— Jūs visi mane pažįstate…
— O kaipgi, žinome, kad esi dvokiančio mėšlo krūva! — riktelėjo Mikenas, bet plikis čia pat dūrė ieties kotu jam į pilvą ir iš karto tuo pačiu kotu trenkė per veidą. Kalvis suklupo ir išspjovė dantį.
— Mikenai, tylėk, — Branas stengėsi kalbėti griežtai, kaip tikras lordas, kaip Robas, kai jis ką nors liepdavo, bet balsas neklausė ir žodžiai skambėjo tarsi spigus cypsėjimas.
— Paklausyk savo mažojo lordo, Mikenai, — tarė Teonas. — Jis už tave kur kas protingesnis.
Geras lordas saugo savo žmones, priminė sau Branas.
— Aš atidaviau Vinterfelą Teonui.
— Branai, garsiau. Ir vadink mane princu.
Jis pakėlė balsą.
— Atidaviau Vinterfelą princui Teonui. Jūs visi privalote daryti tai, ką jis liepia.
— Nebent būčiau prakeiktas, — užbaubė Mikenas.
Teonas nekreipė dėmesio.
— Mano tėvas užsidėjo senąją druskos ir uolų karūną bei pasiskelbė Geležies salų karalium. Užkariautojo teise savo žemėmis jis skelbia visą šiaurę. Visi jūs esate jo pavaldiniai.
— Susikišk tu savo karalių, — Mikenas nusišluostė kruviną burną. — Aš tarnauju Starkams, o ne kažkokiam išdavikų aštuonkojui iš… a-ach.
Ieties koto smūgis bloškė jį veidu į akmenines grindis.
— Kalvių rankos tvirtos, bet galva silpna, — pažymėjo Teonas. — Tačiau jei jūs, visi kiti, tarnausite man taip pat ištikimai, kaip tarnavote Nedui Starkui, už mane maloningesnio lordo niekur nerasite.
Klūpodamas, pasirėmęs rankomis, Mikenas spjaudė krauju. Prašau, nereikia, mintyse prašė Branas, bet kalvis riktelėjo:
— Jei manai, kad gali šiaurę išlaikyti su šita apgailėtina saujele…
Plikis suvarė ieties smaigalį Mikenui į sprandą. Plienas persmeigė kūną ir su kraujo pliūpsniu išlindo pro gerklę. Kažkuri moteris suklykė, Mira apkabino Rikoną. Jis paskendo, bet kraujyje, bukai pagalvojo Branas. Savo paties kraujyje.
— Kas dar norėtų ką nors pasakyti? — paklausė Teonas Greidžojus.
— Hodoras, Hodoras, Hodoras, Hodoras, — išplėtęs akis šaukė Hodoras.
— Kas nors užčiaupkite tą puskvaišį.
Du geležies žmonės puolė mušti Hodorą iečių kotais. Šis krito ant žemės mėgindamas dangstytis rankomis.
— Būsiu jums ne prastesnis lordas už Edardą Starką, — Teonas prabilo garsiau, norėdamas perrėkti medinių kotų dunksėjimą į kūną. — Bet jei išduosite, tikrai pasigailėsite. Ir nemanykite, kad žmonės, kuriuos čia matote, yra visa mano kariuomenė. Netrukus mums priklausys ir Toreno Kertainis, ir Gūdmiškis, o mano dėdė jau plaukia Sūriąja Ietimi aukštyn ir užgrobs Keilino Griovą. Jei Robas Starkas atsimuš nuo Lanisterių, galės toliau valdyti kaip Trišakio karalius, tačiau visa šiaurė nuo šiol priklauso Greidžojų giminei.
— Starkų lordai kariaus su tavimi, — šūktelėjo tasai Dvokas. — Visų pirma anas išpurtęs kuilys iš Baltojo Uosto, paskui Amberiai ir Karstarkai. Tau reikės žmonių. Duok man laisvę, ir būsiu tavo.
Teonas valandėlę svarstė.
— Esi gudresnis, negu galėtum spręsti iš tavo kvapo, bet tokios smarvės aš neištversiu.
— Na, — atsiliepė Dvokas, — galėčiau truputį apsiprausti. Jei tik būčiau laisvas.
— Kaip reta sveiko proto vyras, — nusišypsojo Teonas. — Klaupkis ir prisiek.
Vienas iš geležies žmonių padavė Dvokui kalaviją, šis padėjo ginklą Teonui prie kojų ir prisiekė ištikimybę Greidžojų giminei ir karaliui Beilonui. Branas negalėjo pakelti akių. Žaliasis sapnas jau tapo tikrove.
— Milorde Greidžojau! — Oša žengė priekin pro Mikeno kūną. — Aš taip pat patekau čionai kaip belaisvė. Jūs buvote liudininkas, kai mane sučiupo.
Maniau, kad mes draugai, įsižeidęs pagalvojo Branas.
