— Žinoma, kaip milordas įsakys, taip ir padarysiu… tačiau turiu jus įspėti, kad virtuvėje visur pilna ausų ir akių. Net jeigu ta mergina nesukels jokio ypatingo įtarimo, klausimai byrės iš visų pusių. Kur gimė? Kas tėvai? Kaip atsidūrė Karaliaus Uoste? Tiesos sakyti ji negalės, tad teks meluoti… be paliovos meluoti, — jis žvilgtelėjo į Tirioną. — Be to, jauna ir tokia graži mergaitė virtuvėje žadins ne tik smalsumą, bet ir geismą. Ją lies, žnaibys, glostys, gniaužys. Virtuvės tarnai naktimis brausis pas ją po antklode. Koks vienišas virėjas užsimanys ją vesti. Kepėjai miltuotomis rankomis minkys jos krūtis.
— Jau geriau bus glostoma, negu subadyta, — atsiliepė Tirionas.
Kelis žingsnius Veiris jojo tylėdamas, paskui tarė:
— Gal rastume ir kitą kelią. Kaip tik dabar sužinojau, kad ledi Tandos dukters tarnaitė vagia jos papuošalus. Jeigu apie tai praneščiau ledi Tandai, ji privalėtų tą tarnaitę tuoj pat išmesti. Ir dukteriai reikėtų naujos kambarinės.
— Suprantu.
Tirionas iš karto sumetė, kad šitaip būtų kur kas geriau. Kambarinė, patarnaujanti ledi, rengiasi dailiau negu indų plovėja, kartais net vieną kitą papuošalą nešioja. Šajai tai patiktų. Kita vertus, Sersėja laikė ledi Tandą nuobodžia ir įkyria, o Lolisę — lėtapėde kvaiša. Vargu ar jai šaus į galvą lankytis ten draugiško vizito.
— Lolisė drovi ir patikli, — kalbėjo Veiris. — Ką išgirs, tuo ir tikės. Po to, kai minioje prarado nekaltybę, bijo net koją kelti iš kambario, tad Šaja niekam nekris į akis… tačiau bus čia pat, netoliese, jei pageidautumėte jos artumo.
— Rankos bokštą stebi daug akių, žinote tai ne prasčiau už mane. Jei Lolisės kambarinė ims pas mane lankytis, be abejo, Sersėja tuo susidomės.
— Galbūt man pavyks tą mergaitę atvesti į jūsų miegamąjį taip, kad niekas nematytų. Ne vien Čatajos namuose yra nepastebimų durų.
— Slaptas įėjimas? Į mano kambarius? — Tirionas ne tiek nustebo, kiek susierzino. Ne veltui Meigoras Žiaurusis įsakė nugalabyti visus jo pilį stačiusius meistrus — jam reikėjo išsaugoti tokias paslaptis. — Taip, manau, kad turėtų būti. Kur tos durys? Mano svetainėje? Ar miegamajame?
— Mielas drauge, nejaugi verstumėte mane atskleisti visas mano mažas paslaptis?
— Nuo šiol, Veiri, laikykite, kad tai mūsų mažos paslaptys. — Tirionas žvilgtelėjo aukštyn į eunuchą, vilkintį tuo keistu dvokiančiu apdaru. — Na, aišku, su sąlyga, kad esate mano pusėje…
— Ar galėtumėte tuo abejoti?
— Ak, ne, jokiu būdu, pasikliauju jumis visapusiškai ir nesvyruodamas, — kartėlio kupinas jo juokas aidu atsimušė nuo aklinai uždangstytų langų. — Tiesą sakant, pasikliauju kaip savo šeimos nariu. Gerai, papasakokite, kaip mirė Kortnėjus Penrouzas.
— Sako, jis nušoko nuo bokšto.
— Pats nušoko? Ne, niekaip nepatikėsiu!
— Jo sargybiniai nematė, kad kas nors eitų į jo kambarius. Ir paskui ten nieko nerado.
— Vadinasi, žudikas pateko pas jį anksčiau ir slėpėsi po lova, — pareiškė Tirionas, — arba nusliuogė nuo stogo virve. Tikriausiai sargybiniai meluoja. Kas paneigtų, kad patys tai ir padarė?
— Be abejo, esate teisus, milorde.
Tačiau jo balsas prieštaravo žodžiams.
— Bet iš tikrųjų taip negalvojate? Tai kaip tuomet jis buvo nužudytas?
Veiris ilgokai nesakė nieko. Tylą trikdė vien iškilmingai vienodas pasagų kaukšėjimas į grindinį. Pagaliau eunuchas atsikrenkštė.
— Milorde, ar tikite senovinėmis galiomis?
— Turite galvoje burtus? — nekantriai atsakė Tirionas. — Kerėjimą krauju, užkeikimus, pasivertimus ir visus panašius dalykus? — jis prunkštelėjo. — Ar tik nenorite pasakyti, kad serą Kortnėjų į mirties glėbį pastūmėjo kerai?
