— Man reikia kepti duoną rytui, — nepatenkintas burbėjo Pyragėlis. — Ir šiaip, juk sakiau, kad man nepatinka, kai tamsu.
— Aš einu. Paskui papasakosiu. Galiu paimti pyragaitį?
— Ne.
Arija vis tiek vieną nukniaukė ir suvalgė beeidama. Viduje buvo pridėta smulkintų riešutų, vaisių ir sūrio, plutelė trapi ir dar šilta. Suvalgiusi sero Eimorio pyragaitį, Arija pasijuto narsi. Basomis, lengvai ir greitai, dainavo ji patyliukais. Aš — Harenholo vaiduoklis.
Ragas pabudino pilį. Vienas po kito žmonės ėjo laukan žiūrėti, koks čia sujudimas. Arija įsimaišė į minią. Pro vartus ilga eile girgždėdami ritosi jaučių traukiami vežimai. Grobis, iš karto suprato ji. Vežimus lydintys raiteliai kalbėjo keistomis kalbomis. Jų šarvai blausiai spindėjo mėnesienoje, be to, ji įžiūrėjo porą juodai ir baltai dryžuotų arklių. Kruvinieji Juokdariai. Arija pasitraukė gilyn į šešėlį, o pro ją tuo metu riedėjo vežimas su gale pririštu narvu, kuriame tupėjo didžiulis juodas lokys. Kiti vežimai buvo iki viršaus prikrauti sidabro indų, ginklų ir skydų, miltų maišų, įtaisytuose garduose kvykė paršai, amsėjo perkarę šunys, kudakavo vištos. Arija kaip tik stengėsi prisiminti, kada paskutinį kartą ragavo kiaulienos kepsnio, kai pasirodė pirmasis belaisvis.
Jis laikėsi išdidžiai, ėjo aukštai iškėlęs galvą, matyt, lordas. Po suplyšusiu raudonu apsiaustu žybčiojo šarvai. Iš pradžių Arija pamanė, kad tai Lanisteris, bet jam einant pro deglą išvydo, jog jo ženklas — ne liūtas, o sidabrinis kumštis. Jo riešus standžiai veržė virvė, kita virve vienos jo kojos kulkšnis buvo surišta su jam iš paskos einančio vyro koja, šis — su dar vienu, ir šitaip visi belaisviai voroje turėjo krypuodami slinkti koja kojon. Daugelis buvo sužeisti. Jei kuris stabteldavo, vienas raitelių prijojęs perliedavo rimbu, kad judintųsi su visais. Arija mėgino suskaičiuoti, kiek ten belaisvių, bet susipainiojo dar nepasiekusi penkiasdešimties. Žmonių toje voroje buvo bent dvigubai daugiau. Vilkėjo sukruvintais, purvinais drabužiais, deglo šviesoje buvo sunku įžiūrėti visų jų ženklus, bet kai kuriuos iš pastebėtų Arija pažino. Du bokštai. Saulė su spinduliais. Kruvinas žmogus. Kovos kirvis. Kovos kirvis — tai Servinai, o balta saulė juodame lauke — Karstarkai. Šiauriečiai. Tėvo žmonės, taigi ir Robo. Ji nenorėjo svarstyti, ką tai galėtų reikšti.
Kruvinieji Juokdariai vienas po kito šoko nuo balnų žemėn. Iš savo šiaudinių guolių lindo mieguisti arklininkai tvarkyti apsiputojusių žirgų. Vienas raitelis garsiai reikalavo alaus. Pažadintas triukšmo į dengtą galeriją virš kiemo išėjo seras Eimoris Lorčas, lydimas dviejų vyrų su deglais. Vargas Houtas su ožio šalmu ant galvos prijojęs sustojo apačioje.
— Milorde pilieš viršininke, — tarė samdinys. Jis kalbėjo kimiai ir švebeldžiuodamas, tartum liežuvis niekaip netilptų burnoje.
— Kas čia tokie, Houtai? — griežtai paklausė seras Eimoris raukydamasis.
— Belaišviai. Ružas Boltonaš šumanė keltiš per ufę, bet mano Šmarkieji Vyrukai šudraškė jo kariuomenę į škuteliuš. Daug jų žuvo, o fats Boltonaš špruko. Tai jų vadaš Gloveris, už jo — šeras Einiš Frėjuš.
Seras Eimoris Lorčas savo mažomis kiaulės akutėmis spoksojo į apačioje stovinčius surištus belaisvius. Arijai nepasirodė, kad jis labai džiaugtųsi. Visi pilyje žinojo, kad jiedu su Vargu Houtu vienas kito nekenčia.
— Labai gerai, — pagaliau tarė jis. — Sere Kadvinai, veskite tuos žmones į požemį.
— Gavome pažadą, kad su mumis bus elgiamasi garbingai… — pakėlęs akis prašneko lordas su šarvuotu kumščiu ant apsiausto.
— Tylėt! — užriko Vargas Houtas taškydamasis seilėmis.
