— Užtat aš bijau.
— Tai nužudyk ją, ir baigta. Neatrodo, kad labai mylėtumėte vienas kitą.
— Ji mano sesuo, — atsiduso Tirionas. — Žmogų, žudantį savo kraujo giminę, amžinai prakeiks ir dievai, ir žmonės. Be to, kad ir ką mudu galvotume apie Sersėją, ją myli mano tėvas ir brolis. Galiu pergudrauti bet kurį žmogų Septyniose Karalystėse, tačiau dievai pasirūpino, kad nebūčiau pajėgus stoti prieš Džeimį su kalaviju rankoje.
— Jaunasis Vilkas ir lordas Stanis taip pat turi kalavijų, bet tu jų nebijai.
Mieloji, gerai, kad ne viską žinai.
— Prieš juos turiu visą Lanisterių giminės galybę. Prieš Džeimį ar tėvą — tik kreivą nugarą ir susuktas kojas.
— Dar turi mane, — Šaja pabučiavo jį prisiglausdama visu kūnu ir rankomis apsivydama jo kaklą.
Bučiuojamas jis kaip visada susijaudino, bet šį kartą švelniai išsivadavo iš jos glėbio.
— Ne dabar. Mieloji, aš… na, sakykim, turiu tarsi kokią minties užuomazgą. Manau, man pavyktų tave perkelti į pilies virtuvę.
Šajos veidas sustingo.
— Į virtuvę?
— Taip. Jeigu šito imsis Veiris, nė šuo nesulos.
— Milorde, — sukikeno ji, — aš jus nunuodysiu. Visi vyrai, kurie paragaudavo mano gaminto maisto, tuoj puldavo aiškinti, kokia aš puiki lovoje.
— Raudonojoje pilyje virėjų netrūksta. Kaip ir mėsininkų ar kepėjų. Tau teks būti indų plovėja.
— Šveisti puodus, — nutęsė Šaja, — apsivilkus šiurkštaus rudo milo maišą. Tai štai kokią milordas nori mane matyti?
— Milordas nori matyti tave gyvą, — atsiliepė Tirionas. — O su šilkais ir aksomais sukiotis virtuvėje nelabai patogu.
— Gal aš milordui jau įkyrėjau? — Šaja pakišo ranką jam po tunika ir surado pimpalą. Užteko jai tik paglostyti, ir šis kaipmat sustandėjo. — Štai jis vis dar nori manęs, — nusijuokė ji. — Ar nenorėtumėte padulkinti savo mergšės iš virtuvės, milorde? Galite pabarstyti mane miltais ir laižyti padažą nuo mano papukų, jeigu tik jums…
— Liaukis.
Jos elgesys priminė jam Densę, visomis jėgomis mėginusią laimėti lažybas. Nebeleisdamas daugiau išdykauti, nustūmė jos ranką.
— Šaja, dabar ne laikas smagintis lovoje. Galbūt nuo to priklauso tavo gyvybė.
Jos šypsenos nebeliko.
— Jeigu suerzinau milordą, tikrai nenorėjau, bet gal… gal pakaktų skirti man daugiau sargybinių?
Tirionas giliai atsiduso. Nepamiršk, ji dar tokia jaunutė, tarė sau. Paėmė ją už rankos.
— Vienus papuošalus galima pakeisti kitais, galima pasiūti naujų suknelių, kur kas gražesnių už senąsias. Tarp šitų sienų pati brangiausia man esi tu. Raudonojoje pilyje nėra itin saugu, bet vis tiek saugiau negu čia. Noriu, kad būtum ten.
— Virtuvėje, — bereikšmiu balsu tarė ji, — ir šveisčiau puodus.
— Neilgam.
— Mano tėvas vertė mane dirbti virtuvėje, — vyptelėjusi atsiliepė ji. — Todėl nuo jo ir pabėgau.
— Sakei, kad pabėgai, nes tėvas vertė gulėti su juo, — priminė Tirionas.
— Ir dėl to. Šveisti puodus man nepatiko lygiai taip pat, kaip ir jausti savyje jo pimpalą, — ji papurtė galvą. — Kodėl negali apgyvendinti manęs savo bokšte? Pusė dvaro lordų laiko guolio šildytojas.
— Man tiesiai ir aiškiai uždraudė imti tave į dvarą.
— Kas — tavo kvailas tėvas? — patempė lūpas Šaja. — Esi suaugęs ir gali laikyti kekšių kiek tik užsigeisi. Ar jis mano, kad vis dar esi beūsis berniukas? Ką jis tau padarys — pliaukštels per užpakalį?
Tirionas šėrė jai. Ne per smarkiai, bet vis dėlto skaudžiai.
— Prakeikimas, — burbtelėjo, — prakeikimas. Niekada nesityčiok iš manęs. Nedrįsk.
