Už durų jos laukė didžiulė puiki salė, kur susirinkę sėdėjo burtininkai. Kai kurie vilkėjo prašmatnius apdarus iš šermuonėlio kailių, raudono kaip rubinas aksomo, auksu atausto brokato. Kiti puikavosi įstabaus darbo šarvais, apsodintais brangakmeniais, ar aukštomis smailiomis, žvaigždėmis nusagstytomis kepurėmis. Tarp jų sėdėjo ir moterų, apsitaisiusių nepaprasto grožio suknelėmis. Pro spalvoto stiklo langus įstrižai krito saulės spinduliai, visą salę užpildė garsai muzikos, už kurią nuostabesnės Dani nebuvo girdėjusi.
Karališko stoto prabangiai apsirengęs vyras, pamatęs ją, atsistojo ir nusišypsojo.
— Būk pasveikinta, Daneiris iš Targarienų giminės. Ateik ir paragauk amžinybės peno. Mes — Kvarto Nemirtingieji.
— Mes ilgai tavęs laukėme, — tarė moteris greta jo, vilkinti rožinės ir sidabro spalvos drabužius. Krūtis, pagal kvartiečių paprotį jos palikta nuoga, atrodė nuostabi, tobulesnės nebūtum galėjęs įsivaizduoti.
— Žinojome, kad ateisi pas mus, — tarė karalius burtininkas. — Žinojome prieš tūkstantį metų ir visą tą laiką laukėme. Pasiuntėme kometą, kad rodytų tau kelią.
— Turime išminties, kuria norime su tavimi pasidalinti, — prabilo karys spindinčiais smaragdo spalvos šarvais, — ir stebuklingų ginklų, kuriuos ketiname tau įteikti. Tu įveikei visus išmėginimus. Eik čionai, sėskis prie mūsų, ir į visus savo klausimus sulauksi atsakymų.
Dani žengė žingsnį pirmyn. Tačiau tą akimirką Drogonas pašoko jai nuo peties. Jis užskrido ant juodmedžio ir burtmedžio durų viršaus, atsitūpė tenai patogiau ir ėmė snapu kapoti raižytą medį.
— Užsispyręs padaras, — nusijuokė jaunas gražus vyras. — Ar norėtum, kad išmokytume slaptosios drakonų kalbos? Eikš čionai.
Dani apėmė abejonės. Didžiulės durys buvo tokios sunkios, kad jas pastumdama Dani turėjo sukaupti visas jėgas, tačiau tos durys vis dėlto prasivėrė. Už jų pasirodė dar vienos slaptos durys. Paprastos, be jokių papuošimų, mediena sena, papilkėjusi… tačiau į dešinę nuo durų, pro kurias ji ką tik įėjo. Burtininkai tebekvietė ją maloniausiais žodžiais. Dani pasileido bėgti nuo jų, Drogonas atplasnojo žemyn paskui ją. Abu nėrė pro siaurąsias duris į prieblandoje skendintį kambarį.
Visą patalpą užėmė ilgas akmeninis stalas. Virš jo plūduriavo žmogaus širdis, išbrinkusi, melsva nuo puvinio, bet vis dar gyva. Ji lėtai tvinkčiojo, dusliai plakė, ir sulig kiekvienu tvinksniu sušvisdavo melsva šviesa. Siluetai aplink stalą atrodė tik mėlyni šešėliai. Dani priėjo prie tuščios kėdės stalo gale, bet tie šešėliai nekrustelėjo, netarė nė žodžio, net neatsigręžė į ją. Tvyrojo tyla, kurią trikdė tik lėti, duslūs pūvančios širdies dūžiai.
…drakonų motina… atsklido balsas, pusiau šnabždesys, pusiau dejonė… drakonų… drakonų… drakonų… tamsoje atitarė kiti balsai. Kai kurie vyrų, kai kurie moterų. Vienas lyg vaiko. Plūduriuojančiai širdžiai tvinkčiojant, prieblanda vis tirštėjo. Buvo sunku rasti valios prabilti, prisiminti jos taip seniai ir rūpestingai rinktus žodžius.
— Aš — Daneiris Gimusi Audroje iš Targarienų giminės, Septynių Vesteroso Karalysčių karalienė.
Ar jie mane girdi? Kodėl jie nejuda? Ji sėdėjo rankas laikydama ant kelių.
— Patarkite man, kalbėkite išmintimi tų, kurie įveikė mirtį.
Pro tamsiai mėlyną miglą ji dešinėje vos įžiūrėjo suvytusį Nemirtingojo veidą — jis buvo senas senutėlis, raukšlėtas ir beplaukis. Jo kūnas gąsdino keista melsvai violetine spalva, lūpos ir nagai buvo dar mėlynesni, tokie tamsūs, jog atrodė beveik juodi. Net ir akių baltymai bolavo mėlynai. Nereginčiomis akimis jie spoksojo į labai seną moterį kitoje stalo pusėje, šios suknelė iš blyškaus šilko buvo sudūlėjusi tiesiai ant jos kūno. Drabužis kvartiečių papročiu nedengė vienos sudžiūvusios krūties, jos smailus mėlynas spenelis styrojo tarsi odinis.
