Vėlyvos vakarienės ji sėdo valgyti Didžiojoje menėje su visa pilies įgula. Norėjo bent taip juos padrąsinti. Valgant Rimundas Eiliuotojas nesiliovė dainavęs, tad išgelbėjo Ketliną nuo būtinybės kalbėti. Paskutinė nuskambėjo daina, jo ką tik parašyta apie Robo pergalę prie Okskroso.
Baigęs vieną posmą, Rimundas atlošdavo galvą ir užstaugdavo, tad pabaigoje kartu su juo staugė pusė menės, net ir Desmondas Grelis, jau spėjęs gerokai prisiragauti vyno. Jų balsų aidas atsimušęs grįždavo nuo lubų.
Tegu dainuoja, jeigu tai suteikia jiems drąsos, galvojo Ketlina, sukiodama tarp pirštų sidabrinę taurę.
— Kai buvau maža mergaitė, Sutemų menėje visada būdavo dainininkas, — tyliai tarė Brienė. — Visas dainas mokėjau atmintinai.
— Kaip ir Sansa, nors tik retas dainininkas ryždavosi keliauti taip toli į šiaurę, iki Vinterfelo.
Bet juk pasakojau jai, kad karaliaus dvare bus daug dainininkų. Kalbėjau, kad skambės visokiausia muzika, kad tėvas ras kokį žinovą, kuris išmokys ją skambinti didžiąja arfa. Ak, dievai, atleiskite man…
— Prisimenu vieną moterį, — ėmė pasakoti Brienė, — ji buvo gimusi kažkur kitapus Siaurosios jūros. Net nežinau, kokia kalba ji dainuodavo, tačiau jos balsas buvo nuostabiai gražus, kaip ir ji pati. Akys prinokusių slyvų spalvos, o liemuo toks plonas, kad tėvas apimdavo jį vien delnais. Jo rankos buvo tokios pat didelės kaip mano. — Ji suspaudė savo ilgus, stambius pirštus tarsi norėdama juos paslėpti.
— Ar dainuodavai tėvui? — paklausė Ketlina.
Brienė papurtė galvą, žvelgdama į savo lėkštę, lyg bandydama rasti atsakymą padaže.
— O lordui Renliui?
— Ne, niekada, aš… — mergina paraudo. — Jo juokdarys kartais iš manęs žiauriai šaipydavosi, todėl aš…
— Kada nors turėsi man padainuoti.
— Aš… ne, ne, prašau… neturiu tokios dovanos, — Brienė pakilo. — Prašau man atleisti, miledi. Gal galėčiau dabar eiti?
Ketlina linktelėjo. Aplink siaučiant visuotinei linksmybei, aukšta, nedaili mergina plačiais žingsniais patraukė iš menės beveik nepastebėta. Telydi tave dievai, pagalvojo Ketlina, be jokio noro grįždama prie valgio.
Brienės išpranašautas smūgis kirto po trijų dienų, o po penkių dienų žinia apie jį pasiekė pilį. Ketlina sėdėjo su tėvu, kai atjojo Edmuro pasiuntinys. To vyro šarvai margavo įlenkimais, batus dengė storas dulkių sluoksnis, apsiauste žiojėjo apspurusi skylė, tačiau jo veido išraiška priklaupus nedviprasmiškai bylojo, kad jis atnešė gerą žinią.
— Pergalė, miledi, — jis padavė Edmuro laišką. Ketlina virpančiomis rankomis sulaužė antspaudą.
Lordas Taivinas mėgino prasiveržti per upę gal ties tuzinu skirtingų brastų, rašė jos brolis, bet visi jo išpuoliai buvo atmušti. Lordas Lefordas nuskendo, Kreikholų riteris, pravarde Didšernis, paimtas į nelaisvę, seras Adamas Marbrandas triskart priverstas trauktis… tačiau įnirtingiausias mūšis įvyko prie Akmens malūno, kur puolančiuosius vedė seras Gregoris Kligeinas. Jo vyrų žuvo tiek daug, kad kritę arkliai vos neužtvenkė upės. Galų gale Kalnui ir saujelei jo geriausiųjų pavyko prasimušti į vakarinį krantą, bet Edmuras metė prieš juos savo rezervą, išblaškė tą būrį, ir jie, kruvini, sumušti, gavo bėgti. Pats seras Gregoris neteko žirgo ir tik vargais negalais nusvirduliavo atgal per Raudonąją Šaką kraujuodamas, nes sužeistas bent tuziną kartų, o visur aplink jį tarsi kruša krito strėlės ir akmenys. „Jie nepersikels, Kete, — rašė Edmuras, — lordas Taivinas žygiuoja į pietryčius. Gal čia apgaulė, o gal ir tikras atsitraukimas, dabar tai nesvarbu. Į kitą pusę jie nepereis.“
Seras Desmondas Grelis nesitvėrė džiaugsmu.
— Ak, kad taip būčiau galėjęs kautis tenai, — tarė senasis riteris, kai ji perskaitė jam laišką. — Kur tas kvailys Rimundas? Čia tiesiog prašosi nauja daina, prisiekiu visais dievais, tokios net ir Edmuras norės paklausyti. Malūnas, sumalęs Kalną į miltus, — galėčiau net ir pats ją parašyti, jei tik gebėčiau būti dainininkas.
