— Jeigu lordas Taivinas kartais jau persikėlė per Raudonąją Šaką, žinia apie tai manęs dar nepasiekė. Jeigu jis nepaskubės, gali likti suspaustas tarp priešų. Oukhartų lapas ir Rovanų medis buvo pastebėti į šiaurę nuo Manderio.
— Jokių žinių iš Mažojo Piršto?
— Tikriausiai jis taip ir nepasiekė Karčiojo tilto. O gal žuvo ten. Lordas Tarlis užgrobė Renlio gurguoles ir iškapojo daugybę žmonių, visų pirma Florentus. Lordas Kasvelis užsidarė savo pilyje.
Atlošęs galvą, Tirionas skambiai nusikvatojo.
Suglumęs Veiris timptelėjo vadeles.
— Milorde?
— Veiri, nejaugi nesuprantate, kaip visa tai juokinga? — Tirionas mostelėjo ranka rodydamas į sandariai užkabintas langines, į visą miegantį miestą. — Vėtrų Gūžta krito, Stanis atžygiuoja su ugnimi ir kalaviju, ir dar dievai žino su kokiomis tamsiomis jėgomis, bet gerieji žmonės neturi Džeimio, kuris juos apgintų. Nėra nei Roberto, nei Reigaro, nei jų nuostabiojo Gėlių riterio. Tik aš, jų nekenčiamasis, — jis vėl nusijuokė. — Neūžauga, piktasis patarėjas, atgrasus demonas, maža iškrypusi beždžionė. Tarp jų ir nebūties — tik aš, ir daugiau nieko.
Ketlina
—Perduok tėvui — išvykstu, kad jis galėtų manimi didžiuotis.
Jos brolis šoko ant žirgo — švytinčiais šarvais, plevėsuojančiu drumsto upės vandens spalvos apsiaustu, tikras lordas nuo galvos iki kojų. Ant jo didšalmio keteros puikavosi upėtakis, lygiai toks pat kaip nupieštas ant skydo.
— Jis visada didžiavosi tavimi, Edmurai. Ir myli tave visa širdimi. Būk tuo tikras.
— Dabar suteiksiu jam dar reikšmingesnę priežastį, ne vien tik tai, kad esu jo sūnus.
Jis apsuko žirgą ir iškėlė ranką. Nuaidėjo trimitai, sudundėjo būgnas, trūkčiodamas žemyn nuslinko pakeliamasis tiltas, ir sero Edmuro Tulio vedama kariuomenė žengė iš Riverano iškėlusi į dangų ietis ir besiplaikstančias vėliavas.
Mano pulkai didesni už tavo, broli, žiūrėdama jiems pavymui galvojo Ketlina. Abejonių ir baimių pulkai.
Greta savęs ji jautė vos ne apčiuopiamą Brienės kančią. Ketlina liepė pasiūti drabužių, tinkamų jos ūgiui, dailių suknelių, kokios dera jos kilmei ir lyčiai, bet Brienė vis tiek mieliau rinkosi tai žiedšarvių dalį, tai kietintos odos apdarą, susijuosdama kalavijui skirtu diržu. Žinoma, ji su džiaugsmu būtų išjojusi į karą su Edmuru, bet net ir tokioms tvirtoms sienoms kaip Riverano ginti reikėjo kalavijų. Jos brolis prie brastų išsivedė visus pajėgesnius vyrus, palikęs serą Desmondą Grelį vadovauti įgulai, kurioje — sužeistieji, seniai, paliegėliai, vienas kitas ginklanešys ir būrys kautis nemokančių beūsių bernelių iš apylinkių valstiečių. Tokie kariai turėjo ginti pilį, prisigrūdusią moterų ir vaikų.
Paskutiniam Edmuro pėstininkui išėjus pro vartus, Brienė paklausė:
— Ką dabar darysime, miledi?
— Tai, ką privalome.
Ketlina paniurusi nužingsniavo per kiemą. Visada dariau tai, ką privalau, galvojo ji. Gal todėl lordas tėvas visada mylėjo ją labiau už kitus. Du vyresnieji broliai mirė dar kūdikystėje, tad iki Edmuro gimimo lordui Hosteriui ji atstojo ir sūnų, ir dukterį. Paskui mirė jos motina, tada tėvas pasakė, kad nuo šiol ji turinti būti Riverano šeimininkė. Ketlina ja tapo. O kai lordas Hosteris pažadėjo ją Brandonui Starkui, Ketlina padėkojo už tokią puikią porą.
