— Negaliu. O tu geriau paskubėk, nes Vargas Houtas nušnios tau pėdą.
Ir nudūmė, kol Pija nespėjo jos nutverti. Grįždama atgal susimąstė, kodėl nė vienam belaisviui nenukirsta ranka ar koja. Gal Vargas Houtas bijo supykdyti Robą? Nors neatrodė, kad jis ko nors bijotų.
Arijai grįžus į virtuvę, Pyragėlis maišė puodus ilgu mediniu samčiu. Ji čiupo kitą samtį ir taip pat stojo maišyti. Valandėlę svarstė, gal reikėtų jam pasakyti, bet paskui prisiminė kaimą ir nutarė verčiau patylėti. Jis vėl tuoj pat pasiduotų.
Netrukus pasigirdo atgrasus Rordžo balsas.
— Virėjau, — rėkė jis, — pasiimame tavo prakeiktą viralą.
Arija suglumusi paleido iš rankos samtį. Juk neprašiau, kad juos atsivestų. Rordžas buvo užsidėjęs savo geležinį šalmą su plokštele tarpuakyje, šiek tiek dengiančią tą vietą, kur turėjo būti jo nosis. Jam iš paskos į virtuvę įžengė Džakenas su Kandžium.
— Prakeiktas viralas nė velnio dar negatavas, — atšovė virėjas. — Turi šiek tiek pavirti. Ką tik sudėjome svogūnus ir…
— Užčiaupk srėbtuvę, nes tuoj sugrūsiu iešmą tau į užpakalį ir dar pasukiosiu virš ugnies. Pasakiau — reikia sriubos, ir baigta. Ir tučtuojau.
Kandžius šnypšdamas visa sauja tiesiai nuo iešmo stvėrė triušį ir suleido dantis į pusžalę mėsą. Per pirštus jam varvėjo medus.
Virėjui beliko tik nusileisti.
— Tai neškis savo prakeiktą viralą, bet jei tas ožys ims klausinėti, ko jis toks skystas, pats ir turėsi aiškintis.
Kandžius nulaižė nuo pirštų taukus ir medų, o Džakenas tuo tarpu užsimovė storai pamuštas pirštines. Kitą porą davė Arijai.
— Kiaunė bus pagalbininkė.
Sriuba buvo beveik verdanti, o puodai sunkūs. Vieną šiaip taip atkėlė nuo žemės Arija su Džakenu, Rordžas vienas nešė antrą, o Kandžius čiupo kitus du šnypšdamas iš skausmo, nes rankenos degino jam rankas. Vis dėlto puodų jis nepaleido. Jie išvilko tuos puodus iš virtuvės ir nutempė per kiemą. Prie Našlių bokšto budėjo du sargybiniai.
— Kas čia? — vienas paklausė Rordžo.
— Verdančio myžalo puodas. Ragausi?
Džakenas pražydo nuginkluojančia šypsena.
— Belaisvis taip pat nori valgyti.
— Mums apie tai nieko…
— Čia jiems, o ne jums, — įsiterpė Arija.
Antrasis sargybinis mostelėjo jiems.
— Tai neškite žemyn.
Už durų įviji laiptai vedė apačion, į požemį. Pirmas ėjo Rordžas, Džakenas su Arija — paskutiniai.
— Mergaitė nesikiš, — įspėjo jis.
Nusileidę jie pateko į drėgną, šaltą rūsį akmens sienomis, be langų, ilgą ir niūrų. Arčiau laiptų liepsnojo keli sienose įstatyti deglai, ties jais aplink subraižytą stalą keli sero Eimorio sargybiniai plepėjo ir lošė kauliukais. Nuo tamsoje susigrūdusių belaisvių juos skyrė stori geležiniai virbai. Sriubos kvapas daugelį priviliojo arčiau grotų.
Arija suskaičiavo aštuonis sargybinius. Jie taip pat užuodė sriubą.
— Dar nesu matęs, kad virtuvė atsiųstų tokį atgrasų snukį, — tarė jų vyresnysis Rordžui. — Kas tame puode?
— Tavo kankolai. Tai norite ėsti ar ne?
Vienas sargybinis vaikštinėjo, kitas stovėjo prie grotų, trečias, nugara atsirėmęs į sieną, sėdėjo ant grindų, tačiau atsiradęs valgis visus juos patraukė prie stalo.
— Pagaliau tie knisliai susiruošė mus pamaitinti.
— Regis, užuodžiu svogūnus.
— O kur duona?
— Po šimts, dar reikia dubenėlių, puodukų, šaukštų…
— Nieko jums nereikia, — atkirto Rordžas ir kliūstelėjo per stalą plikinantį skystį tiesiai jiems į veidus. Tą patį padarė ir Džakenas. Kandžius atsivėdėjęs švystelėjo savo puodus taip, kad jie sukdamiesi ir taškydami sriubą pasileido per požemį. Vienas pataikė tiesiai į smilkinį vyresniajam, kuris kaip tik mėgino stotis. Šis tarsi smėlio maišas krito ant grindų ir liko gulėti nejudėdamas. Kiti klykė iš skausmo, šaukėsi dievų ar bandė šliaužti šalin.
