Naktį jie vėl pasirodė. Ketlina buvo liepusi ją tuojau pat žadinti, jei priešas grįžtų, ir gerokai po vidurnakčio tarnaitė švelniai palietė jai petį. Ketlina iš karto atsisėdo.
— Kas nutiko?
— Vėl prie brastos, miledi.
Susisupusi į apsiaustą, Ketlina užlipo ant pilies stogo. Iš ten galėjo žvelgti virš sienų iki pat mėnesienos nutviekstos upės, kur virė mūšis. Gynėjai palei krantą buvo užkūrę laužus, tad tikriausiai Lanisteriai manė užklupsią juos netikėtai arba nepratusiomis prie tamsos akimis. Jei taip, jie smarkiai klydo. Tamsa jiems labiau kliudė, o ne padėjo. Brisdami skersai srovę, jie pataikydavo į nematomas duobes ir triukšmingai krisdavo į vandenį. Kiti klupdavo ant akmenų ar persidurdavo kojas ant dugno įtaisytais dygliais. Molisterio lankininkai per upę paleido ištisą debesį degančių strėlių, iš tolo tai buvo keistai gražus reginys. Vienas vyras, bent tuziną kartų persmeigtas, degančiais drabužiais, strykčiojo ir sukosi iki kelių vandenyje, bet galų gale griuvo, ir srovė nunešė jį tolyn. Kai jo kūnas plūduriuodamas vandenyje praslinko pro Riveraną, ir ugnis, ir jo gyvybė jau buvo užgesusios.
Nedidelė pergalė, pagalvojo Ketlina, kai kautynės baigėsi ir likę gyvi priešai išnyko tamsoje, bet vis dėlto pergalė. Leisdamasi įvijais bokšto laiptais, paklausė, ką mano Brienė.
— Lordas Taivinas tik brūkštelėjo pirštų galiukais, miledi, — atsakė ši. — Tikrina, ieško, ar nėra kokios silpnos vietos, nesaugomos perkėlos. Jei neras, tada sugniauš visus pirštus į kumštį ir pamėgins pramušti skylę, — Brienė trūktelėjo pečiais. — Taip elgčiausi, jei atsidurčiau jo vietoje.
Uždėjusi delną ant kalavijo rankenos, nepastebimai paglostė jį, tarsi norėdama įsitikinti, kad ginklas tebėra kur buvęs.
Ir tuomet tepadeda mums dievai, pagalvojo Ketlina. Tačiau pati nieko negalėjo daryti. Kautis ten, prie upės, turėjo Edmuras. Jos pareiga — būti pilyje ir ją ginti.
Kitą rytą po pusryčių ji liepė pakviesti senyvą tėvo pilies prižiūrėtoją Uteridą Veiną.
— Pasirūpinkite, kad serui Kleosui Frėjui būtų nuneštas ąsotis vyno. Ketinu jį paklausinėti, tegu jam kaip reikiant atsiriša liežuvis.
— Klausau, miledi.
Netrukus atvyko raitelis su ant krūtinės išsiuvinėtu Molisterių ereliu; jis atgabeno lordo Džeisono laišką, pasakojantį apie dar vieną susidūrimą ir dar vieną pergalę. Seras Flementas Braksas mėgino įveikti kitą brastą už šešių mylių į pietus. Šį kartą Lanisteriai apsiginklavo trumpesnėmis ietimis ir brido per upę pėsti, bet Molisterio lankininkai apibėrė juos strėlėmis, šaudami aukštyn, kad jos perlėktų skydus, o Edmuro ant kranto pastatytos svaidyklės mėtė didžiulius uolos luitus, daužydamos puolančiųjų rikiuotę.
— Vandenyje liko bent tuzinas negyvėlių, seklesnę vietą pasiekė vos pora karių, ten juos mikliai sudorojome, — dėstė raitelis. Dar papasakojo apie kitą mūšį aukščiau palei upės tėkmę, ten brastas saugojo lordas Karilas Vensas. — Atmušėme ir tuos antpuolius, padarėme priešams didelių nuostolių.
Galbūt Edmuras išmintingesnis, negu maniau, galvojo Ketlina. Visi lordai pritarė jo kovos planams, kodėl aš viena taip abejojau? Mano brolis — jau nebe tas mažas berniukas, kurį prisimenu iš vaikystės. Kaip ir Robas.
Apsilankymą pas serą Kleosą Frėjų ji atidėjo iki vakaro nutarusi, kad kuo vėliau nueis, tuo labiau jis bus įkaušęs. Jai įžengus į kambarį bokšte, seras Kleosas tuoj pat krito ant kelių.
— Miledi, apie pabėgimą nežinojau ničnieko. Kipšas pasakė, kad Lanisteris privalo keliauti su jam derančia palyda, prisiekiu jums riterio garbe…
— Stokitės, sere, — Ketlina atsisėdo. — Žinau, kad Valderio Frėjaus anūkas niekada nelaužytų priesaikos, — nebent jam tai būtų naudinga. — Brolis man sakė, kad jūs atnešėte taikos sąlygas.
