— Mirti, — karktelėjo varnas, žingsniuodamas per Mormonto pečius. — Mirti, mirti, mirti, mirti.
Senasis Lokys sėdėjo sulinkęs ir tylus, tarsi žodžiai būtų jam tapę per sunki našta. Tačiau galų gale prabilo:
— Tegu dievai man atleidžia. Išsirink sau vyrus.
Korinas Pusrankis pakreipė galvą. Žvilgsniu susidūrė su Jonu ir gerą valandėlę nenuleido akių.
— Labai gerai. Renkuosi Joną Snou.
Mormontas sumirksėjo.
— Jis dar tik neseniai išaugo iš vaikiško amžiaus. Be to, jis — mano patarnautojas. Dar net ne žvalgas.
— Tavimi, milorde, kuo puikiausiai pasirūpins ir Toletas, — Korinas kilstelėjo sužalotąją dvipirštę plaštaką. — Senieji dievai už Sienos dar galingi. Pirmųjų Žmonių dievai… ir Starkų.
Mormontas pakėlė akis į Joną.
— Ko norėtum tu pats?
— Eiti, — nė akimirkos neabejojęs atsakė šis.
Senis liūdnai šyptelėjo.
— Taip ir maniau.
Jonui kartu su Korinu Pusrankiu žengiant iš palapinės, jau aušo. Vėjo gūsis čia pat pagavo jų juodus apsiaustus ir nuo laužo pakėlė karštų žiežirbų spiečių.
— Išjosime vidurdienį, — tarė jam žvalgas. — Verčiau pasistenk susirasti tą savo vilką.
Tirionas
—Karalienė ruošiasi išsiųsti iš pilies princą Tomeną.
Blausioje septos tyloje, supami šešėlių ir mirguliuojančių žvakių liepsnelių, jie klūpojo vieni du, bet Lanselis vis tiek stengėsi kalbėti kuo tyliau.
— Lordas Džailsas palydės jį į Rosbį ir paslėps ten perrengęs pažu. Jie ketina patamsinti jam plaukus ir visiems sakyti, kad tai pakelės riterio sūnus.
— Ko ji bijo — minios? Ar manęs?
— Abiejų, — atsakė Lanselis.
— Taip.
Apie šitą sumanymą Tirionas nieko nežinojo. Nejaugi šį kartą mažieji Veirio paukšteliai bus kažką pražiopsoję? Net ir vorams, matyt, pasitaiko snustelti… o gal eunuchas žaidžia gudresnį ir kebliau sumegztą žaidimą, negu Tirionas manė?
— Dėkoju jums, sere.
— Ar galiu tikėtis, kad suteiksite tą malonę, kurios esu prašęs?
— Labai gali būti.
Būsimame mūšyje Lanselis norėjo gauti būrį ir jam vadovauti. Nuostabus būdas mirti dar nespėjus užsiauginti tų savo ūsiukų, tačiau jauni riteriai visada įsivaizduoja esą nenugalimi.
Pusbroliui išsmukus laukan, Tirionas dar liko viduje. Prie Karžygio altoriaus nuo vienos žvakelės jis uždegė kitą. Saugok mano brolį, netikėli tu, jis — vienas taviškių. Antrą žvakę uždegė Pašaliečiui, šį kartą už save.
Tą vakarą, kai Raudonąją pilį apgaubė tamsa, atėjęs Bronas rado Tirioną antspauduojantį laišką.
— Nunešk jį serui Džeislinui Baivoteriui.
Neūžauga užlašino ant pergamento karšto auksaspalvio vaško.
— Kas ten parašyta? — Bronas nemokėjo skaityti, tad nesidrovėdamas klausinėjo nederamų dalykų.
— Kad jis privalo paimti penkiasdešimt geriausių karių ir vykti į žvalgybą Rožių keliu. — Tirionas savo antspaudu spustelėjo minkštą vašką.
— Stanis greičiausiai atžygiuos Karališkuoju keliu.
— Ak, žinau, žinau. Pasakyk Baivoteriui, kad nekreiptų dėmesio į tai, kas parašyta laiške, ir vestų vyrus į šiaurę. Jis turi surengti pasalą kelyje į Rosbį. Po vienos kitos dienos lordas Džailsas iškeliaus atgal į savo pilį su tuzinu vyrų, keliais tarnais ir mano sūnėnu. Princas Tomenas gali būti perrengtas pažu.
— Berniuką reikia grąžinti atgal, ar ne taip?
— Ne. Jį reikia pristatyti į tą pilį.
