— Nesakysiu, — atkirto Branas. — Mes kausimės ir išmesime tave lauk. Aš nepasidaviau, ir kitaip sakyti tu manęs nepriversi.
— Branai, čia ne žaidimas, tad nebūk mažas berniukas, aš šito nepakęsiu. Pilis — mano, bet šie žmonės vis dar priklauso tau. Jeigu princas nori juos apsaugoti, verčiau tegu daro kaip jam liepiama, — jis atsikėlė ir pasuko prie durų. — Kas nors ateis tavęs aprengti ir nuneš į Didžiąją menę. Gerai apmąstyk, ką nori pasakyti.
Laukdamas Branas pasijuto dar bejėgiškesnis. Sėdėjo prie lango įsmeigęs akis į tamsių šešėlių gaubiamas sienas ir bokštus. Kartą kažkur už sargybos būstinės tarsi nuaidėjo riksmas, gal sužvangėjo kalavijai, tačiau jis neturėjo nei Vasaros ausų, nei nosies, kad išgirstų ar užuostų, kas ten vyksta. Atsibudęs vėl esu luošas, bet kai miegu, kai būnu Vasara, galiu bėgioti, kautis, girdėti ir jausti kvapus.
Jis tikėjosi, kad ateis Hodoras ar kuri nors iš tarnaičių, tačiau kai durys vėl atsivėrė, pasirodė meisteris Luvinas su žvake rankoje.
— Branai, — prabilo jis, — tu… tikriausiai žinai, kas atsitiko? Tau jau papasakojo?
Virš kairės akies meisteriui buvo prakirsta oda, ta veido puse sruveno kraujas.
— Buvo atėjęs Teonas. Sakė, kad Vinterfelas dabar priklauso jam.
Meisteris pastatė žvakę ir nusišluostė kruviną skruostą.
— Jie perplaukė griovį. Turėjo kablių ir virvių, taip ir užkopė ant sienos. Šlapi, kiaurai permirkę puolė su kalavijais rankose. — Jis atsisėdo ant kėdės prie durų, nes kraujas nesiliovė tekėjęs. — Prie vartų budėjo Alapilvis, jie užklupo jį bokštelyje netikėtai ir nužudė. Sužeidė ir Šiengalvį. Spėjau paleisti du varnus. Siųstasis į Baltąjį Uostą prasprūdo, bet antrąjį jie pašovė strėle, — nuleidęs galvą meisteris žiūrėjo į grindis. — Seras Rodrikas išsivedė per daug mūsų vyrų, bet ir aš pats kaltas. Niekada nenujaučiau šito pavojaus, niekada neįžvelgiau…
Bet Džodženas įžvelgė, pagalvojo Branas.
— Geriau padėkite man apsirengti.
— Taip, iš tiesų.
Sunkioje, geležimi kaustytoje, Brano lovos galvūgalyje stovinčioje skrynioje meisteris surado apatinius, kelnes ir tuniką.
— Tu — Vinterfelo Starkas ir Robo įpėdinis. Turi atrodyti kaip princas.
Įdėjus nemažai pastangų, Branas atrodė kaip dera lordui.
— Teonas nori, kad atiduočiau jam pilį, — tarė Branas, meisteriui segant apsiaustą jo mėgstama sege — vilko galva iš sidabro ir juodojo gintaro.
— Tai nebus gėdingas dalykas. Lordas privalo saugoti savo žmones. Žiaurūs kraštai gimdo žiaurius žmones, Branai, atmink šitai kalbėdamas su tais geležies žmonėmis. Tavo lordas tėvas labai stengėsi sušvelninti Teono prigimtį, bet bijau, kad to buvo maža ir ėmėsi jis per vėlai.
Jų paimti atėjęs geležies žmogus buvo nedidukas kresnas vyras juoda kaip anglis barzda, užklojusia jam pusę krūtinės. Berniuką jis pakėlė gana lengvai, bet neatrodė labai laimingas gavęs tokį darbą. Rikono miegamasis buvo čia pat už laiptų posūkio. Ką tik pažadintas, užsimiegojęs keturmetis nieko nesusigaudė.
— Noriu mamos, — pareiškė jis. — Mamos. Ir Gauruočiaus.
— Tavo mama labai toli, mano prince, — meisteris Luvinas jam per galvą nutraukė naktinius marškinius. — Užtat aš esu čia, o štai Branas.
Paėmęs Rikoną už rankos, meisteris išsivedė jį iš kambario.
Apačioje jie susidūrė su Mira ir Džodženu, kuriuos iš jų kambarių varė nuplikęs vyras, laikantis ietį, trimis pėdomis aukštesnę už jį patį. Džodženas pažvelgė į Braną, ir jo akys atrodė tarsi du žali, sielvarto kupini ežerai. Kiti geležies žmonės iš kambarių stūmė Frėjus.