Valandėlę Šaja tylėjo. Buvo tylu, tik vis nesiliovė čirpęs svirplys.
— Maldauju man atleisti, milorde. Jokiu būdu nenorėjau jūsų įžeisti.
O aš jokiu būdu nenorėjau tavęs mušti. Dievai maloningieji, ar jau tapau toks kaip Sersėja?
— Blogai pasielgėme, — tarė jis. — Abu. Šaja, tu nesupranti, — žodžiai, kurių jis niekada neketino sakyti, staiga pabiro lyg mugės vaidintojai iš tuščiavidurio arklio. — Kai buvau trylikos metų, vedžiau valstiečio dukterį. Bent jau tuo metu galvojau, kad ji — valstiečio duktė. Iš meilės jai buvau apakęs ir maniau, kad ji jaučia tą patį, bet tėvas grubiai atvėrė man akis. Mano nuotaka buvo kekšė, Džeimio pasamdyta, kad pirmą kartą paragaučiau vyriškumo.
Ir aš, kvailys, visu tuo tikėjau.
— Kad galutinai patikėčiau, tėvas atidavė mano žmoną į kareivines savo sargybai, kad tie vyrai pasidžiaugtų, o man liepė žiūrėti.
Ir paimti paskutinį kartą, kai visi kareiviai bus baigę. Paskutinį kartą, jau be jokios meilės ar švelnumo. „Taigi atsiminsi ją tokią, kokia yra iš tikrųjų“, — kalbėjo tėvas. Privalėjau jo nepaisyti, bet mano pimpalas — išdavikas ir padariau kaip man buvo liepta.
— Kai viskas baigėsi, tėvas pasirūpino nutraukti santuoką. Septonai sakė, kad nieko nebeliko, tarsi niekada nebūtume susituokę, — jis spustelėjo Šajai ranką. — Labai prašau, daugiau nebekalbėkime apie Rankos bokštą. Virtuvėje pabūsi tik truputėlį. Kai susitvarkysime su Staniu, gausi kitą namą ir švelniausių šilkų, kad prilygtų tavo rankoms.
Šaja žvelgė išplėtusi akis, bet jis negalėjo įžiūrėti, kas jose slypi.
— Jei visą dieną turėsiu valyti krosnis ir gremžti lėkštes, mano rankos nebebus švelnios. Nejaugi norėsi, kad jos tave liestų, jei bus raudonos, suskirdusios, skaudančios nuo karšto vandens ir muilo šarmo?
— Labiau negu bet kada, — atsiliepė Tirionas. — Pažvelgęs į jas, prisiminsiu, kokia tu narsi.
Jis nesuprato, ar Šaja patikėjo. Ji nuleido akis.
— Padarysiu kaip įsakysite, milorde.
Šiąnakt tik tokio sutikimo ir galima tikėtis — Tirionas tai matė aiškiai. Pabučiavo ją į skruostą, ten, kur pataikė ranka, kad ne taip skaudėtų.
— Atsiųsiu žmones tavęs paimti.
Veiris kaip žadėjęs laukė arklidėje. Jo žirgas atrodė paliegęs ir vos gyvas. Tirionas sėdo į balną. Vienas iš samdinių atidarė vartus. Tylėdami jie išjojo į gatvę. Kodėl pasakojau jai apie Tišą, saugokite mane, dievai? — staiga nusigandęs paklausė pats savęs. Yra paslapčių, apie kurias vyrui nedera net užsiminti, tokių gėdingų, kad jas galima tik neštis su savimi į kapą. Ko gi jis troško iš jos — atlaidumo? Tas jos žvilgsnis, ką jis reiškė? Ji taip pasibjaurėjo mintimi apie puodų šveitimą, o gal tai dėl jo išpažinties? Kaip galėjau visa tai jai pasakoti ir manyti, kad ji mane mylės? — kalbėjo vienas balsas jo viduje, o kitas šaipėsi: — Kvailas tu neūžauga, tai kekšei rūpi vien auksas ir brangakmeniai.
Jo sužalota alkūnė tvinkčiojo, ją nudiegdavo kiekvienąkart arkliui kaukštelint kanopa į grindinį. Net tardavosi girdįs, kaip ten, viduje, vienas į kitą trinasi kaulai. Gal reikėtų nueiti pas meisterį, paprašyti kokio gėrimo nuo skausmo… bet paaiškėjus, koks iš tiesų buvo Paiselis, Tirionas Lanisteris liovėsi pasitikėjęs meisteriais. Tik dievai žino, kokius jie rezga sąmokslus ir ko gali būti įmaišę į gėrimą, kurio taurę tau duoda.
— Veiri, — prabilo jis, — man reikia Šają perkelti į pilį, tačiau taip, kad nesužinotų Sersėja.
Jis keliais žodžiais išdėstė savo sumanymą dėl virtuvės.
Veiris, jam baigus, negarsiai caktelėjo liežuviu.