Arija stovėjo prisispaudusi prie sienos, o Rordžas ėmėsi pjaustyti gerkles. Kandžiui labiau patiko suimti žmogaus galvą viena ranka už pakaušio, kita — už smakro ir vienu didžiulių blyškių letenų judesiu nulaužti jam sprandą. Tik vienas sargybinis pajėgė išsitraukti ginklą. Džakenas atšoko nuo jo kirčio, pats išsitraukė kalaviją, apibėrė sargybinį smūgiais ir, įvaręs į kampą, pribaigė dūriu tiesiai į širdį. Grįžęs prie Arijos su kalaviju rankoje, ant kurio skaisčiai raudonavo kraujas iš širdies, nušluostė jį į jos suknelę.
— Mergaitė taip pat turi išsikruvinti. Tai jos darbas.
Grotų raktas kybojo ant įkalto į sieną kablio. Rordžas nuėmė jį ir atrakino duris. Pirmasis išėjo lordas su šarvuotu kumščiu ant apsiausto.
— Puikiai susidorota, — tarė jis. — Aš esu Robetas Gloveris.
— Milorde, — nusilenkė jam Džakenas Hagaras.
Atgavę laisvę kaliniai surinko sargybinių ginklus ir iškėlę kalavijus puolė laiptais aukštyn. Jų draugai, kuriems ginklų neužteko, grūdosi iš paskos. Visi veikė greitai, persimesdami vos vienu kitu žodžiu. Nė vienas neatrodė taip sunkiai sužeistas, kaip tada, kai Vargas Houtas varė juos pro Harenholo vartus.
— Su šita sriuba čia gudriai, — kalbėjo tas Gloveris, — nesitikėjau. Tai lordo Houto sumanymas?
Rordžas prapliupo juoktis. Kvatojo taip smarkiai, kad pro skylę, kur anksčiau buvo jo nosis, tiško snargliai. Kandžius sėdėjo apžergęs vieną negyvėlių, laikė jo suglebusią ranką ir graužė pirštus. Jų kaulai traškėjo jam tarp dantų.
— Vyrai, kas jūs tokie? — tarp Robeto Gloverio antakių įsirėžė raukšlė. — Kai Houtas atvyko į lordo Boltono stovyklą, jūsų ten nebuvo. Jūs — iš Smarkiųjų Vyrukų?
Rordžas atgalia ranka nusišluostė nuo smakro snarglius.
— Dabar jau — taip.
— Šis žmogus turi garbės būti Džakenas Hagaras, kadaise iš laisvojo Lorato miesto. Nemandagūs šio žmogaus draugai vardu Rordžas ir Kandžius. Lordas supras, kuris jų — Kandžius.
Tada mostelėjo ranka į Ariją.
— O čia…
— Aš — Kiaunė, — išpyškino ji, kol Džakenas nespėjo išduoti, kas ji tokia iš tiesų. Nenorėjo, kad jos vardas būtų čia ištartas, kur galėjo išgirsti ir Rordžas, ir Kandžius, ir visi kiti, kurių ji nepažįsta.
Gloveris į ją nė nepažvelgė.
— Labai gerai, — tarė jis. — Užbaikime šitą kruviną reikalą.
Užlipę įvijais laiptais aukštyn, prie durų buvusius sargybinius rado gulinčius jų pačių kraujo klanuose. Šiauriečiai jau bėgo per kiemą. Aidėjo riksmai. Kareivinių menės durys atsilapojo, laukan klykdamas išsvirduliavo sužeistas vyras. Paskui jį išpuolė dar trys ir čia pat ietimi ir kalaviju nutildė. Kova vyko ir prie vartų. Rordžas ir Kandžius nuskubėjo su Gloveriu, bet Džakenas Hagaras priklaupė šalia Arijos.
— Mergaitė nesupranta?
— Suprantu, — atsakė ji, nors iš tiesų ji visiškai nieko nesuprato.
Loratietis šitai, matyt, įskaitė jos veide.
— Ožiui ištikimybė nerūpi. Man regis, čia netrukus iškils vilko vėliava. Bet pirma žmogus norėtų, kad vienas vardas būtų atsiimtas.
— Atsiimu tą vardą, — Arija prikando lūpą. — Ar dar turiu trečią mirtį?
— Mergaitė godi. — Džakenas bakstelėjo vieną iš negyvų sargybinių ir parodė jai kruvinus pirštus. — Čia trys, ana ten keturi, dar aštuoni guli negyvi apačioje. Skola grąžinta.
— Grąžinta, — nenorom sutiko Arija. Jai buvo šiek tiek liūdna. Dabar ji vėl virto pilka pelyte.
— Dievas gavo tai, kas jam priklauso. O dabar žmogus turi mirti, — Džakeno lūpomis nuslydo keista šypsena.