Atidaviau Brandonui savo kaspiną, o Petirui po sužeidimo netariau nė vieno guodžiančio žodžio. Ir neatsisveikinau, kai tėvas jį ištrėmė. O kai Brandonas buvo nužudytas ir tėvas pasakė, kad turiu tekėti už jo brolio, sutikau nesiginčydama, nors iki pat vestuvių taip ir nepamačiau jo veido. Atidaviau savo nekaltybę tam rimtam nepažįstamam žmogui ir išleidau į karą, pas jo karalių ir pas moterį, kuri jam pagimdė mergvaikį, nes visada dariau tai, ką privalau.
Ji atsidūrė prie septos. Ta septynšonė šventykla, iš smiltainio pastatyta jos motinos sode, visada atrodė kupina vaivorykštės spalvų šviesos. Įėjusios vidun rado ten minią žmonių — Ketlina buvo ne vienintelė troškusi pasimelsti. Ji atsiklaupė prieš spalvotą marmurinį Karžygio atvaizdą ir uždegė kvapnią žvakę už Edmurą, kitą — už Robą, esantį kažkur toli, už kalvų. Saugok juos ir padėk laimėti, meldėsi ji, o žuvusiųjų sieloms suteik ramybę ir paguosk tuos, kurie jų gedi.
Ketlinai besimeldžiant, įžengė septonas, nešinas smilkykle ir savo krištolu, tad ji palaukė apeigų. Šitas septonas atrodė nepažįstamas, nuoširdus, maždaug Edmuro amžiaus jaunuolis. Jis gražiai atliko savo pareigas, sodriu ir maloniu balsu giedojo garbindamas Septynetą, bet Ketlina pajuto besiilginti tų laibų, virpančių garsų, kuriuos girdėdavo giedant seniai mirusiam septonui Osmindui. Jis būtų kantriai išklausęs pasakojimo apie tai, ką ji matė ir jautė Renlio palapinėje, ir gal sugebėjęs paaiškinti, ką visa tai reiškia ir ką ji turėtų daryti, kad nurimtų į jos sapnus besiveržiantys šešėliai. Osmindas, tėvas, dėdė Brindenas, senasis meisteris Kimas — jie, regis, viską žinodavo, tačiau štai esu viena, ir atrodo, kad nieko nežinau, net nežinau, ką privalau daryti. Kaip galiu atlikti savo pareigą, jeigu nežinau, kokia ji?
Kai pagaliau atsistojo, Ketlinos keliai buvo visiškai sustingę, bet ji nesijautė tapusi išmintingesnė. Galbūt šį vakarą jai vertėtų nueiti į dievų giraitę pasimelsti dar ir Nedo seniesiems dievams. Už Septynetą jie vyresni.
Išėjusi laukan, ji išgirdo visai kitokią giesmę. Prie alaus daryklos, klausytojų būrelio apsuptas, sėdėjo Rimundas Eiliuotojas ir skambiu žemu balsu dainavo apie lordą Deremondą ir Kruvinąją pievą.
Brienė stabtelėjo pasiklausyti — pakumpę platūs pečiai, stambios rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Pro šalį pralėkė skarmaluotų vaikiščių gauja, jie šūkavo ir mojavo vienas kitam lazdomis. Kodėl berniukai taip mėgsta žaisti karą? Gal kartais atsakytų Rimundo daina, svarstė Ketlina. Artėjant pabaigai, dainininko balsas aidėjo garsiau:
— Geriau jau kautis, negu šitaip laukti, — tarė Brienė. — Mūšyje nesijauti bejėgis. Turi kalaviją ir žirgą, kartais kirvį. Jeigu esi su šarvais, tave sužeisti sunku.
— Mūšiuose riteriai žūsta, — priminė Ketlina.
Brienė pažvelgė į ją savo gražiosiomis žydromis akimis.
— O moterys miršta gimdydamos. Apie jas niekas dainų nedainuoja.
— Vaikai — tai visai kitokie mūšiai, — Ketlina jau žingsniavo per kiemą. — Ten nesiplaiksto vėliavos ir neaidi kovos ragai, bet kančių ir skausmo nė kiek ne mažiau. Išnešioti vaiką, atvesti į šį pasaulį… motina tau tikriausiai pasakojo, kaip skauda…
— Niekada nepažinau savo motinos, — atsiliepė Brienė. — Tėvas turėdavo moterų… kasmet vis kitą, bet…
— Kokios ten moterys. Kad ir kaip sunku gimdyti, Briene, tai, kas būna po to, dar sunkiau. Kartais jaučiuosi lyg draskoma į gabalus. Norėčiau būti penkiuose asmenyse, po vieną kiekvienam vaikui, kad pajėgčiau visus apsaugoti.