Didžiosios menės rombo pavidalo langai švytėjo geltona šviesa, ten dainavo vyriškas balsas.
— Kažkoks pilvotas dainininkas, — gūžtelėjo pečiais ibenietis.
Einant nuo arklidžių prie namo, daina vis garsėjo. Tirionas niekada labai nesižavėjo dainininkais, o šitas, nors dar net nematytas, patiko dar mažiau. Jam atidarius duris, daina nutrūko.
— Milorde ranka, — puldamas ant kelių murmėjo plinkantis dainininkas apvaliu atsikišusiu pilvu, — kokia garbė, kokia didžiulė garbė.
— Milorde, — išvydusi Tirioną nušvito Šaja. Jis mėgo šitą šypseną, taip greitai, be jokių apmąstymų nušviečiančią jos dailų veidą. Mergina vilkėjo purpurinę šilko suknelę su sidabru atausta diržo juosta. Spalvos gražiai derėjo prie tamsių plaukų bei lygios ir šviesios kaip pienas odos.
— Mieloji, — atsiliepė jis. — O kas šitas?
Dainininkas pakėlė galvą.
— Mane vadina Simonu Sidabrabalsiu, milorde. Esu muzikantas, dainininkas, pasakotojas…
— Ir kvailys per visą pilvą, — nutraukė jį Tirionas. — Kaip mane pavadinai, kai įėjau?
— Pavadinau? Aš tik… — Simono balso sidabras, regis, pavirto švinu. — Milorde ranka, sakiau, kokia garbė…
— Išmintingesnis žmogus būtų apsimetęs, kad nepažino. Aišku, nebūčiau patikėjęs, bet reikėjo bent jau pasistengti. Ką man dabar su tavimi daryti? Tu pažįsti mano mieląją Šają, žinai, kur ji gyvena, žinai, kad vienas atvykstu pas ją naktimis.
— Prisiekiu, aš niekam nesakysiu…
— Šiuo atžvilgiu iš tiesų abu galvojame vienodai. Labos tau nakties.
Tirionas nusivedė Šają laiptais aukštyn.
— Mano dainininkas, ko gero, daugiau jau nebedainuos, — nusišaipė ji. — Iš baimės bus praradęs balsą.
— Priešingai, šiek tiek išgąsčio padės jam geriau išdainuoti aukščiausias gaidas.
Ji uždarė miegamojo duris.
— Tu juk neskriausi jo? — Ji uždegė kvėpinto vaško žvakę ir priklaupė nuauti jam batų. — Jo dainos prablaško mane tomis naktimis, kai neateini.
— Kaip aš norėčiau ateiti kiekvieną naktį, — atsiliepė Tirionas, Šajai trinant jo basas pėdas. — Ar gerai jis dainuoja?
— Už kai kuriuos geriau, bet yra ir geresnių.
Tirionas praskleidė jos drabužį ir veidu prisiglaudė prie krūtinės. Nuo jos visada dvelkė švara net ir šiame tarsi tvartas dvokiančiame mieste.
— Pasilik jį, jei nori, bet niekur neišleisk. Nenoriu, kad jis valkiotųsi po miestą ir pliaukštų smuklėse.
— Jis ne…
Tirionas užčiaupė jai lūpas bučiniu. Kalbų jau buvo gana; jis troško to svaigiai paprasto malonumo, kurį rasdavo tarp jos kojų. Bent jau čia jis buvo laukiamas ir pageidaujamas.
Paskui, jau po visko, ištraukė ranką jai iš po galvos, užsimetė tuniką ir nusileido į sodą. Vaismedžių lapai blizgėjo pasidabruoti mėnulio pjautuvo, kuris atsispindėjo akmenimis iškloto tvenkinio paviršiuje. Tirionas įsitaisė palei vandenį. Kažkur dešinėje netikėtai jaukiai, tarsi tikrų namų kertėje, čirpė svirplys. Kaip čia ramu, pagalvojo jis, bet ar ilgam?
Pajutęs kažkokį šleikštų kvapą, Tirionas atsigręžė į namą. Tarpduryje stovėjo Šaja, apsisiautusi jo padovanota sidabru tviskančia suknele. Mylėjau mergelę baltą kaip sniegas, mėnuo švytėjo jos plaukuose. Jai už nugaros kretėjo vienas tų elgetaujančių brolių, kresnas vyras purvinais sulopytais drabužiais, basas, sudžiūvusiu purvu aplipusiomis pėdomis, po kaklu, kur septonai nešioja savo krištolą, ant odinės virvutės turėjo pasikabinęs puodelį. Dvokė taip, kad net ir žiurkė būtų ėmusi žiaukčioti.
— Jūsų aplankyti atėjo lordas Veiris, — paskelbė Šaja.
Elgetaujantis brolis apstulbęs sumirksėjo. Tirionas nusikvatojo.
— Iš tiesų. Kaipgi atpažinai jį, jeigu net aš nesupratau?