— Ką jums prižadėjo Houtas, — kreipėsi į belaisvius seras Eimoris, — man yra niekai. Lordas Taivinas paskyrė mane Harenholo pilies viršininku, ir su jumis elgsiuosi taip, kaip man reikės. — Jis mostelėjo ranka sargybiniams. — Didžiojoje patalpoje po Našlių bokštu turėtų tilpti visi. Jei kurie eiti nenori, galės čia pat ir mirti.
Atkišę ietis, jo žmonės nuvarė belaisvius, o Arija tuo metu pastebėjo pro duris išlendantį Raudonakį, besimarkstantį nuo deglų šviesos. Jeigu pastebės, kad jos nėra, puls rėkauti ir grasinti taip nuplakti, kad nusiners visa oda, bet Arija jo nebijojo. Vyzei jis neprilygo nė iš tolo. Visada grasindavo nudirti kailį tai vienam, tai kitam, tačiau niekas neprisiminė, kad būtų kada kam sudavęs. Vis dėlto bus geriau, jeigu jos nepastebės. Arija apsidairė. Kažkas jau ėmėsi iškinkyti jaučius, krovė turtą iš vežimų, Smarkieji Vyrukai triukšmavo reikalaudami gėrimų, aplink lokį narve susirinkę stypsojo smalsuoliai. Visiems taip sujudus, nepastebimai dingti buvo nesunku. Ji pasitraukė tuo pačiu keliu, kaip ir atėjo, stengdamasi niekam nepakliūti į akis, kad nekiltų noro pristatyti jos dirbti.
Toliau nuo vartų ir arklidžių didžiulėje pilyje beveik nebuvo nė gyvos dvasios. Triukšmas jai už nugaros po truputį nuslopo. Gūsingo vėjo sūkuriai aukštais plonais balsais ūžavo Raudų bokšto sienų plyšiuose. Dievų giraitėje nuo medžių jau ėmė kristi lapai, ir buvo girdėti, kaip jie vėjo genami slenka, ritasi per tuščius kiemus, tarp pastatų, vos girdimai šiurendami ant grindinio akmenų. Dabar, Harenholui vėl ištuštėjus, čia rasdavosi keisčiausių garsų. Kartais atrodydavo, tarsi akmenys sugeria triukšmą, apgaubdami kiemus tylos skraiste. Kitu metu aidai, regis, gyvendavo savą gyvenimą, ir kiekvienas žingsnis dundėdavo lyg ten tryptų visa šmėklų kariauna, o menkiausias balsas tolumoje išaugdavo į vaiduoklių minios gausmą. Neįprasti garsai gąsdino Pyragėlį, bet ne Ariją.
Tyli lyg šešėlis ji skuodė per vidinį kiemą, aplink Siaubo bokštą, pro tuščias arklides, kur, pasak žmonių, vaiduokliškais sparnais orą virpina negyvų sakalų šmėklos. Galėjo eiti kur panorėjusi. Įgulos buvo likę ne daugiau kaip šimtas vyrų, toks menkas būrelis, kad Harenhole tiesiog ištirpo. Šimto Židinių menė buvo užrakinta, kaip ir daugelis kitų mažesnių pastatų, net Raudų bokštas. Seras Eimoris Lorčas gyveno pilies valdytojo kambariuose Karaliaus Lauže, ten buvo erdvu kaip pas lordą, o Arija ir kiti tarnai persikraustė į rūsius po jais, kad būtų visada po ranka. Kol pilyje gyveno lordas Taivinas, kur nors vis pasitaikydavo ginkluotas kareivis ir būtinai paklausdavo, ko tau čia reikia. Tačiau dabar liko vos šimtas žmonių, turinčių saugoti kokį tūkstantį durų, niekas nebežinojo, kas kur turėtų būti, bet, tiesą sakant, niekam tai ir nerūpėjo.
Eidama pro ginklinę, Arija išgirdo kūjo dūžius. Aukštuose languose mirgėjo tamsiai oranžinė pašvaistė. Arija užsiropštė ant stogo ir žvilgtelėjo žemyn. Gendris kalė antkrūtinį. Kai dirbdavo, jam viskas aplinkui tarsi išnykdavo, išskyrus metalą, dumples, žaizdrą. Kūjis tapdavo lyg jo rankos dalimi. Ji valandėlę žiūrėjo, kaip juda raumenys Gendriui ant krūtinės, ir klausėsi jo išgaunamos plieno muzikos. Stiprus, pagalvojo ji. Gendris paėmė antkrūtinį ilgomis žnyplėmis, ketindamas pamerkti į aušinamąjį lovį; tada Arija įsirangė pro langą ir nušoko ant grindų greta jo.
Išvydęs ją, Gendris, regis, visai nenustebo.
— Turėtum būti lovoje, mergyte.
Į šaltą vandenį panardintas antkrūtinis šnypštė tartum katė.
— Ko ten buvo kilęs tas triukšmas?
— Grįžo Vargas Houtas su belaisviais. Mačiau jų ženklus. Ten yra Gloveris iš Gūdmiškio, jis — mano tėvo pavaldinys. Taip pat ir dauguma kitų, — staiga Arija suvokė, kodėl kojos atnešė ją čionai. — Privalai padėti man juos ištraukti.
— Kaipgi mes juos vaduosime? — nusijuokė Gendris.