— Seras Eimoris pasiuntė juos į požemį. Tą po Našlių bokštu, tai viena didelė patalpa. Galėtum savo kūju išmušti duris…
— O sargybiniai tuo metu žiūrės ir, ko gero, lažinsis, kiek man prireiks smūgių?
Arija kramtė lūpą.
— Sargybinius reikės užmušti.
— Ir kaip tu rengiesi tai padaryti?
— Gal jų ten nebus daug.
— Jeigu jų ten du, tau ir man jau per daug. Atrodo, kad tame kaime taip nieko ir nepasimokei. Tik pamėgink, ir Vargas Houtas nukapos tau rankas ir kojas, taip, kaip jis mėgsta. — Gendris vėl ėmėsi replių.
— Tu bijai.
— Palik mane ramybėje, mergyte.
— Gendri, šiauriečių ten bent šimtas. Gal net daugiau, negalėjau jų visų suskaičiuoti. Tiek turi ir seras Eimoris. Na, neskaitant Kruvinųjų Juokdarių. Mums tereikia juos ištraukti, tada galėsime užimti pilį ir pabėgti.
— Na, negali tu jų ištraukti, lygiai kaip negalėjai išgelbėti Lomio, — apvertęs antkrūtinį, Gendris įdėmiai jį apžiūrinėjo. — O jei pavyktų pabėgti, kurgi keliautume?
— Į Vinterfelą, — nedvejodama atsakė Arija. — Papasakočiau motinai, kaip tu man padėjai, ir galėtum likti…
— Ir miledi sutiktų? Kad galėčiau kaustyti tavo žirgus ir kalti tavo lordams broliams kalavijus?
Kartais Gendris ją tiesiog siutindavo.
— Liaukis!
— Kodėl turėčiau statyti pavojun savo kojas dėl galimybės lieti prakaitą ne Harenhole, o Vinterfele? Pažįsti Beną Juodapirštį? Čionai jis atkeliavo dar berniukas. Kalė geležį prie ledi Vent ir jos tėvo, o dar anksčiau ir prie šio tėvo ir net prie lordo Lotstono, valdžiusio Harenholą iki Ventų. Dabar kala lordui Taivinui, ir žinai, ką jis sako? Kalavijas — tai kalavijas, šalmas — tai šalmas, o jei kyštelsi ranką į ugnį — nusideginsi, nesvarbu, kam tarnauji. Lukanas — visai neblogas šeimininkas. Aš liksiu čia.
— Ir tave sučiups karalienė. Paskui Beną Juodapirštį ji auksinių apsiaustų nesiuntinėjo!
— Gal jie ieškojo visai ne manęs.
— Pats žinai, kad tavęs. Esi kažkuo svarbus.
— Aš — kalvio pameistrys ir vieną dieną galbūt tapsiu meistru ginklininku… jei niekur nebėgiosiu, neprarasiu kojų ar galvos.
Jis nusigręžė, griebė kūjį ir puolė daužyti.
Arija bejėgiškai sugniaužė kumščius.
— Kai kalsi kitą šalmą, vietoj jaučio ragų pritaisyk asilo ausis!
Ji turėjo tučtuojau pabėgti, kitaip būtų ėmusi Gendrį mušti. Jis tikriausiai nė nepajustų. Kai jie sužinos, kas jis toks, ir nurėš jo kvailą asilišką makaulę, tada jis pasigailės nepadėjęs. Šiaip ar taip, be jo Arijai bus tik geriau. Juk ten, kaime, ją pagavo tik dėl jo kaltės.
Tačiau, pagalvojus apie kaimą, atmintyje iškilo ir žygis, ir daržinė, ir Kutulis. Ji prisiminė mažą berniuką, gavusį smūgį kuoka į veidą, kvailą senį „visi už Džofrį“, Lomį Žaliarankį. Buvau avis, paskui pelė, galėjau tik slapstytis. Arija kramtė lūpą ir mėgino prisiminti, kada ji vėl pasijuto drąsi. Narsą man grąžino Džakenas. Jis iš pelės pavertė mane vaiduokliu.
Po Vyzės mirties ji loratiečio vengė. Su Čizviku buvo lengva, nustumti žmogų nuo sienos gali bet kas, tačiau tą šlykštų dėmėtą šunį Vyzė pats išaugino, ir tik kokie tamsūs burtai galėjo užsiundyti tą žvėrį prieš jį. Jorinas rado Džakeną juodajame požemyje, kartu su Rordžu ir Kandžium, prisiminė ji. Džakenas buvo padaręs kažką siaubinga ir Jorinas tai žinojo, todėl ir laikė jį sukaustęs grandinėmis. Jeigu loratietis — burtininkas, tai galbūt Rordžas ir Kandžius yra visai ne žmonės, o demonai, jo iššaukti iš kokio pragaro.
