Urgzdamas jis lakstė palei vartus, paskui dar kartą puolė ant jų visu svoriu. Vartai šiek tiek pasidavė, bet iš karto smogė atgal. Uždaryta, pasigirdo šnabždesys. Užrakinta. Balsas, kurio negirdi, kvapas, kurio neužuodi. Neįveikiamos buvo ir kitos angos žmogaus uolų sienose. Kai kurios turėjo įtaisytas duris, bet šios buvo iš storo ir tvirto medžio. Jokio išėjimo.
Yra išėjimas, sušnabždėjo balsas, ir jis tarsi išvydo didžiulio, spygliais pasišiaušusio medžio šešėlį, nuo žemės kylantį įkypai ir bent dešimt kartų aukštesnį už žmogų. Bet apsidairęs jo nematė. Sargmedis, kitoje dievų giraitės pusėje, greičiau, greičiau…
Nakties tamsoje nuaidėjo prislopintas šauksmas ir čia pat nutilo.
Jis žaibiškai apsisuko ir smuko atgal į tankmę, pėdomis šiurendamas šlapius lapus, nepaisydamas skaudžiai čaižančių šakelių. Girdėjo iš paskos lekiančio brolio alsavimą. Abu nėrė po širdmedžio šakomis, aplink šaltą tvenkinį, per gervuogių brūzgynus, tankiai sužėlusį ąžuolų, uosių ir gudobelių jaunuolyną iki pat kito giraitės pakraščio… pagaliau, štai jis, tas šešėlis, kurį jis įžiūrėjo nematydamas, įkypai išaugęs medis, viršūne rodantis į stogų kraigus. Sargmedis, šmėstelėjo mintis.
Tada prisiminė, koks būna jausmas sliuogiant į tą medį. Visur spygliai, jie bado veidą, byra už apykaklės, rankos aplimpa sakais, aitrus, pušis primenantis jų kvapas dirgina uoslę. Berniukui ropštis tokiu medžiu lengva — palinkęs, susiraitęs, šakų tiek daug, kad jos tarsi kopėčios, siekiančios vos ne iki pat stogo.
Vis suurgzdamas jis apuostė kamieną prie žemės, pakėlė koją ir čiurkštelėjęs pažymėjo tą vietą. Žemai pakibusi šaka brūkštelėjo jam per nosį, tad stvėrė ją dantimis, sukiojo ir traukė, kol medis įskilo ir nulūžo. Nasrai liko pilni spyglių ir kartaus sakų skonio. Jis papurtė galvą ir vėl suurzgė.
Brolis atsitūpė ant užpakalinių kojų ir pratisai užstaugė. Jo giesmė buvo juoda ir kupina liūdesio. Kelio nėra. Juk jie — ne voverės, ne žmonių šunyčiai, jie negali šliaužioti medžių kamienais, kabindamiesi savo nerangiomis ir minkštomis rausvomis letenomis. Jie — bėgikai, klajūnai, medžiotojai.
Kažkur tamsoje, už šitų juos supančių akmenų, nubudo ir pratrūko loti šunys. Iš pradžių vienas, paskui kitas, o tada jau visi kartu, keldami baisiausią triukšmą. Jie irgi užuodė tą priešo ir baimės kvapą.
Jį užliejo beviltiškas įniršis, karštas ir tvilkantis tarsi alkis. Liuoktelėjo tolyn nuo sienos, po medžiais, jo pilką kailį išmargino šakų ir lapų šešėliai. Tada atsigręžė ir kiek įkabindamas pasileido atgal. Lėkė tarsi neliesdamas kojomis žemės, spardydamas į šalis drėgnus lapus ir pušų spyglius — tą akimirką virto medžiotoju, čia pat priekyje nuo jo spruko ragus iškėlęs elnias, matė, užuodė jį skuodžiantį ir persekiojo be gailesčio. Nuo baimės kvapo daužėsi širdis, per žandikaulius nutįso seilės, štai ir palinkęs medis, jis puolė kamienu aukštyn, nagais gremždamas žievę. Vienas šuolis, iš karto antras, trečias — lapija jau čia pat. Šakos kibo jam į kojas, kapojo akis, į visas puses traškėdami lakstė pilkšvai žali spygliai. Nebepajėgė bėgti taip greitai. Už kažko užkliuvo viena letena, urgzdamas ją ištraukė. Kamienas po kojomis suplonėjo, kilo vis stačiau, beveik tiesiai į viršų, jo paviršius buvo šlapias, kai mėgino kabintis nagais, šlapia žievė luposi tarsi oda. Jau buvo įveikęs trečdalį, pusę kelio, ir dar truputį, stogas, regis, jau taip arti… bet dėdamas leteną pajuto, kaip ji krypteli ant drėgno medžio linkio, ir jis jau slysta, sprūsta pro šakas. Užkaukė iš baimės ir įniršio, ir krito, krito vartydamasis, o žemė lėkė artyn pasiruošusi jį sulaužyti…
Staiga Branas pasijuto vėl gulįs lovoje, savo nykaus bokšto kambaryje, tarp sujauktų paklodžių, vos atgaudamas kvapą.