— Daugiau jokių dainų, kol tęsiasi mūšiai, — tikriausiai per daug griežtai tarė Ketlina. Bet vis dėlto leido serui Desmondui paskelbti žinią visiems ir neprieštaravo, kai jis pasiūlė atkimšti keletą statinaičių Akmens malūno garbei. Riverane iki šiol tvyrojo įtampa, žmonės vaikščiojo paniurę, tad truputį išgėrę ir įgavę vilties turėjo pasijusti tvirčiau.
Tą vakarą pilyje aidėjo švenčiamos pergalės triukšmas. „Riveranas!“ — šaukė varguomenė. — „Tuliai! Tuliai!“ Jie atbėgo čionai persigandę ir bejėgiai, brolis juos įsileido, nors dauguma lordų būtų aklinai užvėrę vartus. Jų balsai sklido iš lauko pro atvirus langus, skverbėsi pro sunkių raudonmedžio durų plyšius. Rimundas grojo arfa, pritariant porai būgnininkų ir jaunuoliui su keliomis raudonomis švilpynėmis. Ketlina klausėsi, kaip skambiai kvatoja mergaitės, kaip susijaudinę plepa žali berneliai, brolio palikti jai kaip pilies gynėjai. Geri garsai… bet jos siela liko kurčia. Ji nepajėgė dalytis jų laime.
Tėvo kambaryje ji rado sunkią žemėlapių knygą odos viršeliais ir atsivertė tą lapą, kur vaizduojamos upių žemės. Žvilgsniu aptikusi Raudonosios Šakos vagą, tyrinėjo ją pasišviesdama mirguliuojančia žvake. Žygiuoja į pietryčius, galvojo ji. Dabar, ko gero, jau bus pasiekę Juodųjų Vandenų ištakas.
Ketlina užvertė knygą dar labiau sunerimusi. Dievai dovanoja jiems vieną pergalę po kitos. Prie Akmens malūno, Okskroso, Stovyklų mūšyje, Kuždesių girioje…
Tačiau jei mes laimime, kodėl aš taip bijau?
Branas
Kažkas vos girdimai dzingtelėjo, tarsi plienas brūkštelėjo per akmenį. Jis pakėlė galvą nuo letenų ir klausėsi, uosdamas nakties tamsą.
Vakarykštis lietus atgaivino šimtus iki tol nejuntamų kvapų, jie vėl pražydo ir įgavo jėgos. Žolės, spygliai, sumindytos gervuogės, purvas, kirminai, pūvantys lapai, brūzgyne sėlinanti žiurkė. Jis užuodė ir gauruotą juodą brolio kailį, sumišusį su aitriu, varį primenančiu jo ką tik papjautos voverės kraujo kvapu. Kitos voverės lakstė aukštai medžiuose, skrebendamos nagiukais į žievę, atsiduodamos šlapiu kailiu ir baime. Ką tik išgirstas dzingtelėjimas priminė tokius nagiukus.
Štai ir vėl — dzingt, brūkšt. Dabar jau jis pašoko stačiomis ausimis, aukštyn iškelta uodega. Sustaugė žemu, pratisu, grėsmingu balsu, kuris akimirksniu išvaiko miegus, bet žmonių uolos vis tiek dunksojo tamsios ir nebylios. Viską gaubė šlapia, sustingusi naktis, tokią pajutę žmonės lenda kuo giliau į savo urvus. Lietus jau buvo liovęsis, bet žmonės vis dar slėpėsi nuo drėgmės, gūždamiesi olose prie ugnies po suverstų akmenų kalnais.
Pro medžius išnėrė brolis. Judėjo tyliai, beveik kaip kitas brolis, kurį jis miglotai atsiminė iš tolimų laikų — baltasis, kraujo spalvos akimis. Šito brolio akys žvelgė tarsi šešėlių ežerai, tačiau šeriai ant sprando styrojo pasišiaušę. Jis taip pat išgirdo ir suprato, kad tai — pavojus.
Šį kartą po dzingtelėjimo ir brūkštelėjimo dar kažkas čiūžtelėjo, per akmenis sučežėjo greiti minkštų padų žingsniai. Vėjas atnešė menkutį, bet visiškai nepažįstamą žmogaus kvapą. Nepažįstamasis. Pavojus. Mirtis.
Jis nušuoliavo ten, iš kur sklido tas garsas. Brolis bėgo greta. Prieš juos iškilo šlapios ir slidžios akmeninių namų sienos. Jis iššiepė dantis, bet žmonių uolos nė nekrustelėjo. Netoliese šmėstelėjo vartai, jų stulpus ir skersinius apsivijusi laikė juoda geležinė gyvatė. Įsibėgėjęs smogė į juos visu svoriu, bet vartai tik sudrebėjo, gyvatė šiek tiek nuslydo ir žvangtelėjo, bet išsilaikė. Pro virbus buvo matyti ilgas akmeninis urvas, vedantis tarp sienų į akmenų pilną lauką, tačiau į jį patekti kliudė vartai. Tarp virbų lindo tik snukis. Jau ne kartą abu su broliu mėgino dantimis sutraiškyti juodus tų vartų kaulus, bet jie nelūžo. Bandė ir pasikasti, bet po vartais gulėjo didžiuliai plokšti akmenų luitai, pusiau užversti žeme ir sudžiūvusiais lapais.