— Kas jus pačią apsaugos, miledi?
Ketlinos veide šmėstelėjo blanki, nuovargio prigesinta šypsena.
— O kaipgi, mano giminės vyrai. Bent jau taip mane mokė motina. Lordas tėvas, brolis, dėdė, vyras — visi jie rūpinasi, kad man būtų saugu… tačiau kai jų nėra šalia, manau, jų vietą turi užimti tu, Briene.
— Aš stengsiuosi, miledi, — Brienė nulenkė galvą.
Vėliau tą dieną atėjo meisteris Vimanas, nešinas laišku. Ketlina liepė jį tučtuojau įleisti, tikėdamasi gauti kokią žinią iš Robo ar iš Vinterfele likusio sero Rodriko. Bet pasirodė, kad tą laišką atsiuntė kažkoks lordas Medouzas, pasirašęs kaip Vėtrų Gūžtos pilies valdytojas. Savo laišką jis skyrė jos tėvui, broliui, sūnui „ar bet kam kitam, kas dabar valdo Riveraną“. Seras Kortnėjus Penrouzas negyvas, rašė tas lordas, Vėtrų Gūžta atvėrė vartus Staniui Barateonui, teisėtam įpėdiniui ir paveldėtojui. Pilies įgula visi kaip vienas prisiekė jam ištikimybę, nė vienas jų nenukentėjo.
— Išskyrus Kortnėjų Penrouzą, — sumurmėjo Ketlina. To žmogaus ji niekada nebuvo sutikusi, tačiau jo mirtis prislėgė.
— Robas turėtų apie tai sužinoti kuo greičiau, — tarė ji. — Ar žinome, kur jis dabar yra?
— Pasak paskutinio pranešimo, jis žygiavo į Kragą, Vesterlingų giminės buveinę, — atsiliepė meisteris Vimanas. — Jeigu pasiųsčiau varną į Ašmarką, galbūt raitelis iš ten jį pasivytų.
— Tuomet taip ir padarykite.
Meisteriui išėjus, Ketlina dar kartą perskaitė tą laišką.
— Lordas Medouzas nieko nesako apie Roberto mergvaikį, — prasitarė ji Brienei. — Manau, kad atidavė jį kartu su visa pilimi, nors, prisipažįstu, man sunku suprasti, kodėl Staniui taip jo reikia.
— Tikriausiai baiminasi jo teisių į sostą.
— Mergvaikio teisių? Ne, čia kažkas kita… kaip tas vaikas atrodo?
— Septynerių ar aštuonerių metų, dailus, juodaplaukis, ryškiomis žydromis akimis. Svečiai dažnai manydavo, kad tai paties lordo Renlio sūnus.
— O Renlis palaikė Robertą, — Ketlinai šis tas pradėjo aiškėti. — Stanis ketina visame krašte rodyti brolio mergvaikį, kad žmonės jame atpažintų Robertą ir susimąstytų, kodėl Džofris visiškai kitoks.
— Nejaugi tai taip svarbu?
— Tie, kurie palaiko Stanį, sakys, kad tai įrodymas. Palaikantys Džofrį tvirtins, kad tai nieko nereiškia.
Jos pačios vaikai labiau Tuliai negu Starkai. Vienintelė Arija paveldėjo daugiau bruožų iš Nedo. Ir dar Jonas Snou, bet jis niekada nebuvo mano. Staiga ji pasijuto galvojanti apie Jono motiną, tą slaptą, šešėlyje skendinčią meilę, apie kurią jos vyras niekada nekalbėdavo. Ar ji gedi Nedo taip pat, kaip ir aš? O gal ji nekentė jo, kad metė jos guolį ir pasirinko manąjį? Ar ji meldžiasi už savo sūnų taip, kaip aš meldžiuosi už savo vaikus?
Erzinančios mintys ir visiškai bergždžios. Jeigu Joną pagimdė, kaip šnabždama pakampėmis, Ašara Dein iš Žvaigždėkryčio, ta ledi jau seniai mirusi. Jeigu ne ji, tuomet Ketlina visiškai neįsivaizdavo, kas galėtų būti jo motina. Tai ir nesvarbu, tiesą sakant. Nedo nebėra, kartu su juo mirė ir jo meilės, ir visos paslaptys.