— Taip.
Seras Kleosas svirduliuodamas atsistojo. Matydama, kaip netvirtai jis laikosi ant kojų, Ketlina liko patenkinta.
— Išdėstykite jas, — įsakė ji, ir Kleosas suskubo pasakoti.
Jam baigus, Ketlina sėdėjo susiraukusi. Edmuras buvo teisus — tai apskritai ne sąlygos, gal nebent tik…
— Lanisteris pasiruošęs iškeisti Ariją ir Sansą į savo brolį?
— Taip. Jis sėdėjo Geležiniame soste ir dėl to prisiekė.
— Liudininkų akivaizdoje?
— Viso dvaro akivaizdoje, miledi. Taip pat ir dievų. Kalbėjau apie tai serui Edmurui, bet jis sakė, esą tai neįmanoma, jo malonybė Robas niekada nesutiks.
— Jis sakė tiesą.
Ketlina net negalėjo ginčytis, kad Robas neteisus. Arija ir Sansa — vaikai. Karalžudys, gyvas ir atgavęs laisvę, būtų vienas pavojingiausių žmonių visame krašte. Šitas kelias niekur neveda.
— Ar matėte mano mergaites? Ar su jomis gerai elgiamasi?
Seras Kleosas dvejojo.
— Aš… taip, jos atrodė…
Ieško, kaip čia įtikinamiau pamelavus, susigaudė Ketlina, bet jo protas nuo vyno susidrumstęs.
— Sere Kleosai, — prabilo ji šaltai, — jūsų žmonės griebėsi apgaulės, tad taikos vėliava jūsų nebesaugo. Dar vienas melas iš jūsų lūpų, ir pakibsite ant sienos greta tų piktadarių. Prašau tuo neabejoti. Tad klausiu — ar matėte mano dukteris?
Jo kaktą nubėrė prakaito lašeliai.
— Mačiau Sansą dvare tą dieną, kai Tirionas išdėstė man savo sąlygas. Ji atrodė labai dailiai, miledi. Galbūt, na, šiek tiek pablyškusi. Sakyčiau, sublogusi.
Sansa, bet ne Arija. Taip galėjo būti dėl įvairiausių priežasčių. Ariją visada sunkiau pažaboti. Gal Sersėja nenorėjo rodyti jos visam dvarui bijodama, kad ji nepasakytų ar nepadarytų ko nors netinkama. Galbūt ji kažkur saugiai paslėpta. O gal jie ją nužudė? Ketlina pasistengė šitą mintį nuginti į šalį.
— Sakėte, Tirionas dėstė savo sąlygas… tačiau karalienė regentė yra Sersėja.
— Tirionas kalbėjo jų abiejų vardu. Karalienės ten nebuvo. Man sakė, kad tą dieną ji negalavo.
— Įdomu.
Ketlina prisiminė tą siaubingą kelionę per Mėnulio kalnus ir kaip Tirionas Lanisteris sugebėjo kažkokiu būdu pervilioti aną samdinį jam tarnauti. Tas neūžauga bet ką apvynios apie pirštą. Ji negalėjo įsivaizduoti, kaip Lisos išvarytas iš Slėnio jis įveikė kalnus, tačiau per daug nesistebėjo. Bent jau prie Nedo nužudymo jis nagų neprikišo. Ir gynė mane užpuolus kalniečiams. Jei galėčiau tikėti tuo, ką jis sako…
Ištiesusi plaštakas, ji pažvelgė į randuotus pirštus ir delnus. Tai jo durklo pėdsakas, priminė ji sau. Jo durklas žudiko rankoje, kuriam jis sumokėjo, kad tas perrėžtų Branui gerklę. Na, tiesą sakant, neūžauga tai neigė. Neigė net ir Lisos užrakintas viename iš jos dangiškųjų kambarėlių, gresiant atsiverti mėnulio durims.
— Jis melavo, — pareiškė ji staiga atsistodama. — Lanisteriai — melagiai, visi iki vieno, o neūžauga pats blogiausias. Žudikas buvo ginkluotas jo paties durklu.
Seras Kleosas išpūtė akis.
— Nieko nežinau apie jokį…
— Taip, nieko nežinote… — sutiko ji, sparčiu žingsniu eidama iš kambario. Šalia jos, netardama nė žodžio, atsirado Brienė. Jai paprasčiau, pagalvojo Ketlina staiga pavydo suspausta širdimi. Tuo atžvilgiu ji — tarsi vyras. Vyrai žiūri visada taip pat, toliau artimiausios kalavijo rankenos jų žvilgsnis nesiekia. Moteriai, motinai tenka akmenuotesnis ir sunkiau nuspėjamas kelias.