Tirionas nusprendė, kad sumanymas išvežti Tomeną iš miesto — viena geresnių sesers minčių. Rosbyje Tomenui negrės pavojus patekti į minios rankas, o ir Staniui bus sunkiau, jeigu broliai gyvens atskirai. Net užėmęs Karaliaus Uostą ir nugalabijęs Džofrį, jis vis tiek dar turės varžovą iš Lanisterių giminės.
— Lordas Džailsas per daug paliegęs, kad bėgtų, ir labai jau bailus, kad drįstų stoti į kovą. Jis įsakys savo pilies valdytojui atidaryti vartus. Atsidūręs viduje, Baivoteris privalo išvyti įgulą ir saugoti tenai Tomeną. Paklausk jo, ar gražiai skamba — lordas Baivoteris.
— Lordas Bronas skambėtų dar gražiau. Galėčiau ir aš sučiupti tą berniuką. Jeigu už tai galima tapti lordu, supčiau jį pasisodinęs ant kelių ir dainuočiau vaikiškas daineles.
— Tu man reikalingas čia, — tarė Tirionas. Be to, sūnėno tau patikėti negalėčiau. Jeigu kas nors nutiktų Džofriui, Lanisterių teisė į sostą laikytųsi vien ant liaunų Tomeno pečių. Sero Džeislino auksiniai apsiaustai berniuką gins, o Brono samdiniai tik ir žiūrėtų, kaip čia jį pardavus priešams.
— Ką naujasis lordas turi daryti su senuoju?
— Ką tik nori, bet su sąlyga, kad nepamirš duoti jam maisto. Numarinti jo nenoriu, — Tirionas atsistūmė nuo stalo. — Su princu sesuo išsiųs vieną iš karaliaus sargybos.
Bronui tai nepadarė įspūdžio.
— Skalikas guli prie kojų Džofriui ir jo nepaliks. Su kitais Geležinrankio auksiniai apsiaustai turėtų nesunkiai susidoroti.
— Jei tektų žudyti, pasakyk serui Džeislinui, kad tai turi vykti ne Tomeno akyse. — Tirionas užsimetė sunkų tamsiai rudos vilnos apsiaustą. — Mano sūnėnas — labai švelnios širdies.
— Ar esi tikras, kad jis — Lanisteris?
— Niekuo nesu tikras, išskyrus žiemą ir mūšį, — atsiliepė Tirionas. — Eime. Dalį kelio josiu su tavimi.
— Pas Čatają?
— Per daug gerai mane pažįsti.
Jie išjojo pro užpakalinius vartus šiaurės sienoje. Tirionas spustelėjo kulnais žirgą ir nukaukšėjo Šešėlių gatve. Kanopoms subildėjus ant grindinio akmenų, į šoninius skersgatvius nėrė kelios baugščios žmogystos, bet raitelių užkabinti nedrįso niekas. Taryba patvirtino jo įvestą draudimą būti gatvėje po vakarinio varpo dūžių — tai reiškė mirties bausmę. Šitas įsakymas iš dalies sugrąžino Karaliaus Uostui ramybę ir keturis kartus sumažino skaičių lavonų, kas rytą randamų šoninėse gatvelėse, tačiau Veiris sakė, esą žmonės vis tiek jį už tai keikė. Jie turėtų man padėkoti, kad dar turi kvapo keikti. Jojant Varkalių gatve, jiems kelią pastojo du auksiniai apsiaustai, tačiau supratę, su kuo susidūrė, puolė maldauti atleidimo ir tuoj pat pasitraukė. Bronui jau reikėjo sukti į pietus prie Purvo vartų, tad jie išsiskyrė.
Tirionas nujojo į Čatajos pusę, bet staiga jo kantrybė išgaravo. Pasisukęs balne, nužvelgė gatvę už nugaros. Niekur nepamatė nė gyvos dvasios. Visi langai buvo tamsūs arba sandariai uždengti langinių. Jis neišgirdo nė garso, tik po skersgatvius ūžavo vėjas. Jei Sersėja pasiuntė ką nors manęs sekti, tasai, matyt, bus apsimetęs žiurke.
— Suk juos galai, — sumurmėjo jis. Nuo atsargumo jį jau pykino. Apgręžęs žirgą, smarkiai paspaudė jį pentinais. Jei kas nors seka iš paskos, pažiūrėsime, ar gerai jodinėja. Ir nuskriejo mėnulio apšviestomis gatvėmis, skeldamas žiežirbas iš grindinio akmenų, nardydamas siaurais skersgatviais ir vingiuotais takais, skubėdamas pas savo meilę.
Belsdamas į vartus jis išgirdo tylią muziką, sklindančią per smaigais pasišiaušusias mūro sienas. Vidun jį įleido vienas iš ibeniečių. Atidavęs jam savo arklį, Tirionas paklausė:
— Kas ten toks?