Sersėjos ranka sustingo.
— Ko man turėtų rūpėti tavo pykčiai?
— Susiradau naujų draugų, — tarė Tirionas. — Kai kurie tau labai nepatiks. Kaip nužudei Robertą?
— Jis pats pasistengė. Mums tereikėjo jam padėti. Lanselis, pamatęs, kad Robertas ruošiasi nudobti šerną, pasiūlė jam stipraus vyno. Jo mėgstamo rūgštaus raudonojo, bet triskart stipresnio, negu jis buvo pratęs. Tam stambiam dvokiančiam kvailiui patiko. Galėjo bet kada liautis, tačiau ne, ištuštino vieną vynmaišį ir liepė Lanseliui atnešti kitą. Toliau viską baigė šernas. Gaila, Tirionai, kad nedalyvavai puotoje. Tokio puikaus šerno dar nebuvau ragavusi. Jį ištroškino su grybais ir obuoliais, skonis buvo tikrai šventiškas.
— Iš tiesų, sesute, tu gimusi būti našle. — Tirionas kadaise labai mėgo Robertą Barateoną, kad ir koks didelis bei triukšmingas mulkis jis buvo… žinoma, iš dalies ir todėl, kad sesuo taip juo bjaurėjosi. — Na, jei jau lioveisi mane talžyti, aš keliausiu.
Jis apsisuko ir nerangiai nušliaužė nuo krėslo.
Sersėja susiraukė.
— Aš tau neleidau išeiti. Noriu išgirsti, kaip ketini išvaduoti Džeimį.
— Papasakosiu, kai žinosiu. Sąmokslai — kaip vaisius, turi prinokti. Dabar manau pajodinėti gatvėmis ir pažiūrėti, kaip šitas miestas laikosi. — Tirionas ranka atsirėmė į duris saugančio sfinkso galvą. — Prieš mums išsiskiriant — dar vienas prašymas. Labai pasistenk, kad Sansai Stark nenutiktų nieko bloga. Būtų prastai, jeigu prarastume abi dukteris.
Išėjęs iš tarybos menės, Tirionas linktelėjo serui Mendonui ir patraukė per ilgą skliautuotą salę. Šalia atsirado Bronas. Timetas, Timeto sūnus, buvo dingęs.
— Kur mūsų raudonoji ranka? — paklausė Tirionas.
— Užsimanė ištyrinėti pilį. Tokie kaip jis nesutverti ilgai laukti koridoriuose.
— Tikiuosi, kad nenudės jokio svarbaus žmogaus.
Kariai, kuriuos Tirionas atsivedė iš Mėnulio kalnų, buvo jam savaip, atšiauriai ištikimi, tačiau išdidūs ir linkę veltis į kivirčus, į tikrus ar menamus įžeidimus greiti atsakyti ginklu.
— Pasistenk jį surasti. Ir pasirūpink, kad likusieji būtų apgyvendinti ir pamaitinti. Noriu, kad jie įsikurtų kareivinėse po Rankos bokštu, tačiau tegu pilies valdytojas Akmenines Varnas talpina toliau nuo Mėnulio Brolių, o Apdegėliams reikia duoti visiškai atskirą salę.
— Ką veiksi tu?
— Josiu atgal į „Sudaužytą priekalą“.
Bronas įžūliai išsiviepė.
— Reikia palydos? Sako, miesto gatvėse pavojinga.
— Užsuksiu pas sesers sargybos kapitoną ir priminsiu, kad esu ne menkesnis Lanisteris už ją. Jis neturi pamiršti, kad yra prisiekęs Kasterlių Uolai, o ne Sersėjai ar Džofriui.
Po valandos Tirionas jojo iš Raudonosios pilies lydimas tuzino Lanisterių gvardiečių tamsiai raudonais apsiaustais ir pusšalmiais, kurių viršugalvį puošė liūtas. Ties vartais jis pastebėjo virš sienų iškeltas galvas. Jau buvo pajuodusios nuo deguto ir puvėsių, seniai nebeatpažįstamos.
— Kapitone Vilarai, — šūktelėjo jis, — noriu, kad rytoj jos būtų nuimtos. Atiduokite tyliosioms seserims sutvarkyti.
Bus vargo atskirti, kuri galva kuriam kūnui priklauso, galvojo jis, bet tai reikia atlikti. Net ir siaučiant karui privalu laikytis bent šiokio tokio padorumo.
Vilaras tarsi dvejojo.
— Jo malonybė mums sakė norįs, kad išdavikų galvos liktų ant sienų, kol jis ras ką pamauti ant ana tų trijų likusių smaigų.
— Nagi, pamėginsiu spėti. Vienas — Robui Starkui, kiti du lordams Staniui ir Renliui. Pataikiau?
— Taip, milorde.
— Mano sūnėnui, Vilarai, šiandien sukako trylika. Pasistenkite šitai įsidėmėti. Rytoj rytą tų galvų čia nebebus, arba vienas iš tų tuščių smaigų gali sulaukti ir kitokio veido. Ar supratote, kapitone, ką noriu pasakyti?
