Bet staiga jai aplink galvą suplakė juodi sparnai, melsvą orą perskrodė įniršio kupinas klyksmas, regėjimai dingo, o Dani ryžtas virto siaubu. Ją iš visų pusių supo Nemirtingieji, šalti ir mėlyni, jie šnibždėdami lietė ją sausomis ir šaltomis rankomis, tampė, glostė, kišo pirštus jai į plaukus. Dani stovėjo praradusi paskutines jėgas. Net jos širdis liovėsi plakusi. Pajuto ranką ant nuogos krūties, pirštai sugnybo spenelį. Švelnią kaklo odą palietė dantys. Ties akimi atsirado burna, ji laižė, čiulpė, kando…
Tada mėlyna spalva virto oranžine, o vietoj šnabždesių nuaidėjo klyksmai. Jos širdis daužėsi nerimdama krūtinėje, burnos ir rankos pranyko, odą nutvilkė karščio banga, ir Dani sumirksėjo nuo staiga užplūdusios šviesos. Jai virš galvos tupėjo drakonas ir, išskėtęs sparnus, draskė tą klaikią tamsią širdį, gabalais plėšė pūvančią mėsą, ir kaskart ją griebiant jam iš pražiotų nasrų pliūpteldavo ryški ir svilinanti ugnis. Dani girdėjo, kaip rėkia liepsnos apimti Nemirtingieji, plonyčiais spigiais balsais šaukdami seniai mirusių kalbų žodžius. Jų kūnai trupėjo lyg pergamentas, kaulai degė kaip sausas lajumi suteptas medis. Liepsnos laižomi jie šoko, svirduliavo ir raitėsi, sukiojosi aukštai keldami svylančias rankas, jų pirštai žioravo tarsi deglai.
Dani vargais negalais atsistojo ir puolė brautis pro juos. Jie buvo lengvi tarsi pūkeliai, vien tik kevalai, ir krito vos paliesti. Kai pasiekė duris, liepsnojo jau visas kambarys.
— Drogonai! — šūktelėjo ji, ir šis atplasnojo per ugnį.
Už durų ilgas tamsus koridorius tarsi gyvatė vingiavo tolyn, jį apšvietė tik oranžinė jai už nugaros likusi šviesa. Dani skubėjo ieškodama durų, durų dešinėje arba durų kairėje, bet kokių durų, tačiau jų nebuvo, tik vingiuotos akmeninės sienos ir grindys, kurios, regis, siūbavo ir slydo jai iš po kojų, norėdamos ją pargriauti. Dani stengėsi laikytis tvirtai ir bėgo dar greičiau, tik staiga tiesiai prieš save išvydo išėjimą — burnos pavidalo duris.
Išlėkusi į saulę, apakinta ryškios šviesos ji iš karto suklupo. Pijatas Prėjus kažką vebleno nepažįstama kalba ir šokinėjo nuo vienos kojos ant kitos. Atsigręžusi atgal Dani išvydo, kad pro senųjų akmeninių Dulkių rūmų sienų plyšius ir juodas stogo čerpes veržiasi dūmų kamuoliai.
Berdamas prakeiksmus, Pijatas Prėjus išsitraukė peilį ir puolė prie jos, bet Drogonas kibo jam į veidą. Po akimirkos Dani išgirdo pliaukštelint Džogo rimbą, ir malonesnio už šį garso ji niekad nebuvo girdėjusi. Peilis nuskriejo į šalį, tuoj pat Racharas bloškė Pijatą žemėn. Šalia jos ant vėsios žalios žolės suklupo seras Džora Mormontas ir apkabino per pečius.
Tirionas
—Jei kvailai žūsi, sušersiu tavo kūną ožiams, — pagrasino Tirionas, pirmajam Akmeninių Varnų būriui atsistumiant nuo prieplaukos.
— Pusvyris neturi ožių, — nusijuokė Šiaga.
— Įsitaisysiu keletą tuo tikslu.
Jau aušo, upės paviršiuje mirgėjo blausūs šviesos ribuliai, kartys juos suardydavo, bet keltui praplaukus jie vėl atsirasdavo. Timetas savo Apdegėlius išplukdė jau prieš porą dienų. Vakar jiems iš paskos iškeliavo Juodaausiai ir Mėnulio Broliai, šiandien — Akmeninės Varnos.
— Kad ir kas nutiktų, nemėginkite veltis į mūšį, — aiškino Tirionas. — Kirskite jų stovykloms ir gurguolėms. Renkite pasalas žvalgams, kūnus kabinkite ant medžių jų kelyje, gaudykite ir kapokite atsilikusius. Man reikia antpuolių naktimis, kuo daugiau ir kuo staigesnių, kad jie bijotų užmigti…
Šiaga uždėjo delną Tirionui ant viršugalvio.
— Visa šitai sužinojau iš Dolfo, Holgerio sūnaus, kai man dar barzda nežėlė. Mėnulio kalnuose tik taip ir kariaujama.
— Karališkoji giria — ne Mėnulio kalnai, ir kautis reikės ne su Pieno Gyvatėmis ar Margais Šunimis. Klausykite vedlių, kuriuos siunčiu su jumis, jie tą girią pažįsta taip, kaip jūs — savo kalnus. Paisykite jų patarimų, ir jie jums bus labai naudingi.
