— Žmogus ateina išgirsti vardo. Buvo vienas, buvo antras, dabar eilė trečiam. Žmogus norėtų užbaigti.
Arija nuleido šerpetotą kalavijo smaigalį į žemę.
— Kaip sužinojai, kad aš čia?
— Žmogus mato. Žmogus girdi. Žmogus žino.
Arija įtariai žvelgė į jį. Ar jį pasiuntė dievai?
— Kaip tu privertei tą šunį nužudyti Vyzę? Ar Rordžas ir Kandžius — tavo iššaukti iš pragaro? O Džakenas Hagaras — tai tavo tikras vardas?
— Kai kurie žmonės turi daug vardų. Kiaunė, Aris. Arija.
Ji po truputį traukėsi nuo jo, kol galų gale nugara atsirėmė į širdmedį.
— Ar tau išpliurpė Gendris?
— Žmogus žino, — vėl pakartojo jis, — miledi iš Starkų giminės.
Gal jį, atsiliepdami į jos maldas, atsiuntė dievai?
— Man reikia, kad padėtum ištraukti tuos vyrus iš požemio. Ir tą Gloverį, ir kitus. Visus, kiek jų ten yra. Turime užmušti sargybinius ir kaip nors atrakinti duris…
— Mergaitė užsimiršta, — tyliai tarė jis. — Ji jau gavo du, skola buvo trys. Jeigu sargybinis turi mirti, jai tereikia pasakyti jo vardą.
— Bet vieno sargybinio nepakaks, jei norime atidaryti kalėjimą, turime užmušti visus. — Arija skaudžiai įsikando į lūpą, stengdamasi nepravirkti. — Noriu išgelbėti šiauriečius, kaip anksčiau tave.
Džakenas žvelgė žemyn į ją be jokio gailesčio.
— Iš dievo buvo atimtos trys gyvybės. Tas tris gyvybes reikia grąžinti. Iš dievų šaipytis negalima, — jo balsas liejosi tarsi šilkas, bet skambėjo kietai it plienas.
— Aš ir nesišaipau.
Arija valandėlę mąstė.
— Vardas… galiu pasakyti bet kurio žmogaus? Ir tu jį nužudysi?
Džakenas Hagaras palenkė galvą.
— Žmogus tarė žodį.
— Bet kurį? — neatlyžo Arija. — Vyrą, moterį, kūdikį, lordą Taiviną ar aukštąjį septoną, o gal savo tėvą?
— Žmogaus gimdytojas seniai miręs, bet jei gyventų ir jei žinotum jo vardą, tau paliepus jis mirtų.
— Prisiek, — tarė Arija. — Prisiek dievų akivaizdoje.
— Prisiekiu visais jūros ir oro dievais, ir net ugnies dievu, — jis pridėjo ranką prie burtmedžio lūpų. — Prisiekiu septyniais naujaisiais dievais ir nesuskaitomais senaisiais.
Jis prisiekė.
— Net jeigu ištarčiau karaliaus vardą…
— Ištark vardą, ir mirtis ateis. Rytojaus dieną, po mėnesio ar po metų, bet ji ateis. Žmogus neskrajoja kaip paukštis, bet žengia viena koja, paskui kita, ir vieną dieną žmogus atsiduria ten ir karalius miršta. — Jis atsiklaupė šalia jos, abu žiūrėjo vienas kitam į akis. — Mergaitė gali šnibždėti, jeigu bijo kalbėti garsiai. Pašnibždėk dabar. Tai Džofris?
Arija priglaudė lūpas jam prie ausies.
— Tai Džakenas Hagaras.
Net ir liepsnojančioje daržinėje, iš visų pusių apsuptas ugnies sienos ir kaustomas grandinių, jis neatrodė toks paklaikęs kaip dabar.
— Mergaitė… juokauja.
— Tu prisiekei. Tavo priesaiką girdėjo dievai.
— Dievai iš tiesų girdėjo.
Staiga jo rankoje atsirado peilis plonyte sulig jos mažuoju piršteliu geležte. Kam jis skirtas — jai ar pačiam Džakenui, Arija nesuprato.
— Mergaitė verks. Mergaitė neteks vienintelio draugo.
— Tu nesi mano draugas. Tikras draugas man padėtų. — Ji atsitraukė per žingsnį, spyruokliuodama ant pirštų, jei jis kartais sviestų tą peilį. — Niekada nežudyčiau draugo.
Džakeno veide šmėstelėjo ir tučtuojau dingo šypsena.
— Tuomet mergaitė galbūt… ištartų kitą vardą, jeigu draugas pasistengtų padėti?
— Galbūt ir ištartų, jeigu tikrai padėtų.
Peilis išnyko.
— Eime.
— Dabar?
Jai nė į galvą nebuvo atėję, kad jis puls veikti taip greitai.