— Vasara! — šūktelėjo garsiai. — Vasara!
Atrodė, kad skauda petį, tarsi būtų susitrenkęs jį krisdamas, bet Branas suprato, kad tai tik aidas to, ką jautė vilkas. Džojanas buvo teisus, aš — vilkolakis. Lauke vos girdimai lojo šunys. Jūra atėjo. Ji liejasi per sienas, taip, kaip regėjo Džodženas. Branas įsitvėrė strypo virš galvos, prisitraukė ir šūktelėjo pagalbos. Bet niekas nepasirodė, ir po akimirkos jis prisiminė, kad niekas ir neateis. Prie jo durų sargybos nebebuvo. Seras Rodrikas surinko visus vyrus, pagal savo amžių galinčius kautis, tad Vinterfele liko tik menkutė įgula.
Kiti iškeliavo jau prieš aštuonias dienas — šimtas vyrų iš Vinterfelo ir artimiausių sodybų. Klėjus Servinas su dar trimis šimtais turėjo prisijungti pakeliui. Meisteris Luvinas dar anksčiau pasiuntė varnus šaukdamas karius iš Baltojo Uosto, iš dykynių ir net Vilkų girios tankumynų. Toreno Kertainį užpuolė kažkoks baisus karo vadas Dagmeras Skeltalūpis. Senoji auklė pasakojo, esą jo neįmanoma užmušti, nes kartą priešas jam kirviu perkirto galvą pusiau, bet Dagmeras buvo toks atkaklus, kad tik prispaudė tas puses vieną prie kitos ir laikė, kol sugijo. Nejaugi Dagmeras būtų laimėjęs? Nuo Toreno Kertainio iki Vinterfelo — daug dienų kelio, bet vis dėlto…
Kabindamasis nuo vieno strypo ant kito, Branas iššliaužė iš lovos ir pasiekė langą. Truputį pasikrapštęs, atkabino langines. Kieme buvo tuščia, langai, kiek jų matė Branas, visur tamsūs. Vinterfelas miegojo.
— Hodorai! — sušuko jis žemyn kiek galėdamas garsiau. Hodoras miegojo virš arklidžių, bet riktelėjus turėjo išgirsti. Gal ne jis, gal kas nors išgirs. — Hodorai, ateik greičiau! Oša! Mira, Džodženai, kas nors! — Branas sudėjo delnus prie burnos piltuvu. — Hoooodooooorai!
Netrukus durys jam už nugaros atsilapojo, bet įėjusiojo Branas nepažino. Tas žmogus vilkėjo odos švarką, apsiūtą vienas kitą dengiančiais geležiniais skrituliais, rankoje laikė durklą, o už nugaros — kirvį.
— Ko tau čia reikia? — išsigandęs paklausė Branas. — Čia mano kambarys. Tuoj pat išeik.
Paskui nepažįstamąjį į miegamąjį įžengė Teonas Greidžojus.
— Neketiname tavęs skriausti, Branai.
— Teonai? — Branui iš palengvėjimo net apsvaigo galva. — Tave atsiuntė Robas? Ar jis irgi čia?
— Ne, Robas labai toli. Jis tau dabar negali padėti.
— Negali padėti? — Branas suglumo. — Negąsdink manęs, Teonai.
— Dabar aš — princas Teonas. Mes abu princai, Branai. Kas būtų galėjęs pamanyti? Tačiau aš užėmiau tavo pilį, prince Branai.
— Vinterfelą? — Branas papurtė galvą. — Ne, jokiu būdu.
— Verlagai, palik mus.
Žmogus su durklu pasišalino. Teonas atsisėdo ant lovos.
— Pasiunčiau keturis vyrus su kabliais ir virvėmis, jie perlipo sieną ir atidarė mums užpakalinius vartus. Kaip tik dabar mano žmonės tvarkosi su taviškiais. Patikėk, Vinterfelas dabar mano.
— Tačiau juk tu esi tėvo globotinis, — niekaip nesuprato Branas.
— O dabar tu ir tavo brolis esate mano globotiniai. Kai tik kova bus baigta, mano vyrai surinks visus jūsiškius į Didžiąją menę. Mes — tu ir aš — su jais pasikalbėsime. Pasakysi, kad atiduodi Vinterfelą man ir įsakai, kad jie man tarnautų ir paklustų naujajam lordui taip pat, kaip ir senajam.