— Milorde, pats pasirūpinsiu, kad jos būtų nuimtos.
— Gerai. — Tirionas spustelėjo pentinais arklio šonus ir risčia nujojo tolyn, palikęs raudonuosius apsiaustus vytis jį kaip išmano.
Sersėjai jis sakė ketinąs apžiūrėti miestą. Melavo tik iš dalies. Didžiuma to, ką matė, Tirionui Lanisteriui nepatiko. Karaliaus Uosto gatvėse visada knibždėjo minios žmonių, jos ūžė nuo triukšmo ir riksmų, bet dabar visur buvo justi pavojus; anksčiau lankydamasis čia, jis to nepastebėjo. Audėjų gatvės griovyje tysojo nuogas lavonas, jį draskė gauja benamių šunų, bet niekam tai, regis, nerūpėjo. Dažnai galėjai išvysti sargybinius aukso spalvos apsiaustais ir juodais grandininiais marškiniais, vaikštančius poromis ir nepaleidžiančius iš rankų geležinių vėzdų. Turguje būriavosi apskurę žmonės, pardavinėjantys savo namų apyvokos reikmenis už bet kokią, kad ir menkiausią kainą… bet akivaizdžiai mažai valstiečių turėjo parduoti maisto. Tai, ką valgoma jis matė parduodant, kainavo triskart daugiau negu prieš metus. Vienas prekijas siūlė ant iešmo keptas žiurkes. „Šviežios žiurkės, šviežios žiurkės!“ — garsiai šūkavo jis. Be abejo, palyginti su senomis, pradvisusiomis ir pagedusiomis žiurkėmis, šviežios žiurkės turėjo daug privalumų. Tačiau baugino tai, kad žiurkės atrodė patraukliau už didžiumą prekių, kurias siūlė mėsininkai. Miltų gatvėje vos ne prie kiekvienos parduotuvės Tirionas matė sargybinius. Stojus sunkesniems laikams, mąstė jis, net ir kepėjams ginkluoti samdiniai tampa pigesni už duoną.
— Atrodo, kad ne kažin kiek maisto atvežama? — paklausė jis Vilaro.
— Tikrai mažokai, — sutiko kapitonas. — Aplink upes siaučia karas, lordas Renlis kelia maištą Haigardene, tad į pietus ir į vakarus vedantys keliai uždaryti.
— O ką dėl to daro mano brangiausioji sesutė?
— Ji imasi priemonių apsaugoti karaliaus ramybei, — užtikrino jį Vilaras. — Lordas Slintas patrigubino miesto sargybą, karalienė tūkstantį amatininkų nusiuntė statyti gynybinių įtvirtinimų. Mūrininkai stiprina sienas, dailidės gamina šimtus katapultų ir strėlių svaidyklių, lankininkai ruošia strėles, kalviai grūdina kalavijus, o alchemikų gildija įsipareigojo patiekti dešimt tūkstančių ąsočių su laukine ugnimi.
Tirionas nepatogiai pasimuistė balne. Jam patiko, kad Sersėja nesėdi rankų sudėjusi, bet laukinė ugnis — klastingas dalykas, o dešimties tūkstančių ąsočių užtektų visam Karaliaus Uostui paversti plėnimis.
— Kurgi sesuo randa pinigo visam tam apmokėti?
Niekam nebuvo paslaptis, kad karalius Robertas paliko karūną skendinčią skolose, o alchemikai negarsėjo kaip mėgėjai darbuotis labdaringai.
— Lordas Mažasis Pirštas visada ką nors sugalvoja, milorde. Jis apdėjo mokesčiu norinčius patekti į miestą.
— Taip, tai nebloga mintis, — tarė Tirionas pamąstęs.
Gudri. Gudri ir žiauri. Dešimtys tūkstančių žmonių nuo mūšių sprunka į tariamai saugų Karaliaus Uostą. Matė juos Karališkajame kelyje, būrius motinų su vaikais, nerimo kamuojamų tėvų, kurie pavydžiomis akimis nužvelgdavo jo žirgus ir vežimus. Pasiekę miestą, jie, be abejo, atiduos viską, ką turi, kad tik galėtų už šitų sienų pasislėpti nuo siaučiančio karo… nors jeigu žinotų apie laukinę ugnį, jų nuomonė galbūt pasikeistų.
Smuklė po sudaužytą priekalą vaizduojančia iškaba stovėjo taip, kad tos sienos buvo gerai matyti, netoli Dievų vartų, pro kuriuos jie įžengė rytą. Įjojus į kiemą, Tirionui padėti nulipti nuo arklio atbėgo berniukas.
— Vesk savo vyrus atgal į pilį, — tarė Tirionas Vilarui. — Aš nakvosiu čia.
Kapitonas žvelgė neryžtingai.
— Ar jums bus saugu, milorde?
— Na, kaip čia pasakius, kapitone, kai rytą išjojau iš šitos smuklės, ji buvo pilna Juodaausių. Neįmanoma jaustis visiškai saugiam, jei kur nors netoliese yra Čela, Čeiko duktė.