— Šiaga klausys Pusvyrio žmogučių, — rimtai pažadėjo laukinis. Tuo metu jam jau reikėjo joti su savo arkliuku ant kelto. Tirionas žiūrėjo, kaip jie atsistumia ir taiko į Juodųjų Vandenų srovę. Šiagai nykstant ryto migloje, jis pajuto keistą dilgčiojimą duobutėje po krūtine. Be savo laukinių tikriausiai jausis lyg nuogas.
Jis dar turėjo Brono surinktus būrius, dabar juose buvo jau beveik aštuoni šimtai žmonių, tačiau samdiniai pasitikėjimo neįkvėpė. Tirionas darė visa, kas įmanoma, stengdamasis nupirkti jų ištikimybę, Bronui ir dar tuzinui geriausių jo vyrų pažadėjo, mūšiams pasibaigus, žemių ir riterių titulų. Jie gėrė jo vyną, kvatojo iš jo pokštų, vadino vienas kitą serais, kol jau nebesilaikė ant kojų… visi, išskyrus patį Broną, kuris tik šypsojosi savo niūria ir akiplėšiška šypsena, o vėliau kalbėjo:
— Už tą riterystę jie žudys nedvejodami, bet nesitikėk, kad dėl jos norės mirti.
Tirionas ir nesitikėjo.
Nedaug patikimesni buvo ir auksiniai apsiaustai. Miesto sargyba Sersėjos dėka turėjo šešis tūkstančius vyrų, bet pasikliauti galėjai gal tik ketvirtadaliu.
— Užkietėjusių išdavikų mažai, nors yra ir tokių, net jūsų Voras nesugebėjo visų išgaudyti, — įspėjo jį Baivoteris. — Tačiau turiu šimtus visiškai žalių, žalesnių už pavasario žolę, vyrų, kurie atėjo dėl duonos kąsnio, gurkšnio alaus ir saugesnio gyvenimo. Nė vienas nenorės draugų akivaizdoje pasirodyti esąs bailys, tad iš pradžių, kol trimituos ragai ir plevėsuos vėliavos, jie kausis narsiai. Bet jei mūšis pakryps prastesnėn pusėn, jie greitai palūš. Pakaks vienam mesti šalin ietį ir pulti bėgti, ir jam iš paskos pasileis šimtai.
Žinoma, miesto sargyboje buvo užsigrūdinusių vyrų, gal du tūkstančiai, gavę savo auksinius apsiaustus ne iš Sersėjos, o iš Roberto. Vis dėlto net ir tie… sargybinis — tai ne tikras kareivis, mėgdavo sakyti lordas Taivinas Lanisteris. Riterių, ginklanešių ir tikrų karių Tirionas turėjo ne daugiau kaip tris šimtus. Netrukus jo laukė proga patikrinti dar vieną tėvo posakį: vienas žmogus ant sienos vertas dešimties apačioje.
Bronas su palyda laukė šalia prieplaukos; aplinkui zujo elgetos, vaikštinėjo kekšės, žvejų moterys šūkavo girdamos savo laimikį. Joms sekėsi geriau negu visiems kitiems kartu sudėtiems. Aplink prekystalius ir statines grūdosi pirkėjai, derėdamiesi dėl sraigių, vėžiagyvių ir upinių lydekų. Joks kitas maistas į miestą nepatekdavo, tad žuvis kainavo dešimt kartų daugiau negu prieš karą ir vis dar brango. Turintys vieną kitą pinigą kiekvieną rytą ir vakarą ateidavo į upės pakrantę su viltimi parnešti namo ungurį ar puodą raudonųjų krabų. Nieko neturintys slankiodavo tarp prekystalių vildamiesi ką nors pavogti arba stypsodavo vieniši ir susigūžę palei sienas.
Auksiniai apsiaustai praskyrė kelią per minią, iečių kotais stumdami žmones į šalis. Tirionas kiek galėdamas nekreipė dėmesio į pusbalsiu tariamus keiksmus. Iš kažkur atskriejo žuvis; buvo gliti ir papuvusi. Šleptelėjo jam prie kojų ir ištiško į gabalus. Atsargiai ją perlipęs, Tirionas įsiropštė į savo balną. Dėl dvokiančios žuvies kąsnelių jau pešėsi vaikai išsipūtusiais pilvais.
Sėdėdamas ant žirgo jis apžvelgė pakrantę. Ryto orą drebino plaktukų kaukšėjimas, tai Purvo vartus aplipę dailidės platino medinius pastolius sienos viršuje. Šitas darbas vyko sparčiai. Kur kas mažiau Tirioną džiugino palaikiai statiniai, tarsi nepastebimai atsiradę palei krantinę — dirbtuvėlės, sandėliai, alinės, užeigos, landynės, pilnos pigių kekšių, visada pasiruošusių išskėsti kojas; tos trobelės priaugo prie miesto sienų tarsi kriauklelės prie laivo dugno. Viską reikia pašalinti, viską iki paskutinio lentgalio. Jeigu liks kaip dabar, Staniui, puolant sienas, gal net neprireiks kopėčių.