Kai kurios durys buvo praviros. Nežiūrėsiu, tarė sau Dani, bet pagunda pasirodė pernelyg didelė.
Viename kambaryje tysojo nuoga graži moteris, o per ją ropojo keturi maži žmogučiai. Savo žiurkiškais snukučiais ir mažomis rausvomis rankutėmis jie priminė tą patarnautoją, kuris davė jai vakaro šešėlio. Vienas iš visų jėgų darbavosi jai tarp kojų. Kitas tąsė krūtis, šlapia raudona burnyte kandžiodamas, kramtydamas ir draskydamas spenelius.
Dar toliau ji išvydo negyvėlių pokylį. Žiauriai nužudyti puotautojai gulėjo išblaškyti tarp apverstų kėdžių, sukapotų stalų, mirko stingstančio kraujo balose. Kai kurie buvo likę be rankų, kojų, net be galvų. Nukirstos rankos tebegniaužė kruvinas taures, medinius šaukštus, keptos mėsos gabalus, duonos kriaukšles. Aukščiau jų soste sėdėjo negyvas žmogus vilko galva. Ant jos turėjo geležinę karūną, vienoje rankoje tarsi karaliaus skeptrą laikė avino koją, o jo akys žvelgė į Dani nebyliai kviesdamos artyn.
Ji spruko nuo jo, bet prie kitų atvirų durų vėl stabtelėjo. Šitas kambarys atrodo pažįstamas, pagalvojo ji. Prisiminė tas didžiules medines sijas ir ant jų išraižytas puošmenas — gyvūnų veidus. O už lango — citrinmedis! Jį išvydus, jai širdį užplūdo ilgesys. Tai namas su raudonomis durimis, namas Bravose. Vos tik ji šitaip pagalvojo, į kambarį, sunkiai pasiramsčiuodamas lazda, įžengė senasis seras Vilemas.
— Štai kur tu, mažoji princese, — tarė jis savo maloniai gergždžiančiu balsu. — Eikš, — kalbėjo jis, — eikš pas mane, miledi, dabar tu jau namie, dabar tau niekas nebegresia. Ir ištiesė didelę raukšlėtą, švelnią kaip sena oda ranką; Dani jau norėjo ją paimti, priglausti, pabučiuoti, tas noras buvo be galo stiprus. Ji jau krustelėjo pasirengusi žengti pirmyn, tik staiga pagalvojo, jis miręs, miręs, mielas senasis lokys, miręs labai seniai. Ji atsitraukė atbula ir pabėgo.
Ilgoji salė tęsėsi be galo, kairėje pusėje vis mirgėjo durys, o dešinėje rikiavosi tik deglai. Ji jau nebeskaičiavo, kiek durų pralėkė — uždarytų ar atvirų, iš medžio ar geležies, paprastų ar puoštų raižiniais, su rankenomis ar spynomis, ar belstukais. Drogonas talžė jai nugarą ragindamas eiti į priekį, ir Dani bėgo, kol visiškai neteko jėgų.
Pagaliau kairėje pusėje pasirodė didžiulės dvivėrės bronzinės durys, prašmatnesnės už visas kitas. Jai artinantis tos durys atsidarė, ir ji stabtelėjo pažiūrėti. Už jų prieblandoje dunksojo salė akmeninėmis sienomis. Nuo tų sienų žemyn žvelgė drakonų kaukolės. Aukštame soste su styrančiais smaigais ir geležtėmis sėdėjo prabangiai apsitaisęs senyvas vyras tamsiomis akimis ir ilgais pilkšvai sidabriniais plaukais.
— Tebūnie jis apanglėjusių kaulų ir sukepusių kūnų karalius, — tarė jis apačioje stovinčiam žmogui. — Tebūnie jis pelenų karalius.
Drogonas garsiai klyktelėjo ir per šilką suleido nagus į odą, tačiau karalius soste jo neišgirdo, ir Dani patraukė toliau.
Viseiris, kitą kartą sustojusi išsyk pagalvojo ji, tačiau atidžiau pažvelgusi suprato, kad ne. Tas vyras buvo tokiais pat plaukais, kaip jos brolis, bet aukštesnis, ir ne alyvų, o indigo spalvos akimis.
— Eigonas, — tarė jis moteriai, žindančiai naujagimį didžiulėje medinėje lovoje. — Nėra karaliui geresnio vardo.
— Ar sudėsi jam dainą? — paklausė moteris.
— Jis jau turi dainą, — atsiliepė vyras. — Jis — pažadėtasis princas, ir jam skirta ledo ir ugnies giesmė.
Tai tardamas jis pakėlė galvą, susitiko akimis su Dani, ir jai pasirodė, kad pamatė ją stovinčią už durų.
