statydintis laiptus ar kokią nuožulnią plokštumą… tam prireiks mėnesio, o gal ir daugiau. Mensas susigaudys, kad jam būtų geriausia praeiti po Siena. Pro vartus ar…
— Pralaužti ją.
Mormontas staiga kilstelėjo galvą.
— Ką?
— Jie neketina nei kopti į Sieną, nei raustis po ja, milorde. Ketina ją pralaužti.
— Siena yra septynių šimtų pėdų aukščio ir prie pagrindo tokia stora, kad šimtinė vyrų kirviais ir kapliais turėtų daužyti ją ištisus metus.
— Tegu ir taip.
Mormontas susiraukęs kumščiu suėmė sau barzdą.
— Tai kokiu būdu?
— Kaip kokiu? Kerais, žinoma, — Korinas nukando pusę kiaušinio. — Kokiu kitu tikslu Mensas būtų sumanęs telkti savo kariauną Speigilčiuose? Atšiaurus ten kraštas, ir iki Sienos — tolimas bei sunkus kelias.
— Maniau, kad į kalnus jis nusikraustė slėpdamas savo būrius nuo mano žvalgų.
— Gal ir dėl to, — atsiliepė Korinas baigdamas valgyti kiaušinį, — tačiau, man regis, yra ir kitų priežasčių. Aukštuose šaltuose kalnuose jis kažko ieško. Ieško to, kas jam reikalinga.
— Ieško, — pakėlęs galvą, klyktelėjo Mormonto varnas. Uždaroje palapinėje tas garsas nuskambėjo šaižiai tarsi peilis.
— Kažkokios galios. Kokia ji? Šito mūsų belaisvis pasakyti negalėjo. Matyt, jį tardė labai jau žiauriai, tad mirė nedaug tepasakęs. Šiaip ar taip, man regis, vargu ar jis ką nors apie tai žinojo.
Jonas girdėjo, kaip lauke ūžauja vėjas. Verždamasis pro išorinės sienos plyšius, brazdindamas palapinės virves, jis stūgavo gūdžiu pratisu balsu. Mormontas susimąstęs patrynė lūpas.
— Kažkokios galios, — pakartojo jis. — Privalau sužinoti daugiau.
— Vadinasi, reikia į kalnus siųsti žvalgus.
— Nebenoriu prarasti daugiau žmonių.
— Mirtis — mums skirtas likimas. Juk dėl to ir velkamės šituos juodus drabužius, kad mirtume gindami kraštą. Siųsčiau penkiolika vyrų, būreliais po penkis. Vieną — aukštyn Balsvąja upe, kitą — per Aidžiąją perėją, trečią — Milžinų Laiptais. Vadovauti galėtų Džarmanas Bakvelas, Torinas Smolvudas ir aš pats. Ir sužinosime, kas tuose kalnuose tūno.
— Tūno, — suklykė varnas. — Tūno.
Lordas vadas Mormontas giliai atsiduso.
— Kito kelio nematau, — sutiko jis, — tačiau jei negrįšite…
— Iš Speigilčių, milorde, kas nors vis tiek ateis, — tarė žvalgas. — Jeigu mes, bus puiku. Jeigu ne mes, tai bus Mensas Plėšikas, o jūs įsitaisę jam skersai kelio. Jis negalės palikti jūsų užpakalyje ir traukti į pietus, nes tada sektumėte iš paskos ir puldinėtumėte jo užnugarį. Privalės pulti. O šita vieta gera.
— Ne tokia jau gera, — atsiliepė Mormontas.
— Ką gi, tuomet visi mirsime. Kol tai nutiks, mūsų broliai ant Sienos gaus laiko pasiruošti. Nusiųs įgulas į tuščias pilis, aklinai užrems vartus, pasikvies pagalbon lordus ir karalius, išgaląs kirvius ir sutaisys svaidykles. Mūsų gyvybės neprapuls veltui, nebus gaila mirti.