Ji nekvėpuoja. Dani įsiklausė į tylą. Nė vienas jų nekvėpuoja, jie nejuda, tos akys nieko nemato. Nejaugi Nemirtingieji galėtų būti mirę?
Atsakymas jai atsklido tartum šnabždesys, vos girdimas ir silpnutis kaip pelės plaukelis.
— …mes gyvi… gyvi… gyvi, — šiureno tas garsas, aidais nubangavo tūkstančiai kitų šnabždesių, — …ir žinome… žinome… žinome… žinome…
— Atėjau čionai ieškodama tiesos, — tarė Dani. — Tai, ką mačiau ilgojoje salėje… ar tai tikri regėjimai, ar tik melas? Tai buvo iš tiesų, o gal dar tik bus? Ką jie reiškia?
— …šešėlių pavidalai… rytojus dar neišaušęs… gerk iš ledo taurės… gerk iš ugnies taurės… drakonų motina… trijų vaikas…
— Trijų? — nesuprato ji.
— …tris galvas turi drakonas… — šmėklų būrio balsai dundėjo jos galvoje, nors jų lūpos nekrutėjo, sustingusio melsvo oro nevirpino nė menkiausias alsavimas, — …drakonų motina… audros kūdikis… — šnabždesiai jau panašėjo į sūkuringą giesmę, — tris laužus uždegti privalai… vieną už gyvenimą, ir vieną už mirtį, ir vieną už meilę… — jos pačios širdis plakė vienu ritmu su ta, kuri, pamėlusi ir sugedusi, plūduriavo priešais ją, — tris žirgus privalai išjodyti… vieną geismui, ir vieną baimei, ir vieną meilei… — ji suvokė, kad balsai skamba vis garsiau, jos širdis tarytum plaka vis lėčiau ir net alsavimas gęsta, — tris išdavystes patirsi… vieną už kraują, vieną už auksą ir vieną už meilę…
— Aš nesu… — jos pačios balsas jau virto šnabždesiu, beveik tokiu pat silpnu kaip jų. Kas jai darosi? — Aš nesuprantu, — ištarė ji garsiau. Kodėl čia taip sunku kalbėti? — Padėkite man. Parodykite.
…padėti jai… — pamėgdžiojo šnabždesiai, — …parodyti jai…
Tada tirštėjančioje prieblandoje krustelėjo tariami pavidalai, melsvos šmėklos. Klykė Viseiris, kai jam per skruostus į burną varvėjo lydytas auksas. Aukštas lordas vario spalvos oda ir sidabriškai auksiniais plaukais stovėjo po vėliava su liepsnotu eržilu, o jam už nugaros ugnis siaubė miestą. Iš mirštančio princo krūtinės tarsi kraujo lašai krito rubinai, jis puolė ant kelių vandenyje, sulig paskutiniu atodūsiu murmėdamas moters vardą…
— …drakonų motina, mirties duktė…
Raudonas kalavijas saulėlydžio gaisais švytėjo iškeltas žydraakio karaliaus, nuo kurio nekrito šešėlis. Virš džiūgaujančios minios ant karčių siūbavo skudurinis drakonas. Iš rūkstančio bokšto skristi pakilo didžiulė akmeninė, šešėlių ugnimi alsuojanti pabaisa…
— …drakonų motina, melo žudikė…
Jos Sidabrė po žvaigždžių jūra lėkė per žolę prie tamsaus upelio. Laivo pirmagalyje stovėjo lavonas, jo negyvame veide žėrėjo akys, o lūpos liūdnai šypsojosi. Iš plyšio ledo sienoje išaugo žydra gėlė, ir ore pasklido nuostabus aromatas…
— …drakonų motina, ugnies nuotaka…
Regėjimai keitė vienas kitą vis greičiau, kol pagaliau net oras, atrodė, atgijo. Palapinėje sūkuriavo ir šoko šešėliai, bekūniai ir klaikūs. Maža basakojė mergaitė bėgo prie didelio namo raudonomis durimis. Miri Maz Dur spiegė liepsnose, jai iš kaktos kalėsi drakonas. Širmas arklys vilko kruviną nuogo vyro lavoną. Per žolę, aukštesnę už žmogų, šuoliavo baltas liūtas. Kalnų Motinos papėdėje nuogos senės vorele brido iš ežero ir drebėdamos klaupėsi prieš ją, nulenkusios žilas galvas. Dešimt tūkstančių vergų tiesė kruvinas rankas, o ji lėkė ant savo Sidabrės pro juos kaip vėjas. „Motina! — šaukė jie. — Motina, motina!“ Siekė jos, stengėsi paliesti, tampė apsiausto, sijono kraštus, čiuopė pėdas, kojas, krūtinę. Jie jos norėjo, jiems reikėjo jos, ugnies, gyvybės, ir Dani dusdama išskėtė rankas pasirengusi jiems atsiduoti…