Tas lokys visas juodas, pagalvojo Arija. Kaip Jorinas. Ji pripylė vyno į Ruzo Boltono taurę ir nepraliejo nė lašelio.
Daneiris
Ji įsivaizdavo, kad šiame nuostabaus grožio pertekusiame mieste Nemirtingųjų namai bus visų gražiausi, tačiau išlipusi iš neštuvų išvydo pilkus senoviškus griuvėsius.
Ilgas ir žemas pastatas, be bokštų ar langų, tarsi akmeninė gyvatė raitėsi per giraitę, kurioje augo medžiai juoda žieve; iš jų kaip rašalas mėlynų lapų rasdavosi burtų gėrimas, kvartiečių vadinamas vakaro šešėliu. Šalia nebuvo matyti jokių kitų namų. Rūmų stogą dengė juodos čerpės, daug jų buvo sutrūkinėjusios ar nukritusios. Perdžiūvęs kalkių sluoksnis tarp sienų akmenų daug kur trupėjo. Dabar ji suprato, kodėl Ksaras Ksoanas Daksas juos vadina Dulkių rūmais. Net ir Drogoną tas vaizdas, regis, suerzino. Juodasis drakonas šnypštė leisdamas dūmus pro aštrius dantis.
— Valdove, — dotrakių kalba prabilo Džogas, — tai blogio pritvinkusi vieta, šmėklų ir kerėtojų irštva. Tik pažvelk, kaip ji siurbia ryto saulę. Keliaukime iš čia, kol nesusiurbė ir mūsų.
Šalia jų atsirado seras Džora Mormontas.
— Kokios gi jų galios, jeigu jie gyvena tokiuose rūmuose?
— Neniekink išminties tų, kurie tave visų labiausiai myli, — tarė Ksaras Ksoanas Daksas, tysodamas neštuvuose. — Žyniai — piktos būtybės, mintančios dulkėmis ir geriančios šešėlius. Jie tau nieko neduos. Jie nieko ir neturi.
Agas uždėjo ranką ant aracho.
— Chalise, žmonės sako, kad į Dulkių rūmus įžengia daugelis, bet tik vienas kitas išeina lauk.
— Taip sako žmonės, — pritarė Džogas.
— Mes — tavo kraujo kraujas, — kalbėjo Agas, — prisiekę gyventi ir mirti kartu su tavimi. Leisk mums lydėti tave į šitą tamsią vietą ir saugoti nuo visų pavojų.
— Yra vietų, kur net chalas privalo eiti vienas, — atsakė Dani.
— Tada pasiimkite mane, — paragino seras Džora, — ta grėsmė…
— Karalienė Daneiris privalo įeiti viena arba neiti visiškai, — žynys Pijatas Prėjus žengė iš medžių šešėlio. Ar jis ten stovėjo visą laiką? — nusistebėjo Dani. — Jeigu ji nusigręš dabar, išminties durys jai užsivers amžinai.
— Mano gražioji laivė laukia, pasiruošusi išplaukti nors ir dabar, — šūktelėjo Ksaras Ksoanas Daksas. — Mesk šitą kvailystę, labiausiai užsispyrusi karaliene. Duosiu tau fleitininkų, kurie nuostabiausia muzika nuramins tavo sielą, ir mažą mergaitę, kurios liežuvėlis privers tave dūsauti ir tirpti iš malonumo.
Seras Džora Mormontas rūsčiai pažvelgė į didįjį pirklį.
— Jūsų malonybe, prisiminkite Miri Maz Dur.
— Aš prisimenu ją, — staiga apsisprendusi atsiliepė Dani. — Prisimenu jos išmintį. Bet ji buvo tik magė.
Pijatas Prėjus vangiai šyptelėjo.
— Vaikelis kalba protingai tarsi gyvenimo mačiusi senė. Štai mano ranka, leisk man tave vesti.
— Aš — ne vaikelis.
Vis dėlto Dani paėmė jo ranką.
Po juodaisiais medžiais buvo tamsiau, negu ji manė, ir kelias pasirodė ilgesnis. Nors takas nuo gatvės vedė tiesiai prie rūmų durų, Pijatas Prėjus netrukus pasuko į šalį. Į jos klausimą žynys teatsakė:
— Priekinės durys visada veda vidun, bet niekada laukan. Atmink mano žodžius, karaliene. Nemirtingųjų namai neskirti mirtingiems žmonėms. Jei brangini savo sielą, būk atsargi ir daryk, kaip aš sakau.
— Darysiu, kaip liepsite, — pažadėjo Dani.
— Įėjusi vidun, atsidursi kambaryje su ketveriomis durimis: vienos bus tos, pro kurias įeisi, ir dar trejos. Eik pro duris sau iš dešinės. Kiekvienąkart rinkis duris dešinėje. Jei prieisi laiptus, lipk aukštyn. Niekada nesileisk žemyn ir neik pro jokias duris, tik pirmąsias iš dešinės.
— Durys dešinėje, — pakartojo Dani. — Supratau. Išeidama turėsiu daryti priešingai?
— Jokiu būdu, — atsakė Pijatas Prėjus. — Išeinant ar įeinant, bet lygiai taip pat. Visada aukštyn. Visada pro dešiniąsias duris. Viduje išvysi daug dalykų, kurie tave trikdys. Meilės regėjimai ir siaubo regėjimai, stebuklai ir baisybės. Vaizdai ir garsai iš seniai praėjusių ar niekada nebuvusių laikų. Beeinant tave galbūt kalbins ten gyvenantys ar patarnaujantys. Gali atsakyti ar nepaisyti jų, kaip pati panorėsi, tačiau neužeik į jokį kambarį, kol nepasieksi priėmimų salės.
— Supratau.
— Įėjusi į Nemirtingųjų salę, būk kantri. Menkas mūsų gyvenimas jiems tėra tarsi drugelio sparnų plastelėjimas. Klausyk atidžiai ir kiekvieną žodį dėkis giliai širdin.
Priėjus duris — aukštą ovalinę burną sienoje, vaizduojančioje žmogaus veidą, ant slenksčio jų laukė nykštukas, už kurį mažesnio Dani niekada nebuvo mačiusi. Ūgiu siekė jai vos iki kelių, veidas susitraukęs, nusmailėjęs ir virtęs pailgu snukučiu, bet vilkėjo dailius purpuro ir žydros spalvos drabužius, o rankoje laikė sidabrinį padėklą. Ant padėklo stovėjo grakšti krištolinė taurė su tirštu mėlynu vakaro šešėliu, burtininkų vynu.
— Imk ir gerk, — liepė Pijatas Prėjus.
— Ar mano lūpos nuo jo pamėlynuos?
— Viena taurė tik atkimš tau ausis ir išsklaidys valktis nuo tavo akių, kad galėtum girdėti ir regėti tiesas, kurios bus tau atskleistos.
Dani pakėlė stiklą prie lūpų. Pirmas gurkšnis skoniu priminė rašalą ir pašvinkusią mėsą, atrodė šlykštu, bet nurijus gėrimas viduje tarsi atgijo. Atrodė, lyg krūtinėje skleistųsi čiuptuvai, ugniniais pirštais apglėbiantys širdį, o liežuvį užliejo nepaprastas skonis — tarsi medus ir anyžiai, ir grietinėlė, tarsi motinos pienas ir Drogo sėkla, tarsi raudona mėsa ir karštas kraujas, ir išlydytas auksas. Tarytum grįžo visa, ką buvo kada nors liežuviu patyrusi, ir vis dėlto kažkas visiškai kita… ir taurė staiga ištuštėjo.
— Dabar gali įeiti, — tarė Pijatas Prėjus. Dani pastatė taurę patarnautojui ant padėklo ir žengė vidun.
Ji atsidūrė prieškambaryje akmens sienomis ir ketveriomis durimis, kiekvienoje sienoje po vienas. Nė akimirkos nedvejodama pasuko į dešinę ir žengė tolyn. Antrasis kambarys niekuo nesiskyrė nuo pirmojo. Ji vėl pasuko pro dešiniąsias duris. Jas pravėrusi, išvydo dar vieną nedidelį prieškambarį su ketveriomis durimis. Čia burtų viešpatija.
Ketvirtasis kambarys buvo ne keturkampis, bet apvalainas, medinėmis kirminų išgraužtomis sienomis. Iš jo vedė ne ketverios, o šešerios durys. Dani pasirinko pačias dešiniąsias ir pateko į ilgą, prietemos gaubiamą salę aukštomis lubomis. Dešinėje pusėje rūkdami oranžine liepsna degė surikiuoti deglai, tačiau durys buvo matyti tik kairėje pusėje. Drogonas plačiai išskleidė juodus sparnus ir suplakė troškų orą. Nuskrido dvidešimt pėdų ir nerangiai dunkstelėjo ant grindų. Dani nužingsniavo iš paskos.
Supelijęs kilimas po kojomis kadaise žėrėjo nuostabiomis spalvomis, tarp išblukusių pilkšvai žalių dėmių audinyje iki šiol kai kur auksu blyksteldavo išlikę raštų užraitai. Dabar jis tik slopino jos žingsnių aidą, bet nuo to buvo tik dar blogiau. Kažkur pasieniais Dani girdėjo tapsenant ir krebždant; ji įsivaizdavo, kad tai žiurkės. Išgirdo jas ir Drogonas. Sekė tuos garsus sukiodamas galvą, jiems nutilus piktai rėkdavo. Dar grėsmingesni garsai aidėjo už kai kurių kitų durų. Vienas iš anos pusės kažkas daužė ir drebino lyg mėgindamas išlaužti. Už kitų skambėjo nemokšiška dūdų muzika, ją išgirdęs drakonas ėmė įnirtingai plakti į abi puses uodega. Dani kuo greičiau nuskubėjo tolyn.