— Man reikia karių, — pareiškė Teonas, — o ne virtuvės bobšių.
— Į virtuvę mane įkišo Robas Starkas. Beveik ištisus metus buvau palikta šveisti keptuvių, gremžti riebalų ir šildyti šiaudų štai šitam, — ji metė žvilgsnį į Geidžą. — Pasisotinau ilgam. Duokite man vėl nusitverti ieties.
— Štai čia turiu tau neblogą ietigalį, — tarė Mikeną nužudęs plikis. Jis išsiviepęs visa sauja čiupo sau už šakumo.
Oša kaulėtu keliu spyrė jam į tarpukojį.
— Tą minkštą rausvą daikčiuką pasilaikyk sau. — Ji ištraukė jam iš rankų ietį ir koto galu partrenkė jį žemėn. — Man geriau būtų medis ir geležis.
Plikis raitėsi ant grindų, o kiti plėšikai audringai kvatojo.
Teonas juokėsi kartu su visais.
— Ką gi, tinki, — tarė jis. — Turėk tą ietį, Stigas susiras kitą. Dabar klaupkis ir prisiek.
Daugiau norinčių prisiekti tarnauti Teonui neatsirado, tad visiems buvo leista eiti įspėjus, kad privalu dirbti tai, kas kiekvienam priklauso, ir nekelti triukšmo. Hodorui liepė parnešti Braną atgal į lovą. Vaikinas buvo žiauriai sumuštas, ištinęs, nosis išbrinkusi, viena akis užgriuvusi.
— Hodoras, — dejavo jis pro sudaužytas lūpas, didžiulėmis stipriomis, bet kruvinomis rankomis keldamas Braną ir nešdamas laukan, į lietų.
Arija
—Čia yra vaiduoklių, tikrai žinau, — Pyragėlis iki alkūnių miltuotomis rankomis minkė tešlą duonai. — Vakar vakare kamaroje Pija kažką matė.
Arija paniekinamai purkštelėjo. Pija kamaroje visada ką nors matydavo. Paprastai vyrus.
— Galiu paimti pyragaitį? — paklausė ji. — Prikepei jų visą padėklą.
— Man reikia viso padėklo. Seras Eimoris juos ypač mėgsta.
Sero Eimorio ji nekentė.
— Apspjaudykime juos.
Pyragėlis nerimastingai apsidairė. Virtuvės užkaboriuose knibždėjo šešėliai, ištartų žodžių aidai geso pakampėmis, bet visi kiti virėjai ir darbininkai seniai miegojo gausiose ertmėse virš krosnių.
— Jis sužinos.
— Nesužinos. Spjaudalai neturi skonio.
— Jei sužinos, nuplakti lieps mane, — Pyragėlis net liovėsi minkęs tešlą. — Tau čia apskritai negalima būti. Jau gili naktis.
Iš tiesų buvo vėlu, bet Arijai tai nerūpėjo. Virtuvėje kas nors dirbdavo net ir juodžiausią naktį: ruošdavo duoną rytui, maišydavo viralą ilgu mediniu samčiu ar dorodavo paršą serui Eimoriui pusryčiams. Šiąnakt plušėjo Pyragėlis.
— Jeigu Raudonakis nubus ir pamatys, kad tavęs nėra… — tarė Pyragėlis.
— Raudonakis niekada nenubunda. Jeigu jau užmigo — viskas.
Tikras jo vardas buvo Meblas, bet dėl ašarojančių akių visi jį vadino Raudonakiu. Iš ryto jis kasdien vietoj pusryčių gerdavo alaus. Vakarais pavalgęs girtas krisdavo miegoti, o per smakrą jam nutįsdavo vyno spalvos seilė. Arija palaukdavo, kol pasigirs jo knarkimas, tada tylutėliai, kaip pati tikriausia pelytė, nusėlindavo basa tarnų laiptais. Neimdavo nei žibinto, nei žvakės. Kartą Sirijus jai sakė, kad tamsa gali būti jai draugė, ir buvo teisus. Jeigu tik šviesdavo mėnulis ir žvaigždės, jai tiek pakakdavo.
— Lažinuosi, kad net jei pabėgtume, Raudonakis nė nepastebėtų, — tarė ji Pyragėliui.
— Aš nenoriu bėgti. Čia geriau negu ten, miškuose. Nebenoriu valgyti kirminų. Nagi, pabarstyk ant lentos miltų.
— Kas čia? — Arija pakreipė galvą.
— Kur? Aš nieko…
— Klausykis ausimis, o ne burna. Karo rago garsas. Du kartus, negi negirdėjai? O štai dar, dabar vartų grotų grandinės girgžda, kažkas išvyksta arba parvyksta. Einam pažiūrėti?
Harenholo vartai nebuvo atsivėrę nuo ano ryto, kai su kariuomene išžygiavo lordas Taivinas.