— Žmogus girdi, kaip smiltys šnibžda per stiklą. Žmogus nemiegos, kol mergaitė neatsiims vieno vardo. Dabar, piktas vaike.
Aš nesu piktas vaikas, pagalvojo ji, aš — didvilkė. Ir Harenholo šmėkla. Įkišusi savo šluotkotį atgal į slėptuvę, Arija nusekė paskui jį iš dievų giraitės.
Nors buvo gili naktis, per Harenholą šuorais ritosi gyvenimas. Vargo Houto būrys savo atvykimu visiškai sutrikdė įprastą tvarką. Vežimai, jaučiai, arkliai iš kiemo jau buvo dingę, bet narvas su lokiu dar liko. Jis kybojo per kelias pėdas nuo žemės ant storų grandinių arkoje po tiltu, skiriančiu išorinį ir vidinį kiemą. Visą plotą ryškiai nušvietė aplinkui sukaišiotų deglų žiedas. Prie narvo susibūrę arklidžių berniūkščiai svaidė į lokį akmenis, versdami jį mauroti ir niurnėti. Kitapus kiemo pro Kareivinių menės duris liejosi šviesa, dzingsėjo bokalai, aidėjo šauksmai duoti dar vyno. Koks tuzinas balsų užtraukė dainą svetima, Arijos ausiai neįprasta gomurine kalba.
Jie geria ir valgo, o paskui sumigs, susigaudė ji. Raudonakis tikriausiai liepė mane pažadinti, kad padėčiau juos aptarnauti. Matyt, žino, kad nemiegojau. Bet, ko gero, jam nėra kada galvoti, reikia pilstyti vyną Smarkiesiems Vyrukams ir tiems iš sero Eimorio įgulos, kurie sėdo puotauti kartu. Jų keliamas triukšmas bus gera priedanga.
— Jei žmogus padarys šitai, šiąnakt alkanieji dievai gardžiuosis krauju, — tarė Džakenas. — Miela mergaitė, švelni ir maloni. Atsiimk vieną vardą, tark kitą, ir pamirškime šitą beprotišką sapną.
— Ne.
— Ką gi, — jis, regis, jau buvo su tuo susitaikęs, — darbas bus atliktas, tačiau mergaitė privalės paklusti. Žmogus kalboms neturi laiko.
— Mergaitė paklus, — atsiliepė Arija. — Ką turiu daryti?
— Šimtas žmonių išalko, juos reikia pavalgydinti, lordas įsakė duoti karštos sriubos. Mergaitė privalo nubėgti į virtuvę ir perduoti savo pyragų berniukui.
— Sriubos, — pakartojo ji. — O kur būsi tu?
— Mergaitė padės paruošti sriubą ir lauks virtuvėje, kol žmogus ateis jos pasiimti. Eik. Lėk.
Jai įpuolus į virtuvę, Pyragėlis traukė iš krosnies kepalus, bet virtuvėje jau sukosi daugiau žmonių. Vargui Houtui ir jo Kruviniesiems Mimams valgydinti buvo pažadinti virėjai. Tarnai krepšiais nešė lauk Pyragėlio iškeptą duoną ir pyragaičius, vyriausiasis virėjas griežinėliais pjaustė šaltą kumpį, berniukai sukiojo iešmus su triušiais, tarnaitės laistė juos medumi, moterys pjaustė svogūnus ir morkas.
— Kiaune, ko tau čia reikia? — ją išvydęs, paklausė vyriausiasis virėjas.
— Sriubos, — paskelbė Arija. — Milordas nori sriubos.
Jis kaukštelėjo peiliu į juodus geležinius puodus, kabančius virš liepsnos.
— O kas čia, tavo nuomone? Nors labiau norėčiau į juos pričiurkšti, o tada patiekti tam ožiui. Neleidžia žmogui net naktį pamiegoti, — jis nusispjovė. — Na, tiek to, nesvarbu, bėk atgal ir pasakyk, kad puodo nepaskubinsi.
— Turiu čia palaukti, kol išvirs.
— Tada nesipainiok po kojomis. Arba dar geriau — patalkininkauk. Nubėk į sandėlį. Jo ožiškoji malonybė, aišku, norės sviesto ir sūrio. Pažadink Piją ir pasakyk, tegu bent kartą pasijudina, jei nori ir toliau vaikščioti abiem kojomis.
Arija nukūrė kiek įkabindama. Pija savo guolyje jau nemiegojo, o dejavo po vienu iš Juokdarių, bet išgirdusi Ariją šūkaujant pasistengė kuo greičiau užsimesti drabužius. Į šešis krepšius prikrovusi puodynių su sviestu ir didelių trikampių, į drobę suvyniotų dvokiančių sūrių, pasišaukė Ariją:
— Eikš čionai, padėsi nunešti.