— Tą dieną, kai mirė, seras Kortnėjus iš ryto metė iššūkį lordui Staniui, kviesdamas į dvikovą. Tai ir klausiu, ar taip elgiasi nevilties apimtas žmogus? Dar galime prisiminti mįslingą ir labai laiku įvykusį lordo Renlio nužudymą, kai jo kariuomenė jau rikiavosi mūšiui, pasirengusi šluote nušluoti jo brolį, — eunuchas nutilo. — Milorde, kartą klausėte, kaip atsitiko, kad buvau išpjaustytas.
— Pamenu, — atsakė Tirionas. — Tada apie tai nenorėjote kalbėti.
— Nenoriu ir dabar, bet… — Šį kartą Veiris tylėjo ilgiau, o kai prabilo, jo balsas skambėjo kažkaip kitaip. — Buvau našlaitis ir keliavau su klajojančiais artistais. Šeimininkas turėjo nediduką apvalainą kogą, ir mes plaukiojome Siaurosios jūros pakrantėmis, vaidindami visuose laisvuosiuose miestuose, retkarčiais užsukdami ir į Senmiestį bei Karaliaus Uostą. Kartą Myre prie mūsų priėjo vienas žmogus. Po vaidinimo jis šeimininkui pasiūlė už mane tiek, kad šis nepajėgė atsisakyti. Aš klaikiai persigandau. Bijojau, kad tas žmogus ketina mane naudoti taip, kaip buvau girdėjęs vyrus elgiantis su mažais berniukais, bet iš tiesų jam reikėjo tik vienintelio dalyko — mano vyriškumo. Jis sugirdė man kažkokio gėrimo, nuo jo nebegalėjau nei judėti, nei kalbėti, tačiau viską mačiau ir girdėjau. Pasiėmęs ilgą lenktą peilį, tas vyras, nesiliaudamas giedoti užkalbėjimus, nurėžė man viską iki pašaknių. Žiūrėjau, kaip jis gorėje degina mano vyriškąsias dalis. Liepsnos įgavo mėlyną spalvą, išgirdau kažkokį balsą, atsiliepiantį į jo giesmę, nors jų tariamų žodžių nesupratau.
Kai viskas baigėsi, vaidintojai jau buvo išplaukę. Savo tikslą tas žmogus jau buvo pasiekęs, aš jo nebedominau, tad paprasčiausiai išmetė mane lauk. Klausiau, ką man dabar daryti, ir išgirdau, kad, jo nuomone, turėčiau mirti. Nusprendžiau, kad tyčia nemirsiu. Prašinėjau išmaldos, vagiliavau, pardavinėjau tas kūno dalis, kurios man dar buvo likusios. Netrukus jau niekuo nenusileidau kitiems Myro vagims, o paaugęs supratau, kad tai, kas slypi žmogaus laiškuose, gali būti verta daugiau negu tai, kas jo piniginėje.
Vis dėlto tą naktį, milorde, sapnuoju iki šiol. Ne aną kerėtoją, ne jo peilį, net ne ugnyje besiraukšlėjantį mano vyriškumą. Sapnuoju balsą. Tą balsą iš liepsnos. Kas tai buvo — dievas, šėtonas, koks fokusininko triukas? Negalėčiau pasakyti, nors išmanau visus triukus. Žinau tik tiek, kad jis šaukėsi to balso ir sulaukė atsakymo. Nuo tos dienos nekenčiu burtų ir visų, kurie jais užsiima. Jeigu tai daro ir lordas Stanis, norėčiau, kad jis mirtų.
Veiris nutilo, ir valandėlę jie jojo susimąstę, nekalbėdami. Pagaliau Tirionas tarė:
— Baisi istorija. Užjaučiu jus.
— Užjaučiate, bet netikite, — atsiduso eunuchas. — Ne, milorde, nereikia atsiprašinėti. Buvau apsvaigintas, patyriau siaubingą skausmą, bet tai nutiko labai seniai ir labai toli, kitapus jūros. Be abejo, tą balsą aš susapnavau. Kartojau šitai sau bent tūkstantį kartų.
— Tikiu plieniniais kalavijais, auksiniais pinigais ir žmonių protu, — tarė Tirionas. — Ir tikiu, kad kadaise gyveno drakonai. Juk esu matęs jų kaukoles.
— Lieka tik viltis, milorde, kad tai blogiausia, ką jums kada nors teks pamatyti.
— Šiuo atžvilgiu mūsų nuomonės sutampa, — nusišypsojo Tirionas. — O kalbant apie sero Kortnėjaus mirtį, žinome, kad Stanis turi pasisamdęs jūreivių iš laisvųjų miestų. Galbūt susirado ir įgudusį žudiką.
— Nepaprastai įgudusį.
— Tokių pasitaiko. Yra buvę, kad svajodavau, kaip vieną dieną tapsiu turtingas ir pas savo mieląją sesutę pasiųsiu vieną iš beveidžių.
— Kad ir kaip seras Kortnėjus mirė, — tarė Veiris, — jis jau negyvas, pilis užimta. Stanis gali žygiuoti.
— Ar būtų vilties įtikinti Dorną, kad pultų Pakraščius? — paklausė Tirionas.
— Jokios.
— Gaila. Na, šita grėsmė bent jau privers Pakraščių lordus nesitraukti iš savo pilių. Kas girdėti iš mano tėvo?