Džakenas tebebuvo skolingas jai vieną mirtį. Senosios auklės pasakose žmonės, iš dvasių gavę tris stebuklingus norus, turėjo būti ypač atsargūs su trečiuoju, nes jis — paskutinis. Čizvikas ir Vyzė buvo menkniekis. Paskutinė mirtis privalo būti svari, kalbėjo sau Arija, kas vakarą šnibždėdama savuosius vardus. Tačiau dabar susimąstė, ar iš tiesų ji delsia dėl to. Kol turėjo galimybę žudyti vien pašnibždėjusi vardą, ji galėjo nieko nebijoti… bet panaudojusi paskutiniąją mirtį, ji būtų vėl virtusi pelyte.
Raudonakis nebemiegojo, tad ji nedrįso grįžti į savo guolį. Nežinodama, kur geriau pasislėpti, patraukė į dievų giraitę. Jai patiko uosti aitrų pušų ir sargmedžių kvapą, jausti žolę ir žemę tarpupirščiuose, klausytis vėjyje šiurenančių lapų. Per miškelį vinguriavo mažas nesraunus upeliukas, vienoje vietoje pragraužęs krantą po suvirtusiais medžiais.
Ten, po pūvančiomis šakomis ir susisukusiomis šaknų atplaišomis, ji slėpė savo kalaviją.
Gendris buvo per daug užsispyręs, kad nukaltų jai tikrą, tad ji pasidarė ginklą iš šluotkočio. Aišku, labai jau lengvą ir be tinkamos rankenos, užtat aštriu, rakštimis pasišiaušusiu smaigaliu. Vos ištaikiusi laisvą valandėlę, paslapčiomis atbėgdavo ir kartodavo pratimus, kurių ją kadaise mokė Sirijus, lakstė basa per sausų lapų paklotę, čaižė šakas, kapojo nuo jų lapus. Kartais net įsliuogdavo į medį ir šokdavo tarp viršutinių šakų, kojų pirštais apglėbdama nelygų jų paviršių ir vaikštinėdama pirmyn atgal; vėl po truputį išmokusi laikyti pusiausvyrą, su kiekviena diena ji svirduliavo vis mažiau. Naktis jai buvo geriausias laikas; naktį niekam jos nereikėjo.
Arija užsiropštė aukštyn. Ten, lapijos karalystėje, išsitraukė savo kalaviją ir bent valandėlei pamiršo ir serą Eimorį, ir Juokdarius, ir tėvo žmones; viską nustelbė šiurkšti medžio žievė po jos padais ir orą kertančio kalavijo švilpesys. Nulūžusi šaka virto Džofriu. Kapojo ją, kol ta nulėkė žemėn. Karalienė ir seras Ilinas, seras Merinas ir Skalikas buvo tik lapai, bet nužudė ir juos, suraižė į šlapius žalius skutelius. Kai ranka pavargo, ji apžergė storą šaką ir atsisėdo atsikvėpti, traukė į plaučius vėsų tamsios nakties orą ir klausėsi medžiojančių šikšnosparnių cypavimo. Pro tankų vainiką šmėkšojo baltos tarsi kaulai širdmedžio šakos. Žiūrint iš čia, atrodo visai toks pat kaip Vinterfele. Jeigu tik taip būtų iš tiesų… tada, nušokusi žemėn, ji vėl atsidurtų namie ir galbūt rastų tėvą, sėdintį po burtmedžiu ten, kur visada.
Užsikišusi savo kalaviją už diržo, šokinėdama nuo vienos šakos ant kitos, ji greitai vėl atsidūrė ant žemės. Mėnesienoje burtmedžio šakos nusidažė sidabru, bet raudonus penkiaskiaučius lapus naktis pavertė juodais. Arija įsmeigė akis į medžio kamiene išraižytą veidą. Atrodė baisus, persikreipusia burna, išverstomis, neapykantos kupinomis akimis. Negi dievai tokie? Ar jie įžeidūs, kaip ir žmonės? Turėčiau pasimelsti, staiga pagalvojo Arija.
Ji atsiklaupė. Nelabai žinojo, kaip reikėtų pradėti. Sunėrė rankas prieš save. Padėkite man, senieji dievai, meldėsi ji tyliai. Padėkite man išvaduoti tuos žmones iš požemio, kad būtų nužudytas seras Eimoris, o aš galėčiau keliauti namo į Vinterfelą. Padarykite mane vandens šokėja ir vilke, ir kad daugiau niekada nebebijočiau.
Ar šito gana? Gal, norint, kad senieji dievai išgirstų, ji turi melstis balsu. Gal reikėtų melstis ilgiau. Tėvas kartais melsdavosi labai ilgai, atsiminė ji. Tačiau senieji dievai jam niekada nepadėjo. Įširdo apie tai pagalvojusi.
— Privalėjote jį išgelbėti, — išbarė ji medį. — Jis nuolat jums meldėsi. Man nerūpi, padėsite ar ne. Tiesą sakant, nemanau, kad ir gebėtumėt, net jeigu turėtumėt noro.
— Prieš dievus piktžodžiauti negalima, mergaite.
Suskambęs balsas ją išgąsdino. Pašokusi išsitraukė savo medinį kalaviją. Džakenas Hagaras stovėjo tamsoje taip ramiai, kad susiliejo su medžiais aplinkui.