— Juk tai vis tiek jis, — mergina gūžtelėjo pečiais. — Tik kitaip apsirengęs.
— Ir apsirengęs, ir kvepiantis, ir vaikštantis kitaip, — tarė Tirionas. — Dauguma vyrų apsigautų.
— Tikriausiai apsigautų ir dauguma moterų. Bet ne kekšė. Kekšė išmoksta matyti vyrą, o ne jo apdarą. Jei ne, tai anksčiau ar vėliau lieka gulėti skersgatvyje negyva.
Veiris atrodė susirūpinęs, tačiau ne dėl netikrų šašų ant kojų. Tirionas nusijuokė.
— Šaja, gal atneštum mums vyno?
Gėrimas tikriausiai pravers. Nesvarbu, kokia priežastis pačioje nakties gūdumoje atginė eunuchą čionai, tai nežadėjo nieko gero.
— Milorde, man net baugu sakyti, kodėl atėjau, — Šajai išėjus, prabilo Veiris. — Turiu prastų žinių.
— Verčiau būtumėt apsitaisęs juodomis plunksnomis, Veiri, vaikštote kaip koks bloga lemiantis ženklas, kuo tikriausias varnas. — Tirionas nerangiai atsikėlė, tarsi nedrįsdamas klausti. — Kas nors Džeimiui?
Jeigu jam padarė ką nors bloga, jų neišgelbės niekas.
— Ne, milorde. Kiti dalykai. Seras Kortnėjus Penrouzas negyvas. Vėtrų Gūžta atvėrė vartus Staniui Barateonui.
Nerimas akimirksniu išvaikė Tirionui iš galvos visas kitas mintis. Šajai grįžus su vynu, jis nugėrė gurkšnį ir iš visų jėgų trenkė taurę. Ši sudužo atsimušusi į namo kampą. Šaja kilstelėjo delną dengdamasi nuo šukių. Vynas ilgais juodais pirštais nuvarvėjo per sieną.
— Prakeikimas! — iškošė Tirionas.
Veiris nusišypsojo praverdamas burną, pilną sugedusių dantų.
— Kam, milorde? Serui Kortnėjui ar lordui Staniui?
— Abiem.
Vėtrų Gūžta buvo galinga, turėjo atsilaikyti pusmetį, o gal ir ilgiau… tiek laiko jo tėvui būtų pakakę susidoroti su Robu Starku.
— Kaip tai atsitiko?
Veiris žvilgtelėjo į Šają.
— Milorde, ar mums būtinai reikia trikdyti jūsų žaviosios ledi miegą tokiomis niūriomis ir kruvinomis šnekomis?
— Ledi gal ir sutriktų, — atšovė Šaja, — bet aš — tikrai ne.
— Be reikalo, — tarė jai Tirionas. — Kritus Vėtrų Gūžtai, Stanis netrukus atsigręš į Karaliaus Uostą. — Dabar jis pasigailėjo tėškęs vyną į sieną. — Lorde Veiri, luktelkite valandėlę. Josiu su jumis atgal į pilį.
— Lauksiu jūsų arklidėje, — jis nusilenkė ir nušlepsėjo šalin.
Prisitraukęs Šają, Tirionas pasisodino ją šalia.
— Tau čia nesaugu.
— Mane supa sienos ir tavo duoti sargybiniai.
— Tai samdiniai, — tarė Tirionas. — Jie mėgsta mano auksą, tai tiesa, bet ar bus pasirengę už jį mirti? O sienos — vienas žmogus, užsiropštęs kitam ant pečių, po akimirkos jau bus šioje pusėje. Per riaušes buvo sudegintas labai panašus namas. Jo savininką auksakalį užmušė, nes jis labai nusikalto — turėjo sandėlyje daug atsargų. Lygiai taip pat į gabalus sudraskė aukštąjį septoną, pusšimtį kartų išžagino Lolisę ir suknežino serui Aronui kiaušą. Kaip manai, ką jie darytų, jeigu jiems į rankas patektų karaliaus rankos ledi?
— Norėjai pasakyti — karaliaus rankos kekšė? — ji žvelgė į Tirioną savo didelėmis drąsiomis akimis. — Bet su malonumu būčiau jūsų ledi, milorde. Vilkėčiau visais tais dailiais drabužėliais, kuriuos man dovanojote, atlasais ir šilkais, ir auksu siuvinėtais apdarais, nešiočiau jūsų brangakmenius, laikyčiausi jums už parankės, sėdėčiau greta per puotas. Gimdyčiau jums sūnus, juk tikrai galėčiau… ir prisiekiu, jums niekada dėl manęs nebūtų gėda.
Vien tai, kad myliu tave, man jau didžiausia gėda.
— Graži svajonė, Šaja. Bet maldauju — dabar pamiršk ją. Taip niekada nebus.
— Dėl karalienės? Aš ir jos nebijau.