Tačiau vis dėlto Ketlina negalėjo liautis stebėjusis, kaip keistai vyrai elgiasi su savo mergvaikiais. Nedas visada įnirtingai globojo Joną, seras Kortnėjus Penrouzas už tą Edriką Stormą nepagailėjo gyvybės, o Ruzui Boltonui jo mergvaikis reiškė mažiau už šunį, sprendžiant iš keisto ir šalto laiško, kurį Edmuras gavo iš Boltono vos prieš tris dienas. Jis rašė persikėlęs per Trišakį ir žygiuojąs į Harenholą, kaip įsakyta. „Galinga pilis ir įgula stipri, tačiau jo malonybė privalo ją gauti, net jei man dėl to tektų išžudyti joje visa, kas gyva.“ Jis vylėsi, kad jo malonybė atsižvelgsiąs į tai, kai vertins nusikaltimus, padarytus jo mergvaikio sūnaus, kuriam gyvybę jau atėmęs seras Rodrikas Kaselis. „Nėra abejonės, kad jis nusipelnė tokio likimo, — dar pridūrė Boltonas. — Nešvarus kraujas visada klastingas ir linkęs į išdavystę, o Ramsėjaus prigimtis apgaulinga, godi ir žiauri. Džiaugiuosi jo atsikratęs. Jei jis būtų gyvenęs, mano teisėtiems sūnums, kuriuos man yra pažadėjusi jaunoji žmona, būtų nuolat grėsęs pavojus.“
Pasigirdę skubrūs žingsniai išblaškė sunkias mintis. Į kambarį uždusęs įpuolė sero Desmondo ginklanešys ir krito ant kelių.
— Miledi… Lanisteriai… kitapus upės.
— Vaikine, pirma atsikvėpk ir klok viską iš lėto.
Jis padarė kaip lieptas.
— Ginkluotų vyrų būrys, — tada pranešė, — kitame Raudonosios Šakos krante. Po Lanisterių liūtu jie neša iškėlę purpurinį vienaragį.
Kažkuris lordo Brakso sūnus. Braksas kadaise, kai ji dar buvo netekėjusi, atvyko į Riveraną siūlydamas vieną savo sūnų sutuokti su ja ar Lisa. Kažin, svarstė ji, gal dabar ten tas pats sūnus veda savo karius į puolimą.
Lanisteriai atjojo iš pietryčių išskleidę visas vėliavas, pasakojo seras Desmondas, kai ji užlipo ant sienos.
— Tai tik nedidelis priešakinis žvalgų būrys, — užtikrino jis. — Didžioji lordo Taivino pajėgų dalis yra toliau pietuose. Čia mums negresia joks pavojus.
Į pietus nuo Raudonosios Šakos toli driekėsi atviros lygumos. Iš stebėjimo bokšto Ketlina galėjo viską apžvelgti per daugelį mylių. Vis dėlto buvo matyti tik artimiausia brasta. Ją, taip pat ir kitas tris aukščiau esančias, Edmuras buvo patikėjęs saugoti lordui Džeisonui Molisteriui. Lanisterių raiteliai po besiplaikstančiomis raudonomis ir sidabrinėmis vėliavomis neryžtingai trypčiojo pakrantėje.
— Jų ne daugiau kaip penkiasdešimt, miledi, — įvertino seras Desmondas.
Ketlina žiūrėjo, kaip raiteliai išsiskleidė ilga greta. Lordo Džeisono vyrai laukė jų pasirengę už akmenų, kalvelių, krūmų. Nuskambėjo trimitas, žmonės ant žirgų atsargiai žengė pirmyn ir po akimirkos, taškydami vandenį, jau brido į srovę. Valandėlę jie jojo narsiai, švytėdami šarvais, laikydami plevėsuojančias vėliavas ir saulėje blykčiojančias ietis.
— Nagi, dabar, — Ketlina išgirdo murmant Brienę.
Suprasti, kas ten vyksta, buvo sunku, bet pašėlęs žirgų žvengimas aidėjo net iki pilies. Šiek tiek silpniau buvo girdėti, kaip žvanga plienas. Viena vėliava staiga dingo, nes vėliavnešys krito į vandenį, ir netrukus ties pilies sienomis pasirodė pirmas srovės nešamas negyvėlis. Tuo metu Lanisteriai netvarkingai atsitraukė. Ji matė, kaip jie vėl susitelkė, trumpai pasitarė ir nušuoliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atjojo. Vyrai nuo sienų jiems pavymui laidė patyčias, nors raiteliai jau buvo taip toli, kad nieko negirdėjo.
Seras Desmondas pliaukštelėjo sau per pilvą.
— Gaila, kad lordas Hosteris šito nematė. Tikriausiai būtų šokęs iš džiaugsmo.
— Bijau, kad jau seniai praėjo tie laikai, kada mano tėvas šokdavo, — atsiliepė Ketlina, — o šita kova tik prasidėjo. Lanisteriai dar sugrįš. Lordo Taivino kariuomenė dvigubai gausesnė už mano brolio.
— Galėtų būti ir dešimtį kartų gausesnė, bet vis tiek tai nieko nereikštų, — paaiškino seras Desmondas. — Vakarinis Raudonosios Šakos krantas aukštesnis už rytinį, miledi, ir tankiai apaugęs mišku. Mūsų lankininkams ten puikiausia priedanga, o jų strėlėms plotai visiškai atviri. Jeigu priešas kur nors prasiveržtų, Edmuras turės atsargoje savo geriausius riterius, pasirengusius joti ten, kur jų labiausiai reikia. Upė juos sulaikys.
— Meldžiu dievų, kad būtumėt teisus, — rimtai pratarė Ketlina.