— Tavo brolis prarado karalystę, — tarė Valderis Mažasis Branui, — dabar tu nebe princas, o paprasčiausias įkaitas.
— Ir tu toks pat, — atsiliepė Džodženas, — ir aš, visi mes tokie.
— Su tavimi niekas nekalba, varliaėdi.
Vienas iš geležies žmonių ėjo priekyje su deglu, bet vėl prapliupęs lietus greitai jį užgesino. Skubėdami per kiemą jie girdėjo dievų giraitėje staugiant didvilkius. Tikiuosi, Vasara krisdamas nuo medžio nesusižeidė.
Teonas Greidžojus sėdėjo didžiajame Starkų soste. Apsiaustą buvo nusimetęs. Ant dailių žiedmarškinių dėvėjo juodą švarką su išsiuvinėtu auksiniu jo giminės krakenu. Rankas laikė uždėjęs ant vilkų galvų, kuriomis baigėsi platūs raižyti akmeninio sosto porankiai.
— Teonas sėdi Robo vietoje, — nusistebėjo Rikonas.
— Tyliau, Rikonai.
Branas jautė aplinkui tvyrančią grėsmę, bet Rikonas buvo dar per mažas. Pasieniais liepsnojo keli deglai, kažkas užkūrė didįjį židinį, tačiau beveik visa menė skendėjo tamsoje. Suolai liko sukrauti pasieniais, tad sėsti nebuvo kur, ir pilies žmonės stoviniavo būreliais nedrįsdami kalbėtis. Branas pamatė senąją auklę, žiopčiojančią bedante burna. Šiengalvį atnešė kiti du sargybiniai, nuoga jo krūtinė buvo apvyniota kruvinu tvarsčiu. Spuoguotasis Timas raudojo pasikūkčiodamas, Betė Kasel tyliai verkė iš baimės.
— Ką čia turime? — paklausė Teonas, turėdamas galvoje Ridus ir Frėjus.
— Tai ledi Ketlinos globotiniai, abu vardu Valderiai Frėjai, — paaiškino meisteris Luvinas. — O čia Džodženas Ridas ir jo sesuo Mira, Houlando Rido iš Pilkųjų Vandenų sūnus ir duktė. Jie atvyko iš naujo prisiekti ištikimybės Vinterfelui.
— Gal kas sakytų, kad ne laiku, — tarė Teonas, — bet man tinka. Esate čia, tad čia ir liksite. — Jis atsikėlė nuo sosto. — Lorenai, nešk princą čionai.
Juodabarzdis tėškė Braną į akmeninį krėslą tarsi avižų maišą.
Žmones vis dar varė į Didžiąją menę, ragindami riksmais ir iečių kotais. Iš virtuvės atėjo miltuoti Geidžas ir Oša, matyt, ruošę tešlą rytinei duonai. Mikeną atvilko besikeikiantį. Farlenas atėjo šlubčiodamas, stengdamasis padėti Palai. Jos suknelė buvo perplėšta nuo viršaus iki apačios; laikė ją suspaudusi kumščiu ir ėjo taip, tarsi kiekvienas žingsnis jai būtų kančia. Septonas Čeilis puolė jos palaikyti, bet vienas iš geležies žmonių parbloškė jį ant žemės.
Paskutinis pro duris įžygiavo belaisvis Dvokas, bet jo aštri nosį laužianti smarvė atsklido gerokai anksčiau. Užuodus tą kvapą, Branui susuko pilvą.
— Šitą radome užrakintą bokšte, — paskelbė jo palydovas, bebarzdis jaunuolis rausvais gelsvais plaukais ir permirkusiais drabužiais, matyt, vienas tų, kurie plaukė per griovį. — Sako, kad jį vadina Dvoku.
— Na, tikrai nenuostabu, — nusišypsojo Teonas. — Ar tu visada taip šlykščiai smirdi, o gal ką tik baigei dulkinti kiaulę?
— Nieko nedulkinau nuo tada, kai jie mane sučiupo, milorde. Mano tikras vardas — Hekė. Tarnavau Dredforto Mergvaikiui, kol Starkai vedybų proga jį apdovanojo strėle į nugarą.
Teoną šitai pralinksmino.
— Ką jis vedė?
— Hornvudo našlę, milorde.
— Tą senę? Gal jis buvo aklas? Jos papai lyg tušti vynmaišiai, sausi ir susiraukšlėję.
— Ne dėl papų ją vedė, milorde.
Geležies žmonės užtrenkė aukštas duris menės gale. Nuo paaukštinto krėslo Branas jų matė gal dvi dešimtis. Jis tikriausiai dar paliko sargybinių prie vartų ir ginklinės. Vis tiek jų negalėjo būti daugiau negu trisdešimt.
Teonas iškėlė rankas reikalaudamas tylos.