— Mirti? — Arija visiškai suglumo. Ką jis tuo nori pasakyti? — Juk atsiėmiau tą vardą. Dabar tau nebereikia mirti.
— Reikia. Mano laikas baigiasi.
Džakenas perbraukė delnu sau per veidą nuo kaktos iki smakro, ir ten, kur prisilietė, veidas pasikeitė. Skruostai papilnėjo, akys susispaudė arčiau, nosis užlinko, ant dešiniojo skruosto vietoj lygios odos išryškėjo randas. O kai papurtė galvą, jo ilgi tiesūs plaukai, pusiau šviesūs, pusiau raudoni, ištirpo ore, palikdami kupetą šiurkščių juodų garbanų.
Arija išsižiojo iš nuostabos.
— Kas tu? — sušnibždėjo ji tokia apstulbusi, kad net pamiršo išsigąsti. — Kaip šitai padarei? Ar tai sunku?
Jis nusišypsojo, blyksteldamas auksiniu dantimi.
— Nė kiek ne sunkiau, negu pasivadinti nauju vardu, jeigu tik moki.
— Parodyk ir man, — neiškentė Arija, — ir aš noriu taip daryti.
— Jei nori mokytis, turi keliauti su manimi.
Arija sudvejojo.
— Kur?
— Labai toli, į kitą Siaurosios jūros pusę.
— Negaliu. Privalau keliauti namo. Į Vinterfelą.
— Tada mums teks skirtis, — tarė jis, — nes ir aš turiu pareigų.
Jis paėmė jos ranką ir įspaudė į delną mažą pinigėlį.
— Štai.
— Kas čia?
— Didžiai vertingas pinigas.
Arija krimstelėjo monetą. Tokia kieta galėjo būti tik geležis.
— Ar už ją galima nusipirkti žirgą?
— Ji skirta ne žirgams pirkti.
— Tuomet kokia iš jos nauda?
— Tai tas pats, kaip klausti — kokia nauda iš gyvenimo, kokia nauda iš mirties. Jeigu ateis diena, kai norėsi vėl mane susirasti, paduok tą pinigą bet kuriam žmogui iš Bravoso ir pasakyk jam šiuos žodžius — valar morgulis.
— Valar morgulis, — pakartojo Arija. Nesunkūs žodžiai. Pirštais tvirtai suspaudė monetą. Kitoje kiemo pusėje vyrai dejavo priešmirtinėse kančiose. — Džakenai, prašau, neišeik.
— Džakenas negyvas, kaip ir Aris, — liūdnai tarė jis, — o aš privalau vykdyti tai, ką pažadėjau. Valar morgulis, Arija Stark. Pakartok dar sykį.
— Valar morgulis, — vėl ištarė ji, ir Džakeno drabužiais vilkintis nepažįstamasis nusilenkė jai, tada dideliais žingsniais nutolo į tamsą plevėsuodamas apsiaustu. Arija liko viena su negyvėliais. Jie nusipelnė mirties, tarė ji sau, prisiminusi visus, kuriuos seras Eimoris Lorčas nužudė sodyboje prie ežero.
Grįžusi į savo šiaudų guolį, rūsius po Karaliaus Laužu rado tuščius. Sušnibždėjo į pagalvę savo vardus, o pabaigoje tylutėliai pridūrė, nesiliaudama svarstyti, ką tai galėtų reikšti — valar morgulis.
Apyaušriu sugrįžo Raudonakis ir visi kiti, išskyrus tik vieną berniuką, kuris žuvo per susirėmimus, nors niekas nesuprato kodėl. Vėliau Raudonakis užlipo viršun vienas pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo prašvitus, vis skųsdamasis, kad jo seni kaulai nepakenčia laiptų. Grįžęs papasakojo, kad Harenholas paimtas.
— Tie Kruvinieji Juokdariai vienus sero Eimorio vyrus užkapojo lovose, kitus — prie stalo, kai tie jau buvo gerai įkaušę. Dar iki dienos pabaigos pasirodys naujasis lordas su visa kariuomene. Jis — iš laukinės šiaurės, kur stovi ta Siena, ir, sako, labai smarkus. Tas lordas ar kitas, o darbus dirbti vis tiek reikia. Nemėginkite kvailioti — nuplaksiu taip, kad kailis nusiners.
Tai sakydamas pažvelgė į Ariją, bet nė žodžiu neužsiminė, kur ji buvusi šią naktį.
Visą rytą ji matė, kaip Kruvinieji Juokdariai renka vertingus žuvusiųjų daiktus ir tempia lavonus į Apsilydžiusių Akmenų kiemą, kur jau buvo sukrautas laužas jiems deginti. Kvailys Šegvelis nukirto dviem negyviems riteriams galvas ir lakstė po pilį, laikydamas jas už plaukų ir vaidindamas jų pokalbį. „Nuo ko mirei?“ — klausė viena galva. „Nuo karštos kiaunės sriubos“, — atsakė kita.
Arijai liepė nuplauti pridžiūvusį kraują. Niekas nieko jai nesakė kitaip negu paprastai, bet ji vis pastebėdavo žmones keistai žiūrint į ją. Robetas Gloveris ir kiti jų išlaisvinti vyrai, matyt, papasakojo, kas nutiko ten, požemyje, o paskui Šegvelis ir jo kvailos plepančios galvos paskleidė šnekas apie kiaunės sriubą. Labai norėjo liepti jam užsičiaupti, bet bijojo. Tas juokdarys buvo beveik pamišęs, Arija girdėjo, kad jis kartą užmušęs žmogų, nes tas nesijuokęs iš jo pokštų. Verčiau jis užsičiauptų, nes pridėsiu jį prie savo sąrašo, galvojo ji gremždama rusvai raudoną dėmę.
Jau buvo beveik sutemę, kai atvyko naujasis Harenholo šeimininkas. Paprasto, nedailaus veido, bebarzdis, tik akys atrodė keistai blyškios. Nebuvo nei storas, nei liesas, nei raumeningas, vilkėjo juodus žiedmarškinius ir dėmėtą rausvą apsiaustą. Ženklas ant jo vėliavos priminė į kraują panardintą žmogų.
— Ant kelių prieš Dredforto lordą! — sušuko jo ginklanešys, berniukas, ne kažin kiek vyresnis už Ariją, ir Harenholas suklaupė.
Pirmyn žengė Vargas Houtas.
— Milorde, Harenholaš jūšų.
Lordas kažką atsakė, bet taip tyliai, kad Arija neišgirdo. Prie jų priėjo Robetas Gloveris ir Einis Frėjus, jau išsimaudę ir apsivilkę švarias liemenes bei apsiaustus. Trumpai šnektelėję, jie nuvedė lordą prie Rordžo ir Kandžiaus. Arija nustebo, kad šie vis dar čia; kažkodėl įsivaizdavo, kad jie turėjo dingti kartu su Džakenu. Pasigirdo šiurkštus Rordžo balsas, bet Arija ir šįkart nesuprato, ką jis sako. Tada prie jos prišoko Šegvelis ir, ištraukęs iš minios, nutempė per kiemą.
— Milorde, milorde, — dainavo jis spausdamas jai riešą, — štai kiaunė, kuri sutaisė sriubą!
— Paleisk, — širdo Arija mėgindama ištrūkti iš jo gniaužtų.
Lordas nužvelgė ją. Jis judino tik akis, šios buvo labai blyškios, ledo spalvos.
— Kiek tau metų, vaike?
Arijai teko stabtelti ir pagalvoti, kol atsiminė.
— Dešimt.
— Dešimt, milorde, — priminė jis. — Mėgsti gyvūnus?
— Kai kuriuos. Milorde.
Vos įžiūrima šypsena krustelėjo jo veide.
— Bet, atrodo, ne liūtus. Ir ne mantikoras.
Arija nežinojo, ką į tai reikėtų atsakyti, tad neatsakė nieko.
— Man sakė, kad tave vadina Kiaune. Taip netinka. Kokį vardą tau davė motina?
Ji prikando lūpą skubiai ieškodama kokio nors vardo. Lomis vadino ją Gumbagalve, Sansa buvo sugalvojusi Arkliaveidę, jos tėvo žmonės šaukdavo Nenuorama, bet jai pasirodė, kad visi tie vardai ne tokie, kokio norėtų tas lordas.
— Naimirija, — tarė ji, — tik ji sakydavo trumpiau — Nen.
— Kai kalbi su manimi, Nen, vadink mane milordu, — maloniai pasakė lordas. — Manau, esi per jauna būti su Smarkiaisiais Vyrukais, o ir lytis ne ta. Vaike, ar bijai dėlių?
— Dėlės yra dėlės, ko jų bijoti. Milorde.
— Regis, mano ginklanešys galėtų iš tavęs pasimokyti. Dažnai dėdamas dėles, užsitikrini ilgesnį gyvenimą. Žmogui būtina išvalyti blogą kraują. Manau, kad tiksi. Kol gyvensiu Harenhole, Nen, būsi mano taurininke ir patarnausi prie stalo bei kambariuose.
Šį kartą ji susigaudė, kad geriau neužsiminti, jog jai labiau patiktų dirbti arklidėse.
— Taip, jūsų lorde. Tai yra — milorde.
Lordas mostelėjo ranka.
— Pasirūpinkite, kad ji atrodytų padoriai, — tarė jis į nieką nesikreipdamas, — ir pamokykite, kaip pilti vyną neprilaistant aplinkui.
Nusigręždamas jis pakėlė ranką ir tarė:
— Lorde Houtai, sutvarkykite tas vėliavas virš vartų.
Keturi Smarkieji Vyrukai tuoj užsiropštė ant sienos ir nutraukė žemyn Lanisterių liūtą bei sero Eimorio juodą mantikorą. Jų vieton iškėlė Dredforto žmogų be odos ir Starkų didvilkį. Tą vakarą pažas, vardu Nen, pilstė vyną Ruzui Boltonui ir Vargui Houtui, o šie stovėjo galerijoje ir žiūrėjo, kaip Smarkieji Vyrukai po vidurinį kiemą vaiko nuogai išrengtą serą Eimorį Lorčą. Seras Eimoris maldavo, aimanavo, graibstė juos už kojų, kol pagaliau Rordžas atrišo jį, o Šegvelis kojos spyriu nustūmė žemyn į lokio duobę.