— Turėtų būti dar, — tarė jis, nors Dani nesuprato, su kuo jis kalba — su ja ar su ta moterimi lovoje. — Drakonas turi tris galvas.
Nuėjęs prie lango atsisėdo, pasiėmė arfą ir lengvai palytėjo sidabru tviskančias jos stygas. Kambarį užplūdo liūdesys, o vyras, žmona ir kūdikis ištirpo tarsi ryto rūkas, tik skambanti muzika ją palydėjo tolyn.
Atrodė, kad jai teko ištisą valandą žingsniuoti, kol ilgoji salė pagaliau baigėsi stačiais akmeniniais laiptais, besileidžiančiais žemyn į tamsą. Visos durys, ir atviros, ir uždarytos, buvo kairėje. Dani atsigręžė. Staiga išsigandusi pamatė, kad deglai gęsta. Jų degė gal dar dvidešimt. Daugių daugiausia trys dešimtys. Čia pat jai bežiūrint užgeso dar vienas, salės tamsa, iš lėto šliauždama link jos, dar šiek tiek priartėjo. Pasiklausius lyg buvo girdėti, kad kažkas eina iš paskos, lėtai vilkdamas kojas per nublukusį kilimą. Dani nusmelkė siaubas. Grįžti ji nebegalėjo, čia pasilikti buvo baisu, tačiau kur kelias toliau? Dešinėje durų nebuvo, o laiptai leidosi, užuot kilę viršun.
Jai besvarstant užgeso dar vienas deglas, neryškūs garsai po truputį stiprėjo. Drogonas ištiesė ilgą kaklą ir pravėrė nasrus leisdamas pro dantis garus ir ketindamas klykti. Jis taip pat girdi. Dani dar kartą atsigręžė į tuščią sieną, tačiau joje nieko nebuvo matyti. Gal kur nors yra slaptos durys, kurių aš nepastebiu? Ir vėl užgeso deglas. Paskui dar vienas. Pirmosios durys dešinėje, sakė jis, visada pirmosios durys dešinėje. Pirmosios durys dešinėje…
Staiga jai toptelėjo… yra paskutinės durys kairėje!
Ji galvotrūkčiais puolė pro jas. Ten rado nedidelį kambarį su ketveriomis durimis. Iš karto pasuko į dešinę, tuoj pat vėl į dešinę, dar ir dar į dešinę, vėl į dešinę, į dešinę, į dešinę, kol jau nebegalėjo atgauti kvapo ir apsvaigo galva.
Stabtelėjusi pamatė, kad atsidūrė dar viename šaltame, drėgname kambaryje akmeninėmis sienomis, bet šį kartą durys priešais buvo tarsi pražiota burna, už jų lauke, ant žolės po medžiais, stovėjo Pijatas Prėjus.
— Kaipgi čia dabar? Nemirtingieji taip greitai tave išleido? — išvydęs Dani, paklausė jis netikėdamas.
— Taip greitai? — pakartojo ji suglumusi. — Vaikščiojau valandų valandas, bet jų neradau.
— Ne ten pasukai. Eime, aš tave nuvesiu, — Pijatas Prėjus ištiesė ranką.
Dani dvejojo. Iš dešinės buvo dar vienos durys, vis dar uždarytos…
— Eiti reikia kitur, — tvirtai tarė Pijatas Prėjus, jo mėlynas lūpas iškreipė nepasitenkinimas. — Nemirtingieji amžinai nelauks.
— Mūsų menkas gyvenimas — jiems tik drugelio sparnų plastelėjimas, — prisiminusi atšovė Dani.
— Užsispyręs vaikas. Pasiklysi, ir niekas tavęs neberas.
Palikusi jį, Dani nuėjo prie durų dešinėje.
— Ne, — suspiegė Pijatas, — ne, pas mane, ateik pas mane, pas maneeeeee.
Jo veidas sukrito vidun virsdamas tarsi kokia blyškia kirmėle.
Nepaisydama jo, Dani žengė pro duris ir rado laiptus. Pradėjo jais lipti. Netrukus jai jau gėlė kojas. Ji prisiminė, kad Nemirtingųjų namai, regis, neturėjo jokių bokštų.
Pagaliau laiptai baigėsi. Dešinėje pasirodė plačiai atvertos medinės durys. Jos buvo iš juodmedžio ir burtmedžio, juodi ir balti pluoštai sukosi ir vijosi keistais susipynusiais ornamentais. Atrodė labai gražios, bet drauge gąsdinančios. Drakono kraujas neturi bijoti. Dani skubiai sukalbėjo maldą prašydama iš Karžygio drąsos, o iš dotrakių arklių dievo — stiprybės. Tada